Archyvas

Žymių archyvai: katastrofa

Skaitant tokią knygą pradžioje kyla jausmas, kad skaitau, bet nežinau ką ir kodėl, tačiau skaitau, nes smagu, nes viduje slepiasi intriga – atmosfera, nuojauta, galiausiai viršelis, viskas įtraukia ir sukuria keistą erdvę, kurioje fikcija maišosi su realybe, esi kažkur, kur niekada nebuvai ir gali būti – niekada nebebūsi. Todėl saugai tą savo buvimą, džiaugiesi knygelės plonumu ir jauti, kad tekstas, kuris itin koncentruotas, kala į tave vinis, klaidina ir vedžioja už nosies. Apie ką visa tai? – norisi klausti, bet nuryji tą klausimą ir skaitai toliau, ir kažkas su kiekvienu puslapiu vis labiau paaiškėja, o kažkas – vis labiau pasislepia.

„Iš kur tas jos prancūziškas vardas, ar jis jos, ar svetimas, iš kur ji atėjo ir kur išėjo – apie tai mums niekas nieko tikro nepasakys, nes Izabelė buvo iš tų moterų, apie kurias žinota tik tiek, kad niekas nieko apie ją nežinojo. Kaip tik todėl bet kokia istorija apie ją buvo įtikima, tačiau būtent visiška ją gaubianti tyla nedavė miestiečiams atleisti vadžių savo pernelyg skurdžiai vaizduotei regzti apie ją nešvankius pramanus, žadinti potroškius, tad kiekvienąsyk, kam nors pradėjus ką nors riesti ir minėti jos vardą, tuoj įsivyraudavusi tyla ir miestiečiai, susizgribę neįstengiantys sumakaluoti kokios nors melagystės, nudurdavo akis į žemę.“

Tai knyga, kuri yra šis tas daugiau. Tarsi paslaptinga dėžutė, keliaujanti iš vieno puslapio į kitą, iš vieno veikėjo rankų kitam, apie kurią daug kalbama, tačiau ji niekaip neatidaroma idant išsaugotų savo paslaptį. Nes ją išsaugojus, ji gyvens amžinai, taps didesnė už tiesą ir pradės valdyti pati save. Tada jau net turėdamas ją savo rankose nebegalėsi jos paprasčiausiai atidaryti ir atskleisti – tokiu būdu tik prarasi tai, ko visi trokšta.

Luzitanija įtraukia savo vaizdais, veikėjais, balansavimu tarp realybės ir pramano, tarp fantazijos ir tikrovės, tarp proto ir pamišimo, tarp sąmoningos ir atsitiktinės kvailystės. Galiausiai viskas suplakama ir tampa sunku atskirti, kas yra kur, tačiau to atskyrimo ir nebereikia, nes visa tampa vieniu, kurio atskiros dalys tau nebeįdomios ir tik visuma nugali, pavergia, įkalina, suteikdama laisvės iliuziją.

„Šiaip jau niekam šis karas nereikalingas, juolab serbams. Vieną dieną įsiplieks audringa diskusija apie jo akstinus ir priežastis, bus ieškoma kulkos, išlėkusios anksčiau už žodį, ir žodžio, ištarto anksčiau, nei suzvimbė kulka. Bus aiškinama, kaip pašaipa priešpriešinta grasinimams, o grasinimai bus aiškinami kaip pašaipos pasekmė. Bus analizuojama Principo jaunystė ir idealai, šie bus lyginami su užduotį jam pavedusiųjų senyvu amžiumi ir goduliu.“

Tai savotiški Europos pakraščiai – XX a. pradžios Serbija ir šis kontekstas kūriniui prideda svorio, kurio kitur retai galėtum surasti. Antrą kartą skaitant “Luzitaniją“, net neabejoju, ji įsispaustų dar giliau, tačiau ši taisyklė tinkama visoms daugiasluoksnėms knygoms. Jos skirtos perskaityti, nusistovėti, o tada vėl perskaityti, tik jau orientuojantis požemiuose, jau įžvelgiant ne tik šešėlius bei kontūrus, bet ir detales bei kryptį, sklendžiančią kažkur virš tavęs.

Luzitanija neskubina daryti išvadų, ji tiesiog siūlo nerti gilyn, nors vanduo tamsus ir prieš nerdamas nežinai, ką jame rasi. Aišku viena, išnėręs dar kurį laiką turėsi apsiprasti ir susivokti, ar tai vis dar tas pats pasaulis, kokį palikai, ar jame kažkas jau šiek tiek (gal net nematomai) pasikeitė. Apie tai ir yra ši knyga – apie tamsą ir šviesą, apie posūkius ir kryptis, apie istorijos krumpliaračius, kurių tarpdančiuose gyvena mažutėliai žmonės. Realūs tiek pat kiek išgalvoti. Dirbtiniai tiek pat kiek tikri. Iškamšos mūsų sieloms 🙂

P.S. O po to, žinoma, kratysi internetą ir skaitysi, ką jis tau siūlo apie tikrąją “Luzitaniją“. Ir tada jau negalėsi neatsiversti šitos knygos dar kartą 🙂

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Luzitanija
Vertėja/Vertėjas: Laima Masytė
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Knygos pradžia labai girdėta. Pradėjus skaityti, kurį laiką netgi rodėsi, kad jau esu skaitęs kitą knygą, kuri yra apie tą patį. Jausmas buvo toks stiprus, kad net turėjau pasitikslinti, ar nieko nemaišau. Ta kita knyga vadinasi „Prieš nukrentant į jūrą“. Ji taip pat apie berniuką, išgyvenusį lėktuvo katastrofą, kurioje jis praranda tėvus ir vėliau yra įvaikinamas dėdės bei tetos. Panašumų labai daug, todėl beskaitant gana ilgą laiką kažkas nuolat spragsėjo galvoje (kaip ir pagrindiniam veikėjui) ir niekaip neleido susikaupti.

Tuo tarpu kiek įsivažiavus (bet ne per daug), tekstas pradėjo priminti jau visai kitą knygą („Tas keistas nutikimas šuniui naktį“), kuri susišaukė su šia ne tiek siužetu, kiek pagrindiniu veikėju, t.y. panašaus amžiaus berniuku ir jo tam tikrais specialiaisiais poreikiais. Vadinasi, spragsėjimas taip pat niekur nedingo ir tęsėsi toliau.

„Jis žiūri muilo operą, moteris ašaroja svarstydama, ar pasidaryti abortą, o jos motina suka galvą, ar palikti savo vyrą. Jis ima visiškai naujai suvokti valandas. Jaučia, kaip jos lipa viena ant kitos, sudarydamos dienas, kaip septynios dienos draugėje sulimpa į savaitę. O savaitės renkasi, kol penkiasdešimt dvi virsta metais. Skrydis buvo birželio dvyliktąją. Vadinasi, dabar – liepos pabaiga. Laikas bėga.“

Galiausiai tekstas tarsi lėktuvas atsiplėšė nuo žemės ir knyga išsiveržė į atvirą erdvę palikdama toli visas mintis apie sąšaukas su kitomis knygomis. O tada beliko ja mėgautis. Dažnai jaučiausi lyg skaityčiau vieną ilgą laišką. Brolio laišką broliui. Gimstantį iš ryšio, kuris nematomas ir nepaaiškinamas, tačiau toks stiprus, kad neapleidžia niekada, netgi tuomet, kai vieno iš dviejų jau seniai nebėra. Ryšys amžinas – apie tai ir yra ši istorija.

Rami, šiek tiek hipnotizuojanti, užliūliuojanti, bet svarbiausia – niekur neskubanti ir neskubinanti skaitytojo. O tai – labai geras jausmas. Nepaisant ganėtinai lėto ir ramaus tempo, pati knyga skaitosi greitai, todėl vienas malonumas leisti puslapiams slysti tarp pirštų.

„Padėdamas jai atsistoti, Edvardas pastebi, kad jos pirštų galiukai nuo rašalo pamėlę. Jis jaučiasi vyresnis, o gal sunkesnis nei tada, kai atėjo į garažą, Šei irgi atrodo pasikeitusi, bet konkrečiai pasakyti kaip, jis negalėtų. Jiedu drauge išeina iš kambario ir išsineša visus neišsakytus žodžius į nakties tamsą.“

Ši knyga (nors norėtųsi sakyti – laiškas) savyje nešasi dvi istorijas. Viena yra apie berniuką, kita – apie skrydį. Viena plėtojasi po katastrofos, kita – iki jos. Ir tas laviravimas tarp abiejų polių, tas mėginimas išlaikyti pusiausvyrą keistai ramina vietoje to, kad keltų įtampą. Jokio streso, gal tik nedidelis jaudulys. O juk tiek ir tereikia, kad galėtum atsipalaiduoti mėgautis.

Pabaigoje istorija išsivynioja tarsi siūlų kamuolys ir užvertęs knygą lieki ramus. Lieki čia. Galvoji apie tai, kas vyksta už tavo lauko ribų. Galvoji jau ne apie save, o apie tuos, kurie liks po tavęs. Galvoji apie tolimą horizontą, nors knyga nukreipta į žmogaus vidų. Tokie tad paradoksai, kuriuos malonu prisiminti ir dar kurį laiką nešiotis su savimi.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Dear Edward
Vertėja/Vertėjas: Inga Čepulienė
Puslapiai: 376 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Pries_nukrentant_i_juraSkaitydamas šią knygą nieko neužsirašinėjau. Skaičiau ir tiek. Nežinau, ar mėgavausi, ar stūmiausi į priekį tarsi smėlin klimpstančiomis kojomis, matyt buvo visko, tačiau skaičiau ir neketinau sustoti, skaičiau ir galvojau apie kažką, o pabaigą sugėriau it paskutinį stiklinėje likusį gurkšnį. Kiek per didelį, kurį susiversdamas gali šiek tiek paspringti, kosėti, išpurkšti pusę vandens atgal. Tačiau nepaisant grėsmės, sugėriau lengvai be jokio dusulio ir kančios, jusdamas kaip jis nuteka mano vidaus indais, kaip susigeria į mane, kaip į jį sutelpa visas vandenynas, banguojantis tarp knygos puslapių. Sugėriau ir pajutau, kad buvo skanu.

Knyga nuosekli ir jos pagrindinis arkliukas – žmonės. Nors kartais jie pernelyg popieriniai, tarsi iškirpti iš blizgančių žurnalų, kiek netikri, o kartais šiek tiek holivudiniai ir per daug nupudruoti, tačiau visi jie juda ir tas judesys hipnotizuoja. Kartais kiek per daug, kartais kiek per mažai, vis balansuojama svyruojant tai į vieną, tai į kitą šoną, tačiau ilgainiui visi tie svyravimai užburia, sukuria ritmą į kurį pradedi atsiliepti. Tas ritmas užvaldo, jis nėra per daug įkyrus, bet ir ne per daug paslėptas, juntamas būtent tiek, kiek reikia, kad jam paklustum, net suprasdamas, kad tai ne jis parenka, o pats sąmoningai pasirenki tokią lemtį.

Ir nors daugelis detalių – padrikai pažirusios tarsi po aprašomos lėktuvo katastrofos, pabaiga jas visas (ar bent jau tai – ką iš jų pavyko surinkti) kažkokiu būdu suveržia. Privatų lėktuvą, žūtis, didvyriškumą, cinizmą, aistrą, filosofiją.

Skaitydamas sirgau, kad viskas baigtųsi. Nesakau, kad gerai, nes tragedijos gerai nesibaigia, tačiau norėjosi, kad viskas baigtųsi bent jau teisingai. Ir tas noras vertė susitapatinti su veikėjais. Tu supranti, kad jie nėra žmonės, o tik tekstas, tačiau vis vien sergi už juos, o tai – stiprioji knygos pusė. Priversti išgyventi kažką (kad ir nedidelę viso ko dalelę) jau yra daug.

Knyga iš tų, kurios skirtos vienam kartui, tačiau man ji patiko. Tai nėra atpalaiduojantis skaitinys, greičiau – padedantis užsimiršti. Žodžiu, pats tas praskaidrinti karantiną ir jo nešamą nežinomybę, pats tas nukreipti mintis kita linkme, kuri visiškai nėra svarbi savo esme, tačiau išlaiko tavo dėmesį ir leidžia perkrauti galvą, perstumdyti debesis, permąstyti artėjančią (o gal jau tik nutolstančią?) milžinišką bangą viduryje tamsaus ir niūraus vandenyno.

„Šešiasdešimtmetis vyras, traukiantis valtį. Surakintomis rankomis. Supančiotomis kojomis. Jis buvo tarsi Haris Hudinis, išskyrus tai, kad nemėgino išsivaduoti. Jei būtų Džeko valia, jis liktų prirakintas prie tos valties amžiams. Galėtų kasdien prikabinti dar po vieną, kol imtų traukti paskui save visą pasaulį, kol pasiimtų mus visus ant savo pečių ir nuneštų į ateitį, kurioje žmogaus galimybės būtų neribotos.“

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Before the Fall
Vertėja/Vertėjas: Kęstutis Choromanskis
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis