Archyvas

Žymių archyvai: lėktuvas

Knygos pradžia labai girdėta. Pradėjus skaityti, kurį laiką netgi rodėsi, kad jau esu skaitęs kitą knygą, kuri yra apie tą patį. Jausmas buvo toks stiprus, kad net turėjau pasitikslinti, ar nieko nemaišau. Ta kita knyga vadinasi „Prieš nukrentant į jūrą“. Ji taip pat apie berniuką, išgyvenusį lėktuvo katastrofą, kurioje jis praranda tėvus ir vėliau yra įvaikinamas dėdės bei tetos. Panašumų labai daug, todėl beskaitant gana ilgą laiką kažkas nuolat spragsėjo galvoje (kaip ir pagrindiniam veikėjui) ir niekaip neleido susikaupti.

Tuo tarpu kiek įsivažiavus (bet ne per daug), tekstas pradėjo priminti jau visai kitą knygą („Tas keistas nutikimas šuniui naktį“), kuri susišaukė su šia ne tiek siužetu, kiek pagrindiniu veikėju, t.y. panašaus amžiaus berniuku ir jo tam tikrais specialiaisiais poreikiais. Vadinasi, spragsėjimas taip pat niekur nedingo ir tęsėsi toliau.

„Jis žiūri muilo operą, moteris ašaroja svarstydama, ar pasidaryti abortą, o jos motina suka galvą, ar palikti savo vyrą. Jis ima visiškai naujai suvokti valandas. Jaučia, kaip jos lipa viena ant kitos, sudarydamos dienas, kaip septynios dienos draugėje sulimpa į savaitę. O savaitės renkasi, kol penkiasdešimt dvi virsta metais. Skrydis buvo birželio dvyliktąją. Vadinasi, dabar – liepos pabaiga. Laikas bėga.“

Galiausiai tekstas tarsi lėktuvas atsiplėšė nuo žemės ir knyga išsiveržė į atvirą erdvę palikdama toli visas mintis apie sąšaukas su kitomis knygomis. O tada beliko ja mėgautis. Dažnai jaučiausi lyg skaityčiau vieną ilgą laišką. Brolio laišką broliui. Gimstantį iš ryšio, kuris nematomas ir nepaaiškinamas, tačiau toks stiprus, kad neapleidžia niekada, netgi tuomet, kai vieno iš dviejų jau seniai nebėra. Ryšys amžinas – apie tai ir yra ši istorija.

Rami, šiek tiek hipnotizuojanti, užliūliuojanti, bet svarbiausia – niekur neskubanti ir neskubinanti skaitytojo. O tai – labai geras jausmas. Nepaisant ganėtinai lėto ir ramaus tempo, pati knyga skaitosi greitai, todėl vienas malonumas leisti puslapiams slysti tarp pirštų.

„Padėdamas jai atsistoti, Edvardas pastebi, kad jos pirštų galiukai nuo rašalo pamėlę. Jis jaučiasi vyresnis, o gal sunkesnis nei tada, kai atėjo į garažą, Šei irgi atrodo pasikeitusi, bet konkrečiai pasakyti kaip, jis negalėtų. Jiedu drauge išeina iš kambario ir išsineša visus neišsakytus žodžius į nakties tamsą.“

Ši knyga (nors norėtųsi sakyti – laiškas) savyje nešasi dvi istorijas. Viena yra apie berniuką, kita – apie skrydį. Viena plėtojasi po katastrofos, kita – iki jos. Ir tas laviravimas tarp abiejų polių, tas mėginimas išlaikyti pusiausvyrą keistai ramina vietoje to, kad keltų įtampą. Jokio streso, gal tik nedidelis jaudulys. O juk tiek ir tereikia, kad galėtum atsipalaiduoti mėgautis.

Pabaigoje istorija išsivynioja tarsi siūlų kamuolys ir užvertęs knygą lieki ramus. Lieki čia. Galvoji apie tai, kas vyksta už tavo lauko ribų. Galvoji jau ne apie save, o apie tuos, kurie liks po tavęs. Galvoji apie tolimą horizontą, nors knyga nukreipta į žmogaus vidų. Tokie tad paradoksai, kuriuos malonu prisiminti ir dar kurį laiką nešiotis su savimi.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Dear Edward
Vertėja/Vertėjas: Inga Čepulienė
Puslapiai: 376 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Pries_nukrentant_i_juraSkaitydamas šią knygą nieko neužsirašinėjau. Skaičiau ir tiek. Nežinau, ar mėgavausi, ar stūmiausi į priekį tarsi smėlin klimpstančiomis kojomis, matyt buvo visko, tačiau skaičiau ir neketinau sustoti, skaičiau ir galvojau apie kažką, o pabaigą sugėriau it paskutinį stiklinėje likusį gurkšnį. Kiek per didelį, kurį susiversdamas gali šiek tiek paspringti, kosėti, išpurkšti pusę vandens atgal. Tačiau nepaisant grėsmės, sugėriau lengvai be jokio dusulio ir kančios, jusdamas kaip jis nuteka mano vidaus indais, kaip susigeria į mane, kaip į jį sutelpa visas vandenynas, banguojantis tarp knygos puslapių. Sugėriau ir pajutau, kad buvo skanu.

Knyga nuosekli ir jos pagrindinis arkliukas – žmonės. Nors kartais jie pernelyg popieriniai, tarsi iškirpti iš blizgančių žurnalų, kiek netikri, o kartais šiek tiek holivudiniai ir per daug nupudruoti, tačiau visi jie juda ir tas judesys hipnotizuoja. Kartais kiek per daug, kartais kiek per mažai, vis balansuojama svyruojant tai į vieną, tai į kitą šoną, tačiau ilgainiui visi tie svyravimai užburia, sukuria ritmą į kurį pradedi atsiliepti. Tas ritmas užvaldo, jis nėra per daug įkyrus, bet ir ne per daug paslėptas, juntamas būtent tiek, kiek reikia, kad jam paklustum, net suprasdamas, kad tai ne jis parenka, o pats sąmoningai pasirenki tokią lemtį.

Ir nors daugelis detalių – padrikai pažirusios tarsi po aprašomos lėktuvo katastrofos, pabaiga jas visas (ar bent jau tai – ką iš jų pavyko surinkti) kažkokiu būdu suveržia. Privatų lėktuvą, žūtis, didvyriškumą, cinizmą, aistrą, filosofiją.

Skaitydamas sirgau, kad viskas baigtųsi. Nesakau, kad gerai, nes tragedijos gerai nesibaigia, tačiau norėjosi, kad viskas baigtųsi bent jau teisingai. Ir tas noras vertė susitapatinti su veikėjais. Tu supranti, kad jie nėra žmonės, o tik tekstas, tačiau vis vien sergi už juos, o tai – stiprioji knygos pusė. Priversti išgyventi kažką (kad ir nedidelę viso ko dalelę) jau yra daug.

Knyga iš tų, kurios skirtos vienam kartui, tačiau man ji patiko. Tai nėra atpalaiduojantis skaitinys, greičiau – padedantis užsimiršti. Žodžiu, pats tas praskaidrinti karantiną ir jo nešamą nežinomybę, pats tas nukreipti mintis kita linkme, kuri visiškai nėra svarbi savo esme, tačiau išlaiko tavo dėmesį ir leidžia perkrauti galvą, perstumdyti debesis, permąstyti artėjančią (o gal jau tik nutolstančią?) milžinišką bangą viduryje tamsaus ir niūraus vandenyno.

„Šešiasdešimtmetis vyras, traukiantis valtį. Surakintomis rankomis. Supančiotomis kojomis. Jis buvo tarsi Haris Hudinis, išskyrus tai, kad nemėgino išsivaduoti. Jei būtų Džeko valia, jis liktų prirakintas prie tos valties amžiams. Galėtų kasdien prikabinti dar po vieną, kol imtų traukti paskui save visą pasaulį, kol pasiimtų mus visus ant savo pečių ir nuneštų į ateitį, kurioje žmogaus galimybės būtų neribotos.“

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Before the Fall
Vertėja/Vertėjas: Kęstutis Choromanskis
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis