Archyvas

Žymių archyvai: buitis

undines_virselis_atvartai.inddJeigu knyga yra malonumas, tai tokios knygos skaitymas tikrai nebus paslėptų prasmių ieškojimas prie filosofiškai nesibaigiančio arbatos puodelio. Ne, tai bus malonumo patyrimas. Kai skaitai ir džiaugiesi akimirka. Ir ta akimirka žaidžia šviesos atspindžiais. Ant glazūruotomis plytelėmis išklijuotos senamiesčio buto sienos. Kiekvienas blykstelėjimas – malonumas. Kiekviena šypsena – mažas pasitenkinimas.

„Tinkami tik sveiki, stiprūs, patrauklios išvaizdos ir aštraus proto.
Ramaus charakterio, bet kartu ir energingi.
Turtas ir kilmė – nėra būtina sąlyga.
Bet visada būtų puiki rekomendacija.
Į misijas plaukia tik geriausi.
O atplaukia tik tie, kam labiausiai pasiseka.“

Apie turinį pradžioje sunku ką nors ir pasakyti, tačiau apie tekstą ir tuos blykstelėjimus – lengva. Jie tave paprasčiausiai išjungia iš kasdienybės. Nes tu juos skaitai ir tau yra gera. Nes tai dar vienas autorinis koncertas, dar vienas stiliaus triumfas. Undinė R. kaip visuomet yra ypatinga, sąmojinga, aštri. Ir ištikima sau. Ir tai tiesiog nuostabu.

„- Dabar labai populiarios savanorių draugijos. Tarp jaunų žmonių, – pasakė Miki.
– Išprotėjai? – paklausė Šaša.
– Savanoriai mūsų ateitis. Visų mūsų. Tik jie gali išgelbėti šalį nuo sustingimo ir nieko nedarymo, – pasakė Miki.
Miki nerimas, kad jai jau daugiau nei dvidešimt ir ji dar nesirealizavo gyvenime, persiduoda ir kitiems.
Tokius žmones reikia izoliuoti, kad aprimtų.“

Daugiau negu pusę knygos galvojau, kaip teisingai kirčiuoti Šaša vardą, t.y. pirmą skiemenį ar antrą. O tai irgi savotiškai nuostabu. Nes gali būti visaip. Nes kaip tik negali būti? Viename puslapyje galima kirčiuoti pirmą skiemenį, kitame – antrą. Ką noriu tuo pasakyti? Kad tai knyga, kurioje lengva nuskęsti, o išnėrus prisipažinti, kad nieko nepameni, bet buvo malonu, todėl mielai visa tai pakartotum.

„Kartą Kastiljonė, atėjęs iš ryto į dirbtuves, nerado savo nefritinio vėžlio.
Ir visą dieną galvojo apie Tsou I-Kuei.
Vėžlį Kastiljonei padovanojo Penktasis Cingų dinastijos Imperatorius, o paimti, Kastiljonės manymu, galėjo tik vienas žmogus.
Dienos pabaigoje vėžlys atsirado.
Buvo nukritęs.“

Žuvyse ir drakonuose tarpsta buitis. O ši būna visokia, tačiau dažniausiai buitiška, t.y. pasikartojanti, besislepianti šešėliuose. Ir jeigu tokioje knygoje pilna žmonių, vadinasi ir jie tuose šešėliuose, kartu su savo pokalbiais, mintimis, nutylėjimais. Tekstas čia tarsi lengvas apklotas ir žodžiai kur kas mažiau svarbūs negu tai, kas slepiasi tarp jų. Nes tie žodžiai, tie žmonės, tos mintys – jos nėra kuo nors išskirtinės. Tačiau būtent ant jų kiekvieną dieną statomas gyvenimas. Būtent tokia juodo ir balto sąjunga leidžia pamatyti kampus, ironiją, blyksnius, kuriais buitis mums šypsosi ir per kuriuos mums šypsosi pati autorė.

„Visi namuose bijojo tik dviejų dalykų.
Kad Senelė Amigorena nepadegtų namų.
Ir kad neįsižeistų.“

Knyga didelė ir ilga, užsupa tarsi laivas ir nors iš pažiūros gali atrodyti, kad jame nėra ką veikti, galiausiai vis tiek niekur iš jo nesinori lipti. Nes tai – gyvenimas (be blizgančių apvadų, o toks koks yra iš tiesų – virtuvėje, svetainėje, žiūrint pro langą, kalbantis su savimi). O ten kur gyvenimas, ten ir mirtis. Nes be vieno, nebūtų kito. Todėl siūlas tik nusidėvi, bet niekada nenutrūksta, jo gijos privalo jungti abu šiuos polius. Ir tomis gijomis keliaujame visi. Su savo buitiniais pašnekesiais, didžiomis idėjomis ir – daugeliu atvejų – tiesiog kūnais. Kitais žodžiais tariant, žuvimis ir drakonais.

 

Kita informacija:
Puslapiai: 432 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Knausgard_manokova2_vrs.indd

Šios knygos laukiau nuo tada, kai baigiau skaityti pirmąją. Tai buvo laukimas, kurį sunku paaiškinti. Trauka, kurią sunku apibrėžti. Vienatvė, kuriai reikia bendro vardiklio.

Laukimas buvo ilgas, klampus ir tąsus, todėl galiausiai virto tikėjimu. Kad viskas bus gerai. Kad anksčiau ar vėliau knygą atsiversiu ir skaitysiu. O kai įtiki tuo, tada jau nebe taip svarbu, kada. Daug svarbiau, kad.

Ir štai vieną dieną tas laukimas, tas tikėjimas, virto knygos svoriu, nugulusiu tiesiai į mano rankas. Šį kartą nedelsiau ir pradėjau kone iškart. Lyg nujausdamas, kad skaitymas užsitęs, bus ilgas tarsi upė ar gyvenimas, puslapis po puslapio smėliu srūvantis tarp pirštų. Besinešantis paskui save žinojimą, kad nesvarbu kiek besemsi, nes po kojomis smėlio visada lieka tiek pat.

Nors „mylintis žmogus“ – pirmosios knygos tęsinys, realaus tęsinio čia nėra daug. Galima sakyti, iš viso nėra, išskyrus kelias vietas, kurios praplaukia pro šalį it kažkada regėti siluetai. Nežinodamas net nesuprasi. Todėl šią knygą galima skaityti visiškai nesibaiminant, kad neskaitei pirmosios, net jeigu autorius literatūra verčia savo gyvenimą, kuris, atrodo, turėtų būti vientisas ir nedalomas. Vis tik pasirinkdamas kitą temą, laikotarpį ir akcentus, Knausgård’as meistriškai sužaidžia naują partiją, išvengdamas pasikartojimų ar sąsajų su anksčiau parašytais tekstais.

Ši knyga – tai meilė. Ir ne kokia abstrakti ar turinti daugybę pavidalų, o konkreti – skirta jo žmonai. Meilė kaip ryšys. Kaip santykiai, kuriuose kuriami ir griaunami individualūs dviejų žmonių pasauliai idant sulipdytum iš jų kažką naujo ir bendro.

Knyga neturi skyrių, tik dvigubus tarpus tarp pastraipų. Pro tuos tarpus skaitytojas ir kvėpuoja, gali įtraukti pilnus plaučius oro, kad vėl pajėgtų nerti gilyn, nes tekstas didelis ir platus. Ir jo tekėjimas vos pastebimas, todėl užliūliuoja, įtraukia, galiausiai pasiglemžia net nesuvokus, kas atsitiko. Autorius meistriškai šokinėja tarp skirtingų savo gyvenimo laikotarpių, į tarpus įpindamas filosofinius ir moralinius pamąstymus, tokiu būdu sukurdamas tankų teksto bei prasmės audinį, kurio taip lengvai nesuplėšysi, pro kurį taip lengvai neprasprūs šviesos spinduliai. Jis krinta ant tavo akių ir tu sunkiai gali ką nors daugiau įmatyti.

“Sudrėkę marškiniai lipo man prie krūtinės. Kiekvienas mano matytas veidas, kiekvienas sutiktas žvilgsnis, kiekvienas išgirstas balsas gulė ant manęs kaip akmenys.“

Tai knyga, kurią galima (netgi reikia) skaityti bent kelis kartus, nes kiekvieną kartą tikrai atrasi kažką naujo, ko nebūsi pastebėjęs anksčiau. Ką būsi praleidęs, neužfiksavęs, neįrašęs į atminties plokštumą. Ir tokių vietų bus daug, nes skaitydamas tu negalėsi visą laiką išlikti susikoncentravęs, pasiduosi savo asmeninėms mintims, kurios ims tave už rankos ir vesis nežinomais keliais.

Tekstas tankus ir inertiškas, apglėbia kartu su visu pilku dangumi ir tokia pačia nuotaika, balansuoja tarp abejingumo ir desperacijos. Atrodo, žvelgia į savo, bet iš tiesų – juk į mūsų visų gyvenimus.

“Einu sau per žmonių šurmulį po temstančiu dangumi, tarp besileidžiančių snaigių, praeinu pro parduotuves su švytinčiomis patalpomis, vienas savo naujame mieste, neturėdamas jokio plano, nes man visai vis tiek, išties visai nerūpi, tik viena mąstau – aš šitai ištversiu. “Šitai“ yra mano gyvenimas. Ištverti jį – tai, ką darau.“

Buitis čia meistriškai supinama su dvasiniais dalykais, tokiu būdu tekstas tampa artimas ir jo neįmanoma nepriimti. O tada jau laikykis, liftas nesustoja nei pirmajame, nei minus pirmajame aukštuose. Jis leidžiasi žemiau, daug žemiau. Į tavo vidinius vienatvės ir nevilties kambarius.

Skaityti tikrai verta, tik prieš skaitydami pasiruoškite, nes beskaitant norite to ar nenorite turėsite apmąstyti ir savo gyvenimus. Ir ne kaip nors paviršutiniškai, o iš esmės. Jūs tiesiog patikėsite ir seksite paskui autorių, kuris itin daug mąsto ir reflektuoja, pagauna kiekvieną savo veiksmą, išsaugo atmintyje, kelia klausimus, kodėl elgiasi būtent taip ir kaip tai veikia jo aplinką.

Jis leidžiasi giliai. Taip giliai, kad skaitydamas šią knygą pamirši visas kitas. Skaitysi ir neplanuosi pabaigti, nes ši knyga tau pasirodys ilga tarsi gyvenimas ir nepajudinama tarsi uola.

O žinant, kad seriją sudaro šešios knygos, darosi net sunku kvėpuoti, nes jau žinai, liko dar ir dar, ir dar. Ir tik laiko klausimas, kada. Kita vertus, tau tai neberūpi, nes svarbiausia juk ne kada, o kad.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp. Andre bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 544 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Knausgard_manokova1_vrs.indd

„Miestas, kuris nepatraukia savo mirusiųjų iš akių, kur galima matyti juos gulinčius gatvėse ir skersgatviuose, parkuose ir automobilių stovėjimo aikštelėse, – tai ne miestas, o pragaras. Kad toks pragaras realistiškiau ir iš esmės teisingiau atspindėtų mūsų gyvenimo sąlygas, neturi jokios reikšmės. Žinome, kad taip yra, bet nenorime to matyti. Iš to ir kyla kolektyvinis išstūmimo iš sąmonės aktas, pasireiškiantis mirusiųjų išgabenimu.“

Tekstas lėtas, ramus, šaltas, norisi sakyti – norvegiškas. Pilnas detalių, tačiau jos neerzina ir net nelabai krenta į akis. Jos čia tik fonas, kuris gaubia pasakotojo kūną ir žodžius, atspindinčius tai, kas vyksta aplink.

Ši knyga – pirmoji iš šešių knygų serijos, pavadinta „Mirtis šeimoje“, tačiau viskas prasideda kur kas anksčiau nei ta mirtis apsilanko, dar vaikystėje, į kurią čia žvelgia suaugusiojo akys. Patyrusios, atšiaurios, gebančios įvertinti ir atskirti reikšmingus ir svarbius dalykus nuo tų, kurie tiesiog praplaukia pro šalį. Iš čia ir ta ramybė, tas jausmas, kad viskas aišku. Bet net jeigu aišku, vis vien nenuspėjama.

„Manyčiau, daugiausia tai nulėmė vaikai, kurių susilaukėme, nes visą erdvę užima gyvenimas su jais čia ir dabar. Jie išstumia net pačią artimiausią praeitį: paklausk, ką veikiau prieš tris dienas, ir neprisiminsiu. Paklausk, kokia buvo Vanja prieš dvejus metus, Heidė prieš du mėnesius, Jonas prieš dvi savaites, ir neprisiminsiu. Mažoje kasdienybėje visko vyksta tiek daug, bet veiksmas nuolatos sukasi apie tą patį, ir tai daugiau nei kas kita pakeitė mano laiko sampratą. Anksčiau laiką suvokiau kaip už manęs liekantį ruožą, su ateitimi kaip tolima perspektyva, spindinčia blausiai, bet nenuobodžiai, o šiuo metu laikas jau visiškai kitaip įsilieja į gyvenimo audinį, jaučiu jį čia ir dabar.“

Nurašinėju eilutę po eilutės ir negaliu sustoti. Tekstas tankus tarsi ūsai ir barzda ant knygos viršelio. Tankus ir tamsus, dengiantis sūnaus ir tėvo santykius – ašį aplink kurią ir sukasi knygos gyvybės matmuo. Vietomis atrodo, kad jeigu Povilas Šklėrius būtų gyvenęs Norvegijoje ir pirmąjį romaną parašęs keturiasdešimties, tai būtų būtent toks romanas. Kita vertus, jis dar turi laiko. Galbūt ir parašys. O kol kas prieš akis Karlas Uvė, kuris patirties skustuku sluoksnį po sluoksnio lupa ir atidenginėja žmogaus esmę, santykių nervą. Nepalieka abejingų. Yra kruopštus, atidus, o kastuvas jo rankose visada kasama pusmetriu giliau nei pakaktų. Todėl greitai susitaikau su mintimi, kad tos iškastos duobės tikrai nepraeisiu. Negana to, tikrai į ją atsigulsiu. Nes kaip kitaip pažinsiu tą šaltį, ta žemę, tuos gyvybės grumstus tarp savo pirštų.

Skaitydamas ir pats prisimenu savo vaikystę. Ir kas keisčiausia – ne tuos dažniausiai atmintyje pasikartojančius epizodus, o tuos, kuriuos įprastai praleidžiu ar nesąmoningai aplenkiu. Lieku nustebęs, nustebintas, skaitantis toliau ir nematantis jokio reikalo sustoti.

Tai romanas apie tėvo mirtį. Tačiau ne tokią artimą, kad ši iš karto sugniuždytų. Tai – mirtis per atstumą. Ir tas atstumo plyšys čia užpildomas įvairiausiais apmąstymais, buitimi, persipynusiomis praeities ir dabarties kategorijomis.

Čia viskas tikra, paprasta, buitiška. Ir tuo pačiu – kiekvienas daiktas slepia po savimi jausmą, prisiminimą, tam tikrą istoriją, sunkų kastuvą, kuris neaišku kaip atsidūręs skaitytojo rankose pradeda judėti, kasti žemę, sluoksnis po sluoksnio atverdamas vis kitus, vis gilesnius ir jautresnius klodus. Tai – archeologija. Ilgesys. Tvarkymo ir tvarkymosi ritualas, po kuriuo slepiasi ne namų, o galvoje sujauktų minčių iššukavimas. Tai – chaosas, verčiamas apčiuopiama ir konstruktyvia tvarka. Iškalbamas garsiai vien tam, kad būtų suprastas ir suvaldytas. Savotiška terapija. Raminimosi seansas. Knyga kaip kušetė ant kurios tavo siela nušvinta.

O šią sielą užvertęs iš karto pradedu laukti kitų serijos knygų. Jos, kaip ir ši, būtinos ir reikalingos vien jau tam, kad autorius per savąją atmintį prisikastų iki mūsų, o tuo pačiu – suteiktų mums progą prisikasti jau ne prie jo, bet prie savęs pačių. Tuo ši knyga ir stipri. Stipri, nes sustiprina.

Todėl nebeskubėkite ir pasinerkite į Karlo Uvės kovą, į istoriją, į gyvenimą, į voratinklį, kurio nė už ką nesinori palikti. Rekomenduoju.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis