Ann Napolitano – Mielasis Edvardai
Knygos pradžia labai girdėta. Pradėjus skaityti, kurį laiką netgi rodėsi, kad jau esu skaitęs kitą knygą, kuri yra apie tą patį. Jausmas buvo toks stiprus, kad net turėjau pasitikslinti, ar nieko nemaišau. Ta kita knyga vadinasi „Prieš nukrentant į jūrą“. Ji taip pat apie berniuką, išgyvenusį lėktuvo katastrofą, kurioje jis praranda tėvus ir vėliau yra įvaikinamas dėdės bei tetos. Panašumų labai daug, todėl beskaitant gana ilgą laiką kažkas nuolat spragsėjo galvoje (kaip ir pagrindiniam veikėjui) ir niekaip neleido susikaupti.
Tuo tarpu kiek įsivažiavus (bet ne per daug), tekstas pradėjo priminti jau visai kitą knygą („Tas keistas nutikimas šuniui naktį“), kuri susišaukė su šia ne tiek siužetu, kiek pagrindiniu veikėju, t.y. panašaus amžiaus berniuku ir jo tam tikrais specialiaisiais poreikiais. Vadinasi, spragsėjimas taip pat niekur nedingo ir tęsėsi toliau.
„Jis žiūri muilo operą, moteris ašaroja svarstydama, ar pasidaryti abortą, o jos motina suka galvą, ar palikti savo vyrą. Jis ima visiškai naujai suvokti valandas. Jaučia, kaip jos lipa viena ant kitos, sudarydamos dienas, kaip septynios dienos draugėje sulimpa į savaitę. O savaitės renkasi, kol penkiasdešimt dvi virsta metais. Skrydis buvo birželio dvyliktąją. Vadinasi, dabar – liepos pabaiga. Laikas bėga.“
Galiausiai tekstas tarsi lėktuvas atsiplėšė nuo žemės ir knyga išsiveržė į atvirą erdvę palikdama toli visas mintis apie sąšaukas su kitomis knygomis. O tada beliko ja mėgautis. Dažnai jaučiausi lyg skaityčiau vieną ilgą laišką. Brolio laišką broliui. Gimstantį iš ryšio, kuris nematomas ir nepaaiškinamas, tačiau toks stiprus, kad neapleidžia niekada, netgi tuomet, kai vieno iš dviejų jau seniai nebėra. Ryšys amžinas – apie tai ir yra ši istorija.
Rami, šiek tiek hipnotizuojanti, užliūliuojanti, bet svarbiausia – niekur neskubanti ir neskubinanti skaitytojo. O tai – labai geras jausmas. Nepaisant ganėtinai lėto ir ramaus tempo, pati knyga skaitosi greitai, todėl vienas malonumas leisti puslapiams slysti tarp pirštų.
„Padėdamas jai atsistoti, Edvardas pastebi, kad jos pirštų galiukai nuo rašalo pamėlę. Jis jaučiasi vyresnis, o gal sunkesnis nei tada, kai atėjo į garažą, Šei irgi atrodo pasikeitusi, bet konkrečiai pasakyti kaip, jis negalėtų. Jiedu drauge išeina iš kambario ir išsineša visus neišsakytus žodžius į nakties tamsą.“
Ši knyga (nors norėtųsi sakyti – laiškas) savyje nešasi dvi istorijas. Viena yra apie berniuką, kita – apie skrydį. Viena plėtojasi po katastrofos, kita – iki jos. Ir tas laviravimas tarp abiejų polių, tas mėginimas išlaikyti pusiausvyrą keistai ramina vietoje to, kad keltų įtampą. Jokio streso, gal tik nedidelis jaudulys. O juk tiek ir tereikia, kad galėtum atsipalaiduoti mėgautis.
Pabaigoje istorija išsivynioja tarsi siūlų kamuolys ir užvertęs knygą lieki ramus. Lieki čia. Galvoji apie tai, kas vyksta už tavo lauko ribų. Galvoji jau ne apie save, o apie tuos, kurie liks po tavęs. Galvoji apie tolimą horizontą, nors knyga nukreipta į žmogaus vidų. Tokie tad paradoksai, kuriuos malonu prisiminti ir dar kurį laiką nešiotis su savimi.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Dear Edward
Vertėja/Vertėjas: Inga Čepulienė
Puslapiai: 376 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.
(c) veikiantis
Knygų lentyna 