Jurgis Kunčinas – Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvaras

O čia jau visai kita istorija nei anksčiau apžvelgtoje knygoje. Čia jau romanas. Ir nors jis susideda iš skyrių, tiek turiniu, tiek apimtimi primenančių „Užėjau pas draugą“ apsakymus, čia jau galima rasti siužetinę liniją, kuri nors ir ne visada tokia ryški kokia norėtųsi, bet Kunčino stiliumi brėžiama labai gražiai ir nori nenori esi pasmerktas ja patikėti. Taip, Kunčinas turi savo stilių ir nuo jo niekur nebėga, nesislapsto. Jis tiesiog rašo ir jam sekasi tai daryti. Reiktų pažymėti – sekasi puikiai. Visus jo tekstus, romanus ir apsakymus vienija panašus kalbėjimas ir išsikalbėjimas. Pradedant nuo „Tūlos“, kurią perskaičiau pirmąją, ir baigiant šiuo romanu.

Jau daug kartų rašiau, kad man patinka tokio stiliaus tekstai, todėl per daug neišsiplėsiu. Juk vis vien viskas baigtųsi tais pačiais žodžiais: patraukė, užkabino, nusitempė.

Tuo tarpu apie siužetinę, labiau punktyrinę nei vientisą, liniją, galima ir pasipasakoti. Ši linija, galima sakyti, laikosi ant trijų kolonų. Pirmoji – tai pagr. veikėjas Bladas Kleras, miškuose gyvenantis recidyvistas. Susipažinus su pastaruoju, retsykiais išnirdavo netikėtas jo panašumas į R. Gavelio romanų herojus. Tačiau šie didžiąją dalį savo žygdarbių atlieka mieste, tuo tarpu Kunčinui artimesnė gamtos stichija. Tad ir Blado Klero gyvenime šiuo atveju kur kas daugiau gamtos motyvų – čia jis ginasi nuo priešų, kurie neaišku labiau tikri ar išgalvoti, čia jis myli, džiaugiasi ir bodisi įvairiausio plauko moterimis, čia jis pasakoja apie gyvenimus, kuriuos nugyveno, ir džiugina mus, tų gyvenimų nepatyrusius. Antroji kolona – tai pagrindinis Blado Klero baimės objektas – Ferdinandas Artomonovas Valickas. Fizikas ir boksininkas, kontrabandininkas, kileris ir apsišaukėlis gubernatorius. Pastarasis spinduliuoja baimę, nerimą bei nuojautą, jog su jo akistata viskas turėtų baigtis. Vienaip ar kitaip. Mažiau matomas, tačiau gerokai daugiau jaučiamas herojus. Tuo tarpu trečioji kolona – Blado Klero sąjungininkė Kotryna Merkinietė. Medicinos seselė, turinti įgimtą chirurgo talentą, operuojanti tarp mirties ir gyvenimo bei netikinti jokiomis pilkosiomis zonomis.

Štai ant šių trijų kolonų ir laikosi siužetas su visa savo mistika bei mistifikacijomis. Pasakojimas įvairiapusis ir įvairialypis. Prisodrintas erotikos, nusikaltimų ir juodosios nakties. Ir nors intriga bei įtampa auginama su kiekvienu puslapiu, pabaigoje, kai atrodo, jog audros išvengti nepavyks, viskas švelniai ir galantiškai nurimsta. Tiesa, ar laimingai, ar ne – perskaitykite ir sužinokite patys. Knyga nuteikia tikrai gerai. Kitais žodžiais tariant – motyvuoja tikėti rašytiniu žodžiu. O tai juk ir yra svarbiausia.

Taigi – Pjūti fjūūt! – puikiai – nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio.

Vertinimas: 9.5/10

Kita informacija:
Puslapiai:
229 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2004 m.
Kaina: ~20 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Reklama
1 comment
  1. nesu skaiciusi jokios Kuncino knygos. Kazkada pradejau skaityti Tula ir labai patiko, paskui fiziskai knyga buvau palikus ir negalejau toliau skaityt ir vis niekaip nesugriztu, reik stumt i eiles prieki 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: