Archyvas

Žymių archyvai: miškas

Skaitant kartais kyla klausimas, kodėl. Tačiau tekstas jį kas kartą sugeba dailiai paslėpti kišenėje tarsi nosinaitės kampą. Paslėpti visada lengviau negu ištraukti, nes traukdamas niekada nebūsi iki galo tikras, ar tas kampas atidengs kokią kruviną dėmę, ar tik nudriskusį voratinklį.

„Konoras priėjo ir pritūpė. Pamanė, kad dabar iš tiesų jį gali supykinti. Reikėjo ką nors suvalgyti. Bet pirmiausia būtina įsitikinti, kad Aurorai viskas gerai.
Jis įkišo ranką į miegmaišio vidų. Jis buvo šaltas lyg ledas. Konorą apėmė nuojauta, kad nutiko kažkas blogo.“

Tai ėjimas į priekį, nors iš tiesų visą laiką čia einama tik atgal ir todėl ši knyga visai kitokia. Ji tave truputį mausto, sakydama, kad jos rankoje yra moneta, tačiau siužetas dažnai konstruojamas taip, kad padėtų autorei įrodyti savo tiesą, o ne nustebintų skaitytoją, todėl ilgainiui tu ta moneta pradedi vis labiau abejoti.

 „Džona apmąstė viską, ką sakė Džodžo, ir staiga susivokė, kad prisiminimai nunešė jį į laikus, kai ji dar buvo mergaitė. Ji jau tada turėjo tą pašaipią, kovingą, laukinę veido išraišką. Jis bandė suvokti, kur to netramdomo būdo ir jos ryžto viską išbandyti ribos.“

Knyga baigiasi sąlyginai ramiai, tarsi tarpusavyje derantys instrumentai. Tačiau, jeigu reikėtų tokią knygą skaityti antrą kartą, dar gerai pagalvotum. Nes tai – neįprastas detektyvas. Netgi labiau ne detektyvas, o sudužusių veidrodžių karalystė, kur šukės – tik iškreipia vaizdą, tačiau nieko naujo nesukuria. O skaitytojas klaidžioja tarp jų, renka, liečia ir tikisi pagaliau užčiuopti tą tikrąjį siluetą, o ne tik jo atvaizdą. Užčiuopti ir nuplėšti kaukę jam nuo galvos.

Tai tikrai įdomi patirtis, pusiaukelėje pažerianti pačių įvairiausių prielaidų ir pagundų. O tuomet tik nežinojimas stumia tave į priekį. Tas nežinojimas ir išgelbėja šią knygą.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
She Lies in Wait
Vertėja/Vertėjas: Aidas Jurašius
Puslapiai: 432 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

biologas

Biologas – dar viena iš tų knygų, kurias paėmiau į rankas be jokių išankstinių nuostatų. Tiesiog gražus viršelis, akiai malonus šriftas ir jausmas, sakantis, kad viskas turėtų būti gerai. Tas jausmas dažnai ir būna lemiamas faktorius, nes kuo gi įprastai vadovaujamės rinkdamiesi skaityti vieną ar  kitą knygą? Buvusia patirtimi, draugų rekomendacijomis, leidyklų aprašymais, goodreads.com vertinimu? Viskas itin reliatyvu, tad dažniausiai paskutinįjį žodį vis tik taria nuojauta ir intuicija. Taip buvo ir su šia knyga.

Siužetas čia paprastas, trumpai tariant, visi įvykiai sukasi apie profesorių, kuris žino geriau. Tas žinojimas pasireiškia tuo, jog prieštaraudamas bendrajai nuomonei, susidurdamas su oficialių institucijų abejingumu bei pasipriešinimu, jis pats vienas pradeda spręsti numarintas ar net nepradėtas dingusių žmonių bylas, sekti serijinio žudiko pėdsakais ir rinkti jo buvimo įrodymus. Taigi, daugiau mažiau standartinė ir ne kartą girdėta situacija.

„Paneriu trečią kartą ir vėl imuosi lazdos. Ši užkliudo kažką, panašų į medį, o kai patraukiu, už kažko užkimba.
Atsargiai prisitraukiu galą prie savęs ir ištiesiu ranką paliesti, į ką ji įsmigo. Pirštai apčiuopia eilę lenktų, siaurų plokštelių.
Stengiuosi nedaryti skubotų išvadų. Ten gali būti elnio šonkauliai. Perbraukiu per stuburkaulį ieškodamas atsikišusių ataugų, kokios būna ant elnio ar lokio stuburo.
Jos trumpos ir bukos. Tokios būna žmogaus.“

Skaityti labai lengva, tekstas neverčia daug mąstyti ar kapstytis savyje, užtenka nesimuistyti ir pasileisti pasroviui. Tai viskas ko šiai knygai reikia. Kartais atrodo, kad teksto net nereikia skaityti ir kad jis pats tai padaro už tave. Viskas lengva ir paprasta, įskaitant ir knygos struktūrą – skyriai trumpi, taiklūs ir traškūs, todėl pabaigus vieną iš karto ranka tiesiasi kito. Kaip kokie riešutai, kuriuos valgydamas vis bandai save įtikinti, kad šitas jau bus paskutinis ir viskas, eisi miegoti. Bet po to paskutinio seka dar vienas, ir dar vienas, ir dar vienas.

Kita vertus, toks paprastumas ir lengvumas turi savo kainą – trileris vienplanis ir nors maksimaliai logiškas, tačiau ne visada realistiškas, dažnai atkartojantis jau regėtus ir girdėtus scenarijus, orientuotas ne į ribinį (sakykime, reiklų) vartotoją, o į kolektyvinę sąmonę, todėl nors ir skirtas daugeliui jo sukeliami jausmai ir išgyvenimai bus trumpalaikiai. Tai pramoga, kurios nesinori nutraukti, priešingai – norisi kuo greičiau pasiekti kulminaciją. Kitaip tariant, tai lengvas atotrūkis nuo literatūros, kurią reikia vienaip ar kitaip reflektuoti.

„Praėjo penkios dienos. Saulė slenka į slėnį vakaruose ir blėstančioje oranžinėje šviesoje meta ilgus šešėlius. Smeigiu kastuvą į žemę ir pradedu kasti penktąją duobę, žadėdamas sau, kad po jos dienos darbas bus baigtas.“

Ilgainiui tas greitis ir ta skuba šiek tiek išmuša iš vėžių, nes tam tikrose vietose, atrodo, norėtum prisėsti kiek ilgiau, permąstyti jas, suveržti, norėtum daugiau laiko, taip pat gauti galimybę bent kelis kartus pamėginti atspėti teisingą atsakymą, o ne sužinoti jį jau kitoje eilutėje. Ši knyga tokių galimybių nepalieka – tai nuogas veiksmas, lyg bijant, kad jei bent akimirką atsipalaiduosi ir atsitrauksi, jau niekada nebesugrįši atgal.

Žodžiu, greiti pietūs iš kartoninės dėžutės. Bet nesakau, kad neskanu, tiesiog greitai suvalgysi, greitai suvirškinsi, ir netrukus vėl jausiesi tuščias, vėl kamuos alkis, vėl norėsi to paties. O tai ir yra pramogos paslaptis – ji stimuliuoja.

Tuo tarpu knygos pabaiga noriu pasidžiaugti atskirai, nes joje niekas į akis tau nepila cukraus. Nors galėtų! Ir vietomis, matyt, netgi labai daug! Bet suveikia kažkokie svertai ir to cukraus čia nėra, to dirbtinio saldumo, to paskutinio atodūsio. Kitaip tariant, puikiai išnaudota galimybė nesusimauti lygioje vietoje.

 

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Naturalist
Vertėja/Vertėjas: Jurgita Jėrinaitė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

O čia jau visai kita istorija nei anksčiau apžvelgtoje knygoje. Čia jau romanas. Ir nors jis susideda iš skyrių, tiek turiniu, tiek apimtimi primenančių „Užėjau pas draugą“ apsakymus, čia jau galima rasti siužetinę liniją, kuri nors ir ne visada tokia ryški kokia norėtųsi, bet Kunčino stiliumi brėžiama labai gražiai ir nori nenori esi pasmerktas ja patikėti. Taip, Kunčinas turi savo stilių ir nuo jo niekur nebėga, nesislapsto. Jis tiesiog rašo ir jam sekasi tai daryti. Reiktų pažymėti – sekasi puikiai. Visus jo tekstus, romanus ir apsakymus vienija panašus kalbėjimas ir išsikalbėjimas. Pradedant nuo „Tūlos“, kurią perskaičiau pirmąją, ir baigiant šiuo romanu.

Jau daug kartų rašiau, kad man patinka tokio stiliaus tekstai, todėl per daug neišsiplėsiu. Juk vis vien viskas baigtųsi tais pačiais žodžiais: patraukė, užkabino, nusitempė.

Tuo tarpu apie siužetinę, labiau punktyrinę nei vientisą, liniją, galima ir pasipasakoti. Ši linija, galima sakyti, laikosi ant trijų kolonų. Pirmoji – tai pagr. veikėjas Bladas Kleras, miškuose gyvenantis recidyvistas. Susipažinus su pastaruoju, retsykiais išnirdavo netikėtas jo panašumas į R. Gavelio romanų herojus. Tačiau šie didžiąją dalį savo žygdarbių atlieka mieste, tuo tarpu Kunčinui artimesnė gamtos stichija. Tad ir Blado Klero gyvenime šiuo atveju kur kas daugiau gamtos motyvų – čia jis ginasi nuo priešų, kurie neaišku labiau tikri ar išgalvoti, čia jis myli, džiaugiasi ir bodisi įvairiausio plauko moterimis, čia jis pasakoja apie gyvenimus, kuriuos nugyveno, ir džiugina mus, tų gyvenimų nepatyrusius. Antroji kolona – tai pagrindinis Blado Klero baimės objektas – Ferdinandas Artomonovas Valickas. Fizikas ir boksininkas, kontrabandininkas, kileris ir apsišaukėlis gubernatorius. Pastarasis spinduliuoja baimę, nerimą bei nuojautą, jog su jo akistata viskas turėtų baigtis. Vienaip ar kitaip. Mažiau matomas, tačiau gerokai daugiau jaučiamas herojus. Tuo tarpu trečioji kolona – Blado Klero sąjungininkė Kotryna Merkinietė. Medicinos seselė, turinti įgimtą chirurgo talentą, operuojanti tarp mirties ir gyvenimo bei netikinti jokiomis pilkosiomis zonomis.

Štai ant šių trijų kolonų ir laikosi siužetas su visa savo mistika bei mistifikacijomis. Pasakojimas įvairiapusis ir įvairialypis. Prisodrintas erotikos, nusikaltimų ir juodosios nakties. Ir nors intriga bei įtampa auginama su kiekvienu puslapiu, pabaigoje, kai atrodo, jog audros išvengti nepavyks, viskas švelniai ir galantiškai nurimsta. Tiesa, ar laimingai, ar ne – perskaitykite ir sužinokite patys. Knyga nuteikia tikrai gerai. Kitais žodžiais tariant – motyvuoja tikėti rašytiniu žodžiu. O tai juk ir yra svarbiausia.

Taigi – Pjūti fjūūt! – puikiai – nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio.

Vertinimas: 9.5/10

Kita informacija:
Puslapiai:
229 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2004 m.
Kaina: ~20 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

„Tada aš pakėliau akis ir pažvelgiau priešais: už pamerktų gėlių, už žalsvų taurių ir kavos puodelių nutrupėjusiais ar nukramtytais kraštais pamačiau tave, Tūla.“

Girdėjau nemažai gerų atsiliepimų apie „Tūlą“ (vienas iš jų kabo dešinėje šio puslapio pusėje 🙂 ), tačiau perskaitęs likau gerokai nustebintas, nes romanas buvo visiškai kitoks negu tikėjausi. Ir dabar jau nebe taip svarbu, kokio tikėjausi, svarbu tai, koks jis buvo.

O buvo įtikinantis, hipnotizuojantis, paliečiantis.

Romano herojus – laisvamanis, valkata, girtuoklis. Patyręs ir kalėjimų, ir ligoninių, nuolat geriantis, išgėręs arba besirengiantis tai daryti. Vilnius yra jo namai, tačiau daugelyje Lietuvos, o ir užsienio miestų jis turi pas ką apsistoti, su kuo vaišintis ar permiegoti.

Tuo tarpu Tūla – aukščiau aprašomo herojaus sudievintas ir visiškai garbinamas, trokštamas bei mistikos kupinas objektas.

Judviejų susitikimai visuomet apgaubti kažkokios paslapties ir nežinomybės. Gaivališkumo būsenos, visiško atsidavimo ir džiaugsmo. Būtent apie tai ir yra šis romanas. Apie tą, kuris yra pamišęs ir tą, kuri, jo akimis, yra verta pamišimo.

Negalima sakyti, kad tai meilės istorija, tai tiesiog istorija – tarp gyvenimo ir mirties.

Pati romano pradžia ganėtinai lėta. Čia nuo nulio kuriami pastatai, upės, žmonės ir visa kita aplinka, kurioje vėliau skaitytojas privalės gyventi, kuria privalės patikėti, kurią privalės įsileisti į save. Taigi pradžioje lėtai, tačiau nuosekliai statomos dekoracijos, sukama aplink ir aplink, kartkartėmis, atrodytų netyčia, užkabinant vieną ar kitą esminį akcentą. Visas tekstas tarsi iš lėto maišomi dažai, kurie vėliau suguls į kerintį piešinį.

Pastačius dekoracijas, veiksmas po truputį greitėja, kol galiausiai taip įtraukia, kad knygą sunku ir bepaleisti iš rankų. Tekstas tiesiog prašosi skaitomas, o pačioje pabaigoje – iš viso nutrūksta nuo grandinės ir susilieja į didelį margą reginį.

Jeigu reiktų šį romaną apibūdinti vienu žodžiu, tai geriausiai čia tiktų žodis „pachmielas“. Ir jokių išimčių – tiesiog „pachmielas“ iš kurio neįmanoma ištrūkti. Kažkuo slegiantis, bet kažkuo ir džiuginantis, kažkuo pilkas, bet kartu – spalvotas, kažkuo svetimas, bet čia pat – kažkuo savas.

Dėl tokio savo “pachmieliškumo“ šis romanas tikrai tiks ir patiks ne visiems. Tačiau, manau, jį perskaitę, tikrai nesigailės tie, kuriems patinka Gavelis ir/ar Bukowskis, nes panašumų su šiais autoriais “Tūloje“ apstu.

Man patiko, o jeigu reiktų tiksliai pasakyti kuo – turbūt nesugebėčiau. Manau, svarbiausia vis tik yra tai, kad perskaičius, istorija dar kažkurį laiką gyvena tavyje, kad tiesiog norisi eiti ir susirasti tas vietas, kuriose buvo Tūla.

Tūlos vietas.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:
Puslapiai:
197
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 1993 m.
Kaina: ~10-15 Lt.

(c) veikiantis