Archive

Tag Archives: Baltos lankos

du miestai ir salaŠi knyga – viena iš tų, kurių greičiausiai nebūčiau įsigijęs, jeigu būčiau, tiesiog taip, pamatęs knygyne. Net jeigu būčiau prie jos sustojęs ir trumpam atsivertęs. Net jeigu būčiau pagautas vieno ar kito puslapio ir šiek tiek užtrukęs. Tačiau bendradarbiaujant su leidyklomis, į knygų naujienas pradedi žiūrėti kiek kitu kampu. Visų pirma, galvoji ne „ar norėčiau tokią knygą turėti?“, bet „ar norėčiau perskaityti ją, susipažinti su ja, atkreipti į ją dėmesį?“. Kai pats turėjimo faktas nebegąsdina, perspektyva tampa platesnė, o smalsumas – labiau išreikštas. O tuomet jau ir palinksti prie knygos, kurią šiaip aplenktum. Palinksti žinodamas, kad bet kurią akimirką ji gali nustebinti. Lygiai taip – nuvilti. Žodžiu, pasuki ruletę ir nekantraudamas lauki, kur ji sustos.

Kalbant apie šią knygą, visų pirma į akį krinta jos pradžia, kuomet skaitytoją pasitinka trečiojo asmens parašyta įžanga. Tekstas apie būsimus tekstus. Reklama. Sutvirtinti turintis pamatas, kuris iš karto nuteikia įtartinai, nes pradedi nerimauti, kodėl jis čia ir ar be jo knyga būtų kitokia? O jeigu kitokia, tuomet kokia? Tokia reklama visada bado akis. Ir nesvarbu, ar ji būtų knygos pradžioje ar pabaigoje. Jos vieta – ant ketvirto viršelio. Tuo tarpu knygos vidus, mano manymu, turėtų likti išskirtinai autoriaus teritorija.

“Du miestai ir sala” – tai pastebėjimų rinkinys. Apie Madridą, Niujorką ir Balį. Apie gyvenimą, kuris juose verda. Tai – trumpi to gyvenimo atspindžiai. Dažnam visiškai nepatirti, todėl puslapį po puslapio versti skatina paprasčiausias smalsumas. Noras sužinoti ir pažinti.

Autorė nėra pernelyg susireikšminusi, todėl to „aš“, ant kurio būtų galima paslysti, čia beveik nėra. Arba yra tiek, kad jis visai nekliudo. Ir tai puiku, nes į pirmą planą iškyla aplinka ir tai, ką nuvykęs į minimas vietas galėtų pamatyti kiekvienas. Tačiau „galėtų pamatyti“ ir „pamatys“ skiriasi. Čia ir yra šios knygos stiprybė. Stiprybė autorės, kuri ne tik pastebi, bet ir išskiria ją dominančias detales. Negana to, surenka jas visas į vieną vietą. Taigi, įspūdis skaitytoją pasiekia jau ne tik paruoštas ir patiektas ant stalo, bet ir sukramtytas, tad nieko nebereikia daryti – užtenka nuryti.

„Šalia sudomino skelbimas, kad reikia būti budriems, nes gatvėse ant galvų krenta blogai pritvirtinti kondicionieriai“

Ir nors dalis faktų bei pastebėjimų nėra kuo nors išskirtiniai ar itin įdomus, visi jie čia būtini tam, kad sukurtų bendrą atmosferą. Aplinkos, kurią, įsiskaitęs, pradedi justi ir pažinti. Kuri tave sudomina, nes nėra patirta. Kuri piešia save tavyje iš naujo.

Tai – laisvalaikio skaitiniai. Pramoginė, pažintinė literatūra. Visus šiuos trumpus pastebėjimus būtų galima išplėsti, tačiau tuomet jie netektų prasmės ir paskęstų bendrame teksto sraute. O tokie, valgomi mažomis porcijomis, pasotina daug labiau. Ši knyga iš tų, kurias po pusmečio ar net kelių mėnesių ir vėl galima skaityti iš naujo. Kaip niekada neskaitytas, tik nujaučiamas, nes tai – akimirksnio tekstai. Perskaitai, pajunti skonį ir pamiršti. Ar skaityti malonu? Taip. Tad kodėl gi ne?

Madridas čia persipina su Niujorku. Niujorkas – su Madridu. Po to į šią mozaiką įstoja Balis su visiškai savitu peizažu, tuo dar labiau pagyvindamas tekstą. Trys skirtingos kultūros, trys vienoje žemėje egzistuojantys pasauliai. Tik trys iš gausybės. Tik nuojauta to, kas slepiasi ir ką dar galima pažinti.

Ši knyga žadina ne tik smalsumą, bet ir pastabumą. O tuomet jau nebereikia Madrido nei Niujorko, užtenka Vilniaus ir Kauno, kur netrukus ir pats pradedi išskirti detales iš visumos. Pradedi suprasti iš ko susideda tave supanti pasaulio mėsa.

Trumpai tariant, knyga nustebino iš gerosios pusės. Nepaisant pradinio nerimo, viskas su ja gerai. Imkite ir skaitykite. Ir ne tik skaitykite. Tai viena iš tų knygų, kurias galima dovanoti, kai esi kupinas abejonės ir nesugalvoji, kas žmogui patiktų. Šiuo aspektu, ji panaši į A. Čekuolio knygas. Tik jeigu man leistų rinktis tarp Algimanto ir Jurgos, rinkčiausi pastarąją. Tą patį siūlau padaryti ir jums.

„Vos pradėjęs vaikščioti vaikas paliekamas kitų vaikų globai. Jis klajoja po kaimą ir daro, ką nori. Vaikas dažnai vadinamas idewa – dievu. Jis neatsako už savo veiksmus, o jo kūne veikia dievas.“

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 215 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

sarvuota sirdis

„Taigi. Pasąmonė kartais suvokia daugiau negu sąmonė.“

Taigi. Jo Nesbø ir „Šarvuota širdis“, kuri ir vėl (kaip ir kitos šios serijos knygos) primena kino filmą. Tik jį kino teatras parodytų per dvi valandas, o tu – stebi dvi savaites, niekur neskubėdamas, ramiai sulaukdamas savojo rytinio (ar vakarinio) davinio. Ir pilnai pasitenkini tuo, ką pavyksta nugriebti toje kelių dešimčių puslapių porcijoje. Tiesa, skaitant šią knygą po A. Šlepiko „Lietaus dievo“, jaučiasi, kad tai – vertimas, kad tai – išvestinis produktas, o ne pirminis gimtosios kalbos svaigulys. Tačiau nieko keisto, juk taip ir turėtų būti. Svarbiausia tinkamai susidėlioti lūkesčius ir tuomet skaitymas tampa tokiu pačiu malonumu kaip ir anksčiau. Kaip tada, kai dar nepažinojai Hario Hūlės ir nejautei jam gailesčio sumišusio su simpatija, kai dar nesirgai už jį, vėtomą ir mėtomą tarp greitai sprūstančių romano puslapių. O jų daug. Daugiau nei 600.

Ir tuose puslapiuose Haris Hūlė stengiasi įminti dar vieną serijinio žudiko mįslę. Blaškosi tarp nusikaltėlio ir dviejų organizacijų, norinčių spręsti bylą. Žodžiu, tikras meilės trikampis, kurio ašis nėra aiškiai apibrėžta. Ji tarsi neapsisprendžiantis vilkelis nuolat šokinėja nuo Hario Hūlės pas įtariamąjį (ar įtariamuosius) ir atgal. O toliau ir giliau tikrai nėra didelio noro pasakoti ar aptarinėti siužetą nes, tikiu, kad tai tik sunaikina skaitymo malonumą. Juk kiekvienas skaitytojas turi teisę pats atrasti net ir pačius menkiausius veiksmo plotus. Pats, be kitų įsikišimo, susikurti savo knygos pasaulį, savo knygos žemėlapį. Be jokių išankstinių nuostatų ar patarimų. Ir ypač skaitant tokius detektyvus.

„Ūmai jam nušvito. Viskas atsistojo į vietas. Girdėjosi tik spragsinti krosnelė ir vis smarkiau lauke ūžaujantis vėjas. Dvi dėlionės detalės, gulėjusios toli viena nuo kitos, skirtingose stalo pusėse, susijungė.“

Skaitydamas šią knygą, sugebėjau atsilaikyti kažkur iki jos vidurio, o tuomet išgirdau kaip trakšteli sparnelis. Kaip lūžta bet kokios pastangos perprasti viską pačiam ir įsivaizdavimai, kad esi protingesnis už autorių. Štai čia ir tampa aišku, kad visa tai – tik žaidimas ir kad tereikia mėgautis, o ne stengtis išsiaiškinti kaip apeiti taisykles.

Tiesa, čia, kaip ir kitose Jo Nesbø knygose, kyla grėsmė susipainioti ir nieko nebesuprasti. Knygoje daug persipynusių veikėjų, įvykių, jų praeities ir dabarties detalių, tad netgi, atrodytų, patys nereikšmingiausi nutikimai (iš pirmo žvilgsnio – skirti išpūsti romano puslapių kiekį) vėliau gali pasirodyti besantys esminių pokyčių priežastimi. Tad knygą vertėtų skaityti nuosekliai ir susikaupus, nes ištęstas skaitymas, o taip pat ir skaitymas priebėgomis (nuklystant mintimis kur nors toliau ir taip prasimuliuojant pastraipas ar puslapius) gali reikšti, kad kažkuriuo momentu bus sunku susivokti kas vyksta.

Tuo tarpu įsitraukiant į knygą, istorija pagauna, atsiranda nuotaika ir noras, kad kažkas įvyktų ar neįvyktų, o taip pat – ir pergalės ar pralaimėjimų skonis. Taigi, skaitytojas susitapatina su knyga. Priima ją kaip savą. Jaučia jos pulsą.

Baigęs skaityti jautiesi tarsi būtum atradęs ir ištyręs vieną didelės dėlionės detalę. Ir tai labai smagu, nes šis jausmas skatina eiti toliau, ieškoti kitų mįslių ir jų atsakymų, plėsti pažinimo ribas.

Rekomenduoju ramia sąžine.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Panserhjerte
Puslapiai:
615 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2014 m. (originalas – 2009 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

pentagramaPo šiokios tokios pertraukos – ir vėl Jo Nesbo. Šį kartą lietuviškai dar 2006 m. išleista „Pentagrama“. Tuomet ją išleido Rašytojų sąjungos leidykla, o šiais metais, įkvėpta augančio autoriaus populiarumo Lietuvoje, perleido leidykla Baltos lankos.

Atsivertus knygą mus ir vėl pasitinka Haris Hūlė. Daug kas užmiršta ir tolima, tad labai smagu stebėti kaip autorius, veik nepastebimais potėpiais, nutapo tai, kas svarbu – visą kitose knygose jau išgyventą asmeninį Hario Hūlės paveikslą.

Pagal originalią chronologiją, tarp lietuviškai išleistų serijos knygų, “Pentagrama” – trečioji iš penkių. Tad nors skaitytojas jau gali žinoti gerokai daugiau iš tolimesnių knygų, skaitant tai visiškai nesijaučia, nes tekstas pagauna, o istorija prikausto kaip ir anksčiau. Viskas veikia ir veikia puikiai. Žadina atmintį ir buvusį skaitymo malonumą. Gal net alkį, kuris kaupėsi bene visą vasarą.

„Visi pažįsta mulkį, pagalvojo Haris. Mulkis nepažįsta nieko.“

Apie narpliojamą istoriją nekalbėsiu, nes tai nėra taip svarbu, kaip įtampa ir įdomumas, traukiantis versti puslapį po puslapio. Tiesa, tik dabar, perskaitęs knygą ir rašydamas šią apžvalgą, atkreipiau dėmesį į tekstą ant knygos nugarėlės ir džiaugiuosi, kad to nepadariau anksčiau, nes ten pateiktas pristatymas atverčia nemažai kortų, kurias skaitant būtų labai smagu atrasti pačiam skaitytojui. Tačiau tokia rinkodara pateisinama, nes tie, kuriems knyga patiks, kitas jau skaitys be didelių įžangų ar abejonių, o tam, kad pritraukti dėmesį, juk reikia nuo kažko pradėti. Atsimenu, prieš imdamas pirmąją Jo Nesbo knygą, taip pat ilgai varčiau ir ne vieną kartą skaičiau tai, kas parašyta ant knygos nugarėlės.

Laikrodis virš durų rodė be penkiolikos devynias. Diena vos prasidėjo, o Haris jautėsi išsekęs. Kaip senas mirštantis liūtas, sekantis paskui būrį, kurio dabartiniam vedliui kadaise galėjo mesti iššūkį. Tai nereiškia, kad jis kada nors turėjo ambicijų būti būrio vedliu, bet nuosmukis vis tiek didelis. Dabar jam beliko neišsišokti ir tikėtis, kad kas nors numes kaulą.
Ir kažkas jam numetė kaulą. Stambų kaulą.“

Skaitant susidarė įspūdis, kad “Pentagrama” – viena tamsiausių ir sunkiausių serijos knygų (iš tų kurias jau teko skaityti), žvelgiant iš pagrindinio veikėjo perspektyvos. Ji šiek tiek slegianti ir kaustanti. Tačiau tai nėra minusas. Priešingai – puikus atspalvis papildantis pasakojamą istoriją, nes, kaip įprastai, knygoje susiduria dvi siužetinės linijos: detektyvinė ir asmeninė Hario Hūlės. Pastaroji tęsiasi iš knygos į knygą ir kartais atrodo, kad detektyvinė linija nėra pagrindinė, o tik papildanti ir leidžianti asmeninei linijai tinkamai atsiskleisti. Ši knyga – ne išimtis. O puiki abiejų istorijų samplaika, gal net savotiškas bliuzas, susirango į vienį ir tampa puikiu skaitiniu.

Taigi, tiems, kurie jau yra atradę ir mėgsta šį autorių, – knyga patiks, o visi kiti gali tikėtis gero ir nenuobodaus detektyvo. Tiesa, skaitant, rekomenduoju neprarasti koncentracijos ir nepamesti siūlo galo, kuriuo autorius siūlo sekti, nes visas piešinys, kaip ir kitose knygose, susideda iš įvairių detalių ir kurią nors praleidus, gali kilti daugiau klausimų nei atsakymų. O atsakymas, laukiantis pačioje pabaigoje, – kaip visada netikėtas.

Ir baigiant, siūlau atrasti ne tik literatūrinę, bet ir muzikinę Jo Nesbo pusę, nes jis – Norvegijoje taip pat ir itin populiarus dainininkas/muzikantas.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Marekors
Puslapiai:
428 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2014 m. (originalas – 2003 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

barbaru-belaukiant_z1Šią knygą laimėjau viename iš leidyklos „Baltos lankos“ skelbiamų konkursų Facebook paskyroje. Todėl, galima sakyti, mane ir J. M. Coetzee suvedė visiškas atsitiktinumas. Apie autorių prieš tai nieko nežinojau, apie knygą – taip pat. Tad atsiverčiau ją neturėdamas jokių išankstinių nuomonių, nuostatų ar nusiteikimo, kuris kaip nors galėtų paveikti teksto skaitymą ir įsiskaitymą.

„Imperija nereikalauja, kad jos tarnai mylėtų vienas kitą, ji reikalauja tik kad jie atliktų savo pareigą.“

Tekstas plaukia lėtai, niekur neskuba, leidžia įsijausti į kiekvieną sakinį, suprasti kiekvieną žodį, pamatyti kiekvieną vaizdinį. Viskas suprantama iš pirmo karto, nekyla jokio diskomforto mėginant priprasti prie autoriaus kalbos, stiliaus ar vertimo kokybės. Kiekvienas žodis, atrodo, savo vietoje. Nėra kvailo perspaudimo ar tuščio susireikšminimo. Viskas taip, kaip ir turėtų būti.

„Kai numirsiu, tikiuosi pelnyti tris smulkaus šifro eilutes Imperijos laikraštyje. Nieko daugiau ir nenorėjau – tik ramaus gyvenimo ramiais laikais.“

Romanas kraupiai ramus, stingdantis, netempiantis skaitytojo paskui save, o einantis šalia ir viską atvirai išsipasakojantis. Siužeto ašis – Imperijos pakraštyje esančio miestelio teisėjas, kuris ir pasakoja savo istoriją. O istorija apie tai, kaip vieną dieną ramų miestelio gyvenimą sudrumsčia gandai apie artėjančius barbarus ir iš Imperijos Sostinės atsiunčiami pareigūnai, kuriems skiriama, pradžioje, išsiaiškinti, o vėliau – ir apginti tolimiausią Imperijos įtvirtinimą nuo artėjančios grėsmės. Priėmęs atvykėlius ir pradėjęs pažinti jų mąstymą bei veikimo būdus, teisėjas pradeda abejoti, kas yra tikrieji barbarai – tie, apie kuriuos sklando įvairiausi gandai, ar tie, kurie atvyko pas jį iš Imperijos Sostinės. Tokia tad pradžia, o norėdami sužinoti kas vyksta toliau, knygą turėsite perskaityti patys. Tačiau galiu pažadėti, kad kuo toliau – tuo įdomiau.

„Tam tikra prasme aš bendrauju su ja kaip meilužis: nurengiu ją, numaudau, glostau, miegu greta, – bet lygiai taip pat galėčiau pririšti ją prie kėdės ir mušti, tai būtų ne mažiau intymu.“

Ramus ir lėtas teksto tekėjimas apgaubia ir norisi ne kuo greičiau (daugiau, labiau ir t. t.) skaityti, kiek kuo daugiau sužinoti. Apie tai kas vyksta, kas galėtų vykti ir kas niekada neįvyks. Tačiau tas “kuo daugiau” nereiškia, kad ši knyga yra greito vartojimo produktas – tai kur kas subtilesnis gurmaniškas patiekalas, kurio paragavęs, netrukus pradedi „sirgti“ herojumi, viską išgyveni kartu ir, kas svarbiausia, tau pradeda rūpėti (!). O tai – jau tikrai daug.

Knyga nuostabi. Ramiai ir aiškiai, jautriai ir atvirai. Apie jausmus, apie paieškas to, ko neįmanoma surasti, apie neapčiuopiamo mėginimus virsti apčiuopiamu, apie instinktus, skausmą ir nuostabiai gražią vienatvę, slepiamą po bendrystės kauke. Tai išpažintis, atsivėrimas, žmogiškų klaidų ir prisipažinimų švytintys kraštai.

Baigus skaityti neapleidžia jausmas, kad tai gera literatūra. Tokia, kuriai nereikia daug, – vos kelių sakinių, kad paliestų iš vidaus lygiai iš išorės.

Užverčiu knygą su šypsena ir džiaugsmu. Rekomenduoju ją visiems, o pats mėginsiu nepraleisti kitų šio autoriaus knygų (lietuviškai išverstas turime dar tris). Dabar jau žinosiu, kad galiu tikėtis paties geriausio.

Barbarų belaukiant. Belaukiant savęs.

 

Vertinimas: 10/ 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Waiting for the Barbarians
Puslapiai:
210 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2013 m. (originalas – 1980 m.)
Kaina: nieko nekainavo. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis