Archyvas

Žymių archyvai: gamta

Kalbant apie šią knygą iš karto norisi pasakyti, kad veiksmas čia vyksta 1612 metais, kažkur Anglijoje. Ir tai jau savaime yra pakankamai iškalbingas fonas. O ant jo lipdomas visas likęs koliažas: veikėjai, jų gyvenimo linijos, įvykiai, kuriuose daug gyvybės, gamtos, gal netgi pavasario, kuris tuoj turėtų pasirodyti, bet vis dar yra laukime, vis dar neišsprogsta į paviršių.

„Gulėjau skruostu ant žemės, o Pakas kažkur netoliese įnirtingai lojo, žirgui šuoliuojant kanopų garsas tolo, lietus nerimo. Negalėjau pajudėti, bet girdėjau – toliau klausiausi kriuksėjimo žinodama, kad jis pasigirs. Tada juos ir išgirdau. Jų buvo daugiau negu vienas: šernas artinosi kažkur man iš už nugaros, kitas – iš priekio, o Pakas netoliese draskėsi, lojo, urzgė, kaukšėjo dantimis – ir pasigirdo žvygsmai; neįsivaizdavau, kiek jų ten ir ar Pakas išvengs jų ilčių.“

Knygos viršelis puikiai atspindi knygos nuotaiką ir yra itin dailus, todėl knygą smagu laikyti rankose jos net neskaitant, jau vien turint ją jautiesi gerai, nes gali liesti viršelio reljefą ir klaidžioti jo detalėmis.

Iš kitos pusės – aukščiau paminėtas pavasario laukimas šioje knygoje virsta kūdikio laukimu. Nes iš esmės visa knyga ir yra apie tai. Apie septyniolikos metų merginą, kuriai jau tris sykius teko patirti nesėkmingą nėštumą ir kuri dabar laukiasi ketvirtąjį kartą. Įsibaiminusi, kad viskas nesibaigtų kaip anksčiau. Bet tuo pačiu beatodairiškai nerianti pro duris, kurias gyvenimas jai parodo. Ir visai nesvarbu, jos atrakintos ar ne.

Taigi, gyvybė čia vaidenasi visur ir nuolat yra šalia. Gamtoje, dekoracijose, žmonėse, galiausiai – ramiai tekančiame laike, kuris niekur neskuba. Yra lėtas, nors savyje geba sutalpinti įvykius, kurie ritasi per galvas. Tačiau pats laikas – tarsi upės vanduo. Tekantis ir neužkištas šių laikų praktiškumais, kad ir ką tai galėtų reikšti.

„Mėginau įsivaizduoti Alisą vaikystėje, augančią tame skersvėjų perpučiamame name su keistuoliu tėvu ir gerąja motina. Nors dabar pažinojau jau du žmones iš jos gyvenimo, nė kiek ne geriau supratau ją – merginą, kuri nežino savo gimimo dienos ir nemoka parašyti savo vardo, bet turi vyrišką protą ir išmano visų žemės dalykų savybes, vienu prisilietimu sutramdo siautėjantį arklį.“

Skaityti malonu ir gera. Tai knyga kuri patraukia kažkuo, ką sunku įvardinti. Galbūt detalių derme. Galbūt jų nekasdieniškumu. Nors kartais viskas atrodo kiek per daug išblaškyta, o vietomis lyg ir pamirštama, ką norėta pasakyti ir kas yra tikroji knygos ašis (o gal ašys?), bet visumoje knyga gera. Sėlina šalia tavęs ir masina pažvelgti gilyn. O žvelgdamas vis bandai nuspėti kur to šulinio pabaiga ir koks garsas pasigirs įmetus į jį auksinę monetą.

„Laiptai sugirgždėjo, aš krūptelėjau – kažkas jais lipo. Nuo lubų leidosi ilgi balti marškiniai, paskui pasimatė putlus kūnas ir pasirodė nedaili moteris su kepurėle; išvydus, kas dedasi, jos lūpos susidėjo į „o“.“

Tai knyga, kuri palieka daug klausimų. Ji tarsi nuotrauka, kurią žiūrėdamas nežinai, kas liko už kadro. Bet tau įdomu sužinoti. Įdomu klaidžioti po tą labirintą, ieškoti keistų (netgi jei praktikoje ir nepritaikomų) smulkmenų.

“Šeimynykščiai“ skatina atskirai pasidomėti raganų teismais bei knygoje aprašomo laikmečio dekoracijomis. Ir tai yra puiku. Praplėsti akiratį, pažvelgti į tamsą, įžiebti joje bent mažytę švieselę. Atrodo, kiekvienas žingsnis čia veda į priekį. Net jeigu tie žingsniai paprasti ir iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingi. Bet juk nuo to viskas ir prasideda. Nuo dekoracijų. Ir jeigu patikėsi bent keliomis iš jų, jau būsi pasiekęs daugiau negu pakankamai.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Familiars
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

raudongurklePrieš paimdamas į rankas, kiek nepatikliai žiūrėjau į šią knygą. Ir netgi negalėčiau pasakyti kodėl. Ar dėl jos storio, ar dėl temos, ar dėl populiarumo. Tačiau kai knygą atsiverčiau, nebegalėjau atsiplėšti. Įprastai skaitau ryte, tačiau buvau taip įtrauktas, kad nepaleisdavau jos ne tik ryte ar per pietus, bet ir prieš miegą. Daugiau kaip keturi šimtai puslapių ištirpo vos per kelias dienas. Trumpai tariant, knyga pagavo, parvertė ant žemės ir suleido klausimų dozę, kuri įteigė versti lapą po lapo ir jokiu būdu nesustoti sekus detektyvo pėdomis.

Tai knyga apie Norvegiją, apie įvykius, nutinkančius tūkstantmečių sandūroje, nors jų ištakos glūdi dar antrojo pasaulinio karo dulkėse. Tai knyga apie nacionalistus, apie išdavystes, apie nesuvestas sąskaitas. Tai knyga apie detektyvą Harį Hūle ir jo mėginimus nepasiklysti painiame įvykių labirinte. Ir dar kartą – tai knyga apie Norvegiją, jos kultūrą, kraštovaizdį, žmonių veidus. Tai – puikus detektyvas. Įtraukiantis ir nepaleidžiantis. O visos spėlionės, kas galėtų būti pagrindinis įtariamasis, keičiasi kas keliasdešimt puslapių, tad nieko nėra aiškaus ir pastovaus, tekstas visuomet lenkia tave vienu žingsniu ir išlieka sunkiai nuspėjamas. Jaudinantis, intriguojantis. O juk daugiau geram detektyviniam romanui nieko ir nereikia. Vien pirmojo spragtelėjimo ir tu jau gali įsivaizduoti herojus bei jų veiksmus. Tai labai vizuali knyga, puikus kino filmas, žadinantis skaitančiojo vaizduotę.

„Jis dar kartą vogčiomis ją nužvelgė. Gal ji iš tų, kurių išvaizda su amžiumi nesikeičia, kurios atrodo trisdešimtmetės nuo dvidešimties iki penkiasdešimties? Jam patiko jos profilis, subtilios veido linijos. Jos oda turėjo šiltą, natūralų atspalvį, o ne tą sausą, matinį įdegį, kurį jos amžiaus moterys linkusios nusipirkti vasario mėnesį. Atsisagsčiusi paltą, buvo matyti jos ilgas, laibas kaklas. Rankos romiai sudėtos ant kelių.“

Tekstas lengvai skaitomas, neapkrautas tuščiomis ir nereikalingomis detalėmis. Vienintelis dalykas, kuris kiek neramino – tai gausus (galbūt vietomis – per gausus) veikėjų būrys. Galiausiai jie pradeda maišytis ir paslydus labai lengvai gali tapti viena klampia mase, tačiau tekstas sugeba išvaduoti atmintį netgi ir iš šių grandinių, tad į knygos pabaigą, jau nebekyla klausimas, ką kas veikia ir kuri istorijos dalis kuriam veikėjui priklauso. Žinoma, skaitant knygą iš lėto, ilgiau negu keletą savaičių, daugelis smulkmenų ar sąryšių gali išgaruoti, tačiau taip tikrai nenutiks, jeigu skaitysite nedarydami ilgų pertraukų ir nuolat laikysite pirštus ant knygos pulso.

Pati istorija sukurta lengvai, įdomiai ir itin tiksliai, todėl nekyla jokių klausimų dėl sprendimų logiškumo ar tam tikrų pilką atspalvį bendrame fone įgaunančių niuansų. Galiausiai viskas sugula į savo vietas. Ir ne tik sugula, bet kartu palieka dar daug neišbaigtų teksto ir siužeto gijų kitoms knygoms ir kitiems detektyvo Hario Hūles (jeigu taip galima pavadinti) nuotykiams.

Apibendrinant, tai – gero ir gaivaus teksto gurkšnis. Jau seniai tokio neteko įkvėpti ir todėl džiaugsmas – dvigubai didesnis. Rekomenduoju visiems. Tai ne tik puikus detektyvas, bet ir puiki pažinties su Norvegija pradžia. Skanaus!

„Neįtikėtina, bet netgi čia, kur kiekviena kvadratinį metrą išpureno bombos ir granatos, o minos glaudėsi arčiau viena kitos nei Karlo Jūhano gatvės grindinio akmenys, buvo gyvūnų. Nedaug, bet jie matė ir lapių, ir kiškių. Ir vieną kitą šešką. Ką bepamatę, savaime suprantama, stengėsi nušauti, nes puodui tiko jie visi. Tačiau po to, kai vieną kiškio išėjusį pasiimti vokietį nupyškino, vadams toptelėjo, jog rusai paleidžia kiškius priešais apkasus, kad išviliotų karius į niekieno žemę.“

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Rødstrupe
Puslapiai:
474 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2013 m. (originalas – 2001 m.)
Kaina: 38.90 LTL. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

O čia jau visai kita istorija nei anksčiau apžvelgtoje knygoje. Čia jau romanas. Ir nors jis susideda iš skyrių, tiek turiniu, tiek apimtimi primenančių „Užėjau pas draugą“ apsakymus, čia jau galima rasti siužetinę liniją, kuri nors ir ne visada tokia ryški kokia norėtųsi, bet Kunčino stiliumi brėžiama labai gražiai ir nori nenori esi pasmerktas ja patikėti. Taip, Kunčinas turi savo stilių ir nuo jo niekur nebėga, nesislapsto. Jis tiesiog rašo ir jam sekasi tai daryti. Reiktų pažymėti – sekasi puikiai. Visus jo tekstus, romanus ir apsakymus vienija panašus kalbėjimas ir išsikalbėjimas. Pradedant nuo „Tūlos“, kurią perskaičiau pirmąją, ir baigiant šiuo romanu.

Jau daug kartų rašiau, kad man patinka tokio stiliaus tekstai, todėl per daug neišsiplėsiu. Juk vis vien viskas baigtųsi tais pačiais žodžiais: patraukė, užkabino, nusitempė.

Tuo tarpu apie siužetinę, labiau punktyrinę nei vientisą, liniją, galima ir pasipasakoti. Ši linija, galima sakyti, laikosi ant trijų kolonų. Pirmoji – tai pagr. veikėjas Bladas Kleras, miškuose gyvenantis recidyvistas. Susipažinus su pastaruoju, retsykiais išnirdavo netikėtas jo panašumas į R. Gavelio romanų herojus. Tačiau šie didžiąją dalį savo žygdarbių atlieka mieste, tuo tarpu Kunčinui artimesnė gamtos stichija. Tad ir Blado Klero gyvenime šiuo atveju kur kas daugiau gamtos motyvų – čia jis ginasi nuo priešų, kurie neaišku labiau tikri ar išgalvoti, čia jis myli, džiaugiasi ir bodisi įvairiausio plauko moterimis, čia jis pasakoja apie gyvenimus, kuriuos nugyveno, ir džiugina mus, tų gyvenimų nepatyrusius. Antroji kolona – tai pagrindinis Blado Klero baimės objektas – Ferdinandas Artomonovas Valickas. Fizikas ir boksininkas, kontrabandininkas, kileris ir apsišaukėlis gubernatorius. Pastarasis spinduliuoja baimę, nerimą bei nuojautą, jog su jo akistata viskas turėtų baigtis. Vienaip ar kitaip. Mažiau matomas, tačiau gerokai daugiau jaučiamas herojus. Tuo tarpu trečioji kolona – Blado Klero sąjungininkė Kotryna Merkinietė. Medicinos seselė, turinti įgimtą chirurgo talentą, operuojanti tarp mirties ir gyvenimo bei netikinti jokiomis pilkosiomis zonomis.

Štai ant šių trijų kolonų ir laikosi siužetas su visa savo mistika bei mistifikacijomis. Pasakojimas įvairiapusis ir įvairialypis. Prisodrintas erotikos, nusikaltimų ir juodosios nakties. Ir nors intriga bei įtampa auginama su kiekvienu puslapiu, pabaigoje, kai atrodo, jog audros išvengti nepavyks, viskas švelniai ir galantiškai nurimsta. Tiesa, ar laimingai, ar ne – perskaitykite ir sužinokite patys. Knyga nuteikia tikrai gerai. Kitais žodžiais tariant – motyvuoja tikėti rašytiniu žodžiu. O tai juk ir yra svarbiausia.

Taigi – Pjūti fjūūt! – puikiai – nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio.

Vertinimas: 9.5/10

Kita informacija:
Puslapiai:
229 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2004 m.
Kaina: ~20 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis