Undinė Radzevičiūtė – Žuvys ir drakonai
Jeigu knyga yra malonumas, tai tokios knygos skaitymas tikrai nebus paslėptų prasmių ieškojimas prie filosofiškai nesibaigiančio arbatos puodelio. Ne, tai bus malonumo patyrimas. Kai skaitai ir džiaugiesi akimirka. Ir ta akimirka žaidžia šviesos atspindžiais. Ant glazūruotomis plytelėmis išklijuotos senamiesčio buto sienos. Kiekvienas blykstelėjimas – malonumas. Kiekviena šypsena – mažas pasitenkinimas.
„Tinkami tik sveiki, stiprūs, patrauklios išvaizdos ir aštraus proto.
Ramaus charakterio, bet kartu ir energingi.
Turtas ir kilmė – nėra būtina sąlyga.
Bet visada būtų puiki rekomendacija.
Į misijas plaukia tik geriausi.
O atplaukia tik tie, kam labiausiai pasiseka.“
Apie turinį pradžioje sunku ką nors ir pasakyti, tačiau apie tekstą ir tuos blykstelėjimus – lengva. Jie tave paprasčiausiai išjungia iš kasdienybės. Nes tu juos skaitai ir tau yra gera. Nes tai dar vienas autorinis koncertas, dar vienas stiliaus triumfas. Undinė R. kaip visuomet yra ypatinga, sąmojinga, aštri. Ir ištikima sau. Ir tai tiesiog nuostabu.
„- Dabar labai populiarios savanorių draugijos. Tarp jaunų žmonių, – pasakė Miki.
– Išprotėjai? – paklausė Šaša.
– Savanoriai mūsų ateitis. Visų mūsų. Tik jie gali išgelbėti šalį nuo sustingimo ir nieko nedarymo, – pasakė Miki.
Miki nerimas, kad jai jau daugiau nei dvidešimt ir ji dar nesirealizavo gyvenime, persiduoda ir kitiems.
Tokius žmones reikia izoliuoti, kad aprimtų.“
Daugiau negu pusę knygos galvojau, kaip teisingai kirčiuoti Šaša vardą, t.y. pirmą skiemenį ar antrą. O tai irgi savotiškai nuostabu. Nes gali būti visaip. Nes kaip tik negali būti? Viename puslapyje galima kirčiuoti pirmą skiemenį, kitame – antrą. Ką noriu tuo pasakyti? Kad tai knyga, kurioje lengva nuskęsti, o išnėrus prisipažinti, kad nieko nepameni, bet buvo malonu, todėl mielai visa tai pakartotum.
„Kartą Kastiljonė, atėjęs iš ryto į dirbtuves, nerado savo nefritinio vėžlio.
Ir visą dieną galvojo apie Tsou I-Kuei.
Vėžlį Kastiljonei padovanojo Penktasis Cingų dinastijos Imperatorius, o paimti, Kastiljonės manymu, galėjo tik vienas žmogus.
Dienos pabaigoje vėžlys atsirado.
Buvo nukritęs.“
Žuvyse ir drakonuose tarpsta buitis. O ši būna visokia, tačiau dažniausiai buitiška, t.y. pasikartojanti, besislepianti šešėliuose. Ir jeigu tokioje knygoje pilna žmonių, vadinasi ir jie tuose šešėliuose, kartu su savo pokalbiais, mintimis, nutylėjimais. Tekstas čia tarsi lengvas apklotas ir žodžiai kur kas mažiau svarbūs negu tai, kas slepiasi tarp jų. Nes tie žodžiai, tie žmonės, tos mintys – jos nėra kuo nors išskirtinės. Tačiau būtent ant jų kiekvieną dieną statomas gyvenimas. Būtent tokia juodo ir balto sąjunga leidžia pamatyti kampus, ironiją, blyksnius, kuriais buitis mums šypsosi ir per kuriuos mums šypsosi pati autorė.
„Visi namuose bijojo tik dviejų dalykų.
Kad Senelė Amigorena nepadegtų namų.
Ir kad neįsižeistų.“
Knyga didelė ir ilga, užsupa tarsi laivas ir nors iš pažiūros gali atrodyti, kad jame nėra ką veikti, galiausiai vis tiek niekur iš jo nesinori lipti. Nes tai – gyvenimas (be blizgančių apvadų, o toks koks yra iš tiesų – virtuvėje, svetainėje, žiūrint pro langą, kalbantis su savimi). O ten kur gyvenimas, ten ir mirtis. Nes be vieno, nebūtų kito. Todėl siūlas tik nusidėvi, bet niekada nenutrūksta, jo gijos privalo jungti abu šiuos polius. Ir tomis gijomis keliaujame visi. Su savo buitiniais pašnekesiais, didžiomis idėjomis ir – daugeliu atvejų – tiesiog kūnais. Kitais žodžiais tariant, žuvimis ir drakonais.
Kita informacija:
Puslapiai: 432 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2018 m.
(c) veikiantis
Knygų lentyna 