Archyvas

Žymių archyvai: Kunčinas

O čia jau visai kita istorija nei anksčiau apžvelgtoje knygoje. Čia jau romanas. Ir nors jis susideda iš skyrių, tiek turiniu, tiek apimtimi primenančių „Užėjau pas draugą“ apsakymus, čia jau galima rasti siužetinę liniją, kuri nors ir ne visada tokia ryški kokia norėtųsi, bet Kunčino stiliumi brėžiama labai gražiai ir nori nenori esi pasmerktas ja patikėti. Taip, Kunčinas turi savo stilių ir nuo jo niekur nebėga, nesislapsto. Jis tiesiog rašo ir jam sekasi tai daryti. Reiktų pažymėti – sekasi puikiai. Visus jo tekstus, romanus ir apsakymus vienija panašus kalbėjimas ir išsikalbėjimas. Pradedant nuo „Tūlos“, kurią perskaičiau pirmąją, ir baigiant šiuo romanu.

Jau daug kartų rašiau, kad man patinka tokio stiliaus tekstai, todėl per daug neišsiplėsiu. Juk vis vien viskas baigtųsi tais pačiais žodžiais: patraukė, užkabino, nusitempė.

Tuo tarpu apie siužetinę, labiau punktyrinę nei vientisą, liniją, galima ir pasipasakoti. Ši linija, galima sakyti, laikosi ant trijų kolonų. Pirmoji – tai pagr. veikėjas Bladas Kleras, miškuose gyvenantis recidyvistas. Susipažinus su pastaruoju, retsykiais išnirdavo netikėtas jo panašumas į R. Gavelio romanų herojus. Tačiau šie didžiąją dalį savo žygdarbių atlieka mieste, tuo tarpu Kunčinui artimesnė gamtos stichija. Tad ir Blado Klero gyvenime šiuo atveju kur kas daugiau gamtos motyvų – čia jis ginasi nuo priešų, kurie neaišku labiau tikri ar išgalvoti, čia jis myli, džiaugiasi ir bodisi įvairiausio plauko moterimis, čia jis pasakoja apie gyvenimus, kuriuos nugyveno, ir džiugina mus, tų gyvenimų nepatyrusius. Antroji kolona – tai pagrindinis Blado Klero baimės objektas – Ferdinandas Artomonovas Valickas. Fizikas ir boksininkas, kontrabandininkas, kileris ir apsišaukėlis gubernatorius. Pastarasis spinduliuoja baimę, nerimą bei nuojautą, jog su jo akistata viskas turėtų baigtis. Vienaip ar kitaip. Mažiau matomas, tačiau gerokai daugiau jaučiamas herojus. Tuo tarpu trečioji kolona – Blado Klero sąjungininkė Kotryna Merkinietė. Medicinos seselė, turinti įgimtą chirurgo talentą, operuojanti tarp mirties ir gyvenimo bei netikinti jokiomis pilkosiomis zonomis.

Štai ant šių trijų kolonų ir laikosi siužetas su visa savo mistika bei mistifikacijomis. Pasakojimas įvairiapusis ir įvairialypis. Prisodrintas erotikos, nusikaltimų ir juodosios nakties. Ir nors intriga bei įtampa auginama su kiekvienu puslapiu, pabaigoje, kai atrodo, jog audros išvengti nepavyks, viskas švelniai ir galantiškai nurimsta. Tiesa, ar laimingai, ar ne – perskaitykite ir sužinokite patys. Knyga nuteikia tikrai gerai. Kitais žodžiais tariant – motyvuoja tikėti rašytiniu žodžiu. O tai juk ir yra svarbiausia.

Taigi – Pjūti fjūūt! – puikiai – nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio.

Vertinimas: 9.5/10

Kita informacija:
Puslapiai:
229 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2004 m.
Kaina: ~20 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

„Užėjau pas draugą“ – tai trumpų apsakymų knyga. Viso čia jų galima rasti keturiasdešimt, kurių kiekvienas užima vos po kelis puslapius, tad skaitymas tikrai neprailgsta. Kunčino kalba man patinka, todėl šią knygą atsiverčiau su malonumu. Atsiverčiau ir nesupratau kas vyksta. Pradėjus skaityti apėmė jausmas, jog Kunčinas viską rašė sau. Rašė ir mėgavosi. Rašė ir šypsojosi, ir visai nekreipė dėmesio į skaitytoją. Gal net neturėjo minties, jog kas nors visą tai skaitys. Kalbėjosi su savimi ir jam buvo gera. Džiaugėsi, stebėjosi, spinduliavo, tačiau viską darė vienas. Skaitytojas tekstui tarsi buvo nereikalingas. Būtent taip pačioje pradžioje pasijutau ir aš. Nesugebėjau užsikabinti ir todėl skaitymas virto labiau kančia nei malonumu. Vis tik knygos nepadėjau ir skaičiau toliau. Ir štai tuomet kažkas nutiko – kuo toliau skaičiau, tuo dažniau blykstelėdavo. Tai vienoje vietoje, tai kitoje – kažkas sušvytuodavo ir dingdavo. Vėliau vėl atsirasdavo. Ir vėl dingdavo. Kančia po truputį traukėsi, o jos vietą užėmė intriga bei noras džiaugtis tekstu. Užsikabinti už teksto pavyko kažkur ties knygos viduriu, būtent tuomet ir pajutau bei supratau apie ką Kunčinas šneka. Štai nuo čia skaitymas nugalėjo ir tiesiog pasidaviau. Knygą pabaigiau šypsodamasis ir patenkintas. Tiesa, įsibėgėjus ir vis artėjant prie paskutiniojo puslapio, pradėjau galvoti, kodėl pačioje pradžioje man nepatiko, kodėl nesupratau, kas ten vyksta ir kodėl po pirmųjų trijų ar keturių apsakymų knygą norėjosi padėti šalin. Šios mintys nepasitraukė netgi baigus skaityti. Ir todėl atsiverčiau knygą antrą kartą. Tiesa,  dabar jau skaičiau ne nuo pradžių, bet pasirinkdamas atsitiktinius apsakymus. Ir negalėjau surasti nė vieno, kuris būtų nepatikęs ar iššaukęs neigiamą reakciją. Kodėl viskas taip? – klausiau savęs ir neieškodamas atsakymų džiaugiausi tokia netikėta ir nelaukta baigtimi. Užkabino. Štai taip kartais būna perskaičius Kunčino knygą. Štai taip kartais būna užėjus pas draugą.

Vertinimas: 8/10

Kita informacija:
Puslapiai:
150 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2003 m.
Kaina: ~20 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis