Archyvas

Žymių archyvai: laivas

Skaitant tokią knygą pradžioje kyla jausmas, kad skaitau, bet nežinau ką ir kodėl, tačiau skaitau, nes smagu, nes viduje slepiasi intriga – atmosfera, nuojauta, galiausiai viršelis, viskas įtraukia ir sukuria keistą erdvę, kurioje fikcija maišosi su realybe, esi kažkur, kur niekada nebuvai ir gali būti – niekada nebebūsi. Todėl saugai tą savo buvimą, džiaugiesi knygelės plonumu ir jauti, kad tekstas, kuris itin koncentruotas, kala į tave vinis, klaidina ir vedžioja už nosies. Apie ką visa tai? – norisi klausti, bet nuryji tą klausimą ir skaitai toliau, ir kažkas su kiekvienu puslapiu vis labiau paaiškėja, o kažkas – vis labiau pasislepia.

„Iš kur tas jos prancūziškas vardas, ar jis jos, ar svetimas, iš kur ji atėjo ir kur išėjo – apie tai mums niekas nieko tikro nepasakys, nes Izabelė buvo iš tų moterų, apie kurias žinota tik tiek, kad niekas nieko apie ją nežinojo. Kaip tik todėl bet kokia istorija apie ją buvo įtikima, tačiau būtent visiška ją gaubianti tyla nedavė miestiečiams atleisti vadžių savo pernelyg skurdžiai vaizduotei regzti apie ją nešvankius pramanus, žadinti potroškius, tad kiekvienąsyk, kam nors pradėjus ką nors riesti ir minėti jos vardą, tuoj įsivyraudavusi tyla ir miestiečiai, susizgribę neįstengiantys sumakaluoti kokios nors melagystės, nudurdavo akis į žemę.“

Tai knyga, kuri yra šis tas daugiau. Tarsi paslaptinga dėžutė, keliaujanti iš vieno puslapio į kitą, iš vieno veikėjo rankų kitam, apie kurią daug kalbama, tačiau ji niekaip neatidaroma idant išsaugotų savo paslaptį. Nes ją išsaugojus, ji gyvens amžinai, taps didesnė už tiesą ir pradės valdyti pati save. Tada jau net turėdamas ją savo rankose nebegalėsi jos paprasčiausiai atidaryti ir atskleisti – tokiu būdu tik prarasi tai, ko visi trokšta.

Luzitanija įtraukia savo vaizdais, veikėjais, balansavimu tarp realybės ir pramano, tarp fantazijos ir tikrovės, tarp proto ir pamišimo, tarp sąmoningos ir atsitiktinės kvailystės. Galiausiai viskas suplakama ir tampa sunku atskirti, kas yra kur, tačiau to atskyrimo ir nebereikia, nes visa tampa vieniu, kurio atskiros dalys tau nebeįdomios ir tik visuma nugali, pavergia, įkalina, suteikdama laisvės iliuziją.

„Šiaip jau niekam šis karas nereikalingas, juolab serbams. Vieną dieną įsiplieks audringa diskusija apie jo akstinus ir priežastis, bus ieškoma kulkos, išlėkusios anksčiau už žodį, ir žodžio, ištarto anksčiau, nei suzvimbė kulka. Bus aiškinama, kaip pašaipa priešpriešinta grasinimams, o grasinimai bus aiškinami kaip pašaipos pasekmė. Bus analizuojama Principo jaunystė ir idealai, šie bus lyginami su užduotį jam pavedusiųjų senyvu amžiumi ir goduliu.“

Tai savotiški Europos pakraščiai – XX a. pradžios Serbija ir šis kontekstas kūriniui prideda svorio, kurio kitur retai galėtum surasti. Antrą kartą skaitant “Luzitaniją“, net neabejoju, ji įsispaustų dar giliau, tačiau ši taisyklė tinkama visoms daugiasluoksnėms knygoms. Jos skirtos perskaityti, nusistovėti, o tada vėl perskaityti, tik jau orientuojantis požemiuose, jau įžvelgiant ne tik šešėlius bei kontūrus, bet ir detales bei kryptį, sklendžiančią kažkur virš tavęs.

Luzitanija neskubina daryti išvadų, ji tiesiog siūlo nerti gilyn, nors vanduo tamsus ir prieš nerdamas nežinai, ką jame rasi. Aišku viena, išnėręs dar kurį laiką turėsi apsiprasti ir susivokti, ar tai vis dar tas pats pasaulis, kokį palikai, ar jame kažkas jau šiek tiek (gal net nematomai) pasikeitė. Apie tai ir yra ši knyga – apie tamsą ir šviesą, apie posūkius ir kryptis, apie istorijos krumpliaračius, kurių tarpdančiuose gyvena mažutėliai žmonės. Realūs tiek pat kiek išgalvoti. Dirbtiniai tiek pat kiek tikri. Iškamšos mūsų sieloms 🙂

P.S. O po to, žinoma, kratysi internetą ir skaitysi, ką jis tau siūlo apie tikrąją “Luzitaniją“. Ir tada jau negalėsi neatsiversti šitos knygos dar kartą 🙂

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Luzitanija
Vertėja/Vertėjas: Laima Masytė
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

undines_virselis_atvartai.inddJeigu knyga yra malonumas, tai tokios knygos skaitymas tikrai nebus paslėptų prasmių ieškojimas prie filosofiškai nesibaigiančio arbatos puodelio. Ne, tai bus malonumo patyrimas. Kai skaitai ir džiaugiesi akimirka. Ir ta akimirka žaidžia šviesos atspindžiais. Ant glazūruotomis plytelėmis išklijuotos senamiesčio buto sienos. Kiekvienas blykstelėjimas – malonumas. Kiekviena šypsena – mažas pasitenkinimas.

„Tinkami tik sveiki, stiprūs, patrauklios išvaizdos ir aštraus proto.
Ramaus charakterio, bet kartu ir energingi.
Turtas ir kilmė – nėra būtina sąlyga.
Bet visada būtų puiki rekomendacija.
Į misijas plaukia tik geriausi.
O atplaukia tik tie, kam labiausiai pasiseka.“

Apie turinį pradžioje sunku ką nors ir pasakyti, tačiau apie tekstą ir tuos blykstelėjimus – lengva. Jie tave paprasčiausiai išjungia iš kasdienybės. Nes tu juos skaitai ir tau yra gera. Nes tai dar vienas autorinis koncertas, dar vienas stiliaus triumfas. Undinė R. kaip visuomet yra ypatinga, sąmojinga, aštri. Ir ištikima sau. Ir tai tiesiog nuostabu.

„- Dabar labai populiarios savanorių draugijos. Tarp jaunų žmonių, – pasakė Miki.
– Išprotėjai? – paklausė Šaša.
– Savanoriai mūsų ateitis. Visų mūsų. Tik jie gali išgelbėti šalį nuo sustingimo ir nieko nedarymo, – pasakė Miki.
Miki nerimas, kad jai jau daugiau nei dvidešimt ir ji dar nesirealizavo gyvenime, persiduoda ir kitiems.
Tokius žmones reikia izoliuoti, kad aprimtų.“

Daugiau negu pusę knygos galvojau, kaip teisingai kirčiuoti Šaša vardą, t.y. pirmą skiemenį ar antrą. O tai irgi savotiškai nuostabu. Nes gali būti visaip. Nes kaip tik negali būti? Viename puslapyje galima kirčiuoti pirmą skiemenį, kitame – antrą. Ką noriu tuo pasakyti? Kad tai knyga, kurioje lengva nuskęsti, o išnėrus prisipažinti, kad nieko nepameni, bet buvo malonu, todėl mielai visa tai pakartotum.

„Kartą Kastiljonė, atėjęs iš ryto į dirbtuves, nerado savo nefritinio vėžlio.
Ir visą dieną galvojo apie Tsou I-Kuei.
Vėžlį Kastiljonei padovanojo Penktasis Cingų dinastijos Imperatorius, o paimti, Kastiljonės manymu, galėjo tik vienas žmogus.
Dienos pabaigoje vėžlys atsirado.
Buvo nukritęs.“

Žuvyse ir drakonuose tarpsta buitis. O ši būna visokia, tačiau dažniausiai buitiška, t.y. pasikartojanti, besislepianti šešėliuose. Ir jeigu tokioje knygoje pilna žmonių, vadinasi ir jie tuose šešėliuose, kartu su savo pokalbiais, mintimis, nutylėjimais. Tekstas čia tarsi lengvas apklotas ir žodžiai kur kas mažiau svarbūs negu tai, kas slepiasi tarp jų. Nes tie žodžiai, tie žmonės, tos mintys – jos nėra kuo nors išskirtinės. Tačiau būtent ant jų kiekvieną dieną statomas gyvenimas. Būtent tokia juodo ir balto sąjunga leidžia pamatyti kampus, ironiją, blyksnius, kuriais buitis mums šypsosi ir per kuriuos mums šypsosi pati autorė.

„Visi namuose bijojo tik dviejų dalykų.
Kad Senelė Amigorena nepadegtų namų.
Ir kad neįsižeistų.“

Knyga didelė ir ilga, užsupa tarsi laivas ir nors iš pažiūros gali atrodyti, kad jame nėra ką veikti, galiausiai vis tiek niekur iš jo nesinori lipti. Nes tai – gyvenimas (be blizgančių apvadų, o toks koks yra iš tiesų – virtuvėje, svetainėje, žiūrint pro langą, kalbantis su savimi). O ten kur gyvenimas, ten ir mirtis. Nes be vieno, nebūtų kito. Todėl siūlas tik nusidėvi, bet niekada nenutrūksta, jo gijos privalo jungti abu šiuos polius. Ir tomis gijomis keliaujame visi. Su savo buitiniais pašnekesiais, didžiomis idėjomis ir – daugeliu atvejų – tiesiog kūnais. Kitais žodžiais tariant, žuvimis ir drakonais.

 

Kita informacija:
Puslapiai: 432 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis