Alice Walker – Purpuro spalva
Viršelis gali nuteikti dvejopai, tačiau knyga nėra purpurinė nei rožinė. Ji tamsi ir ją nelengva skaityti. Visų pirma, tiesiogine šių žodžių prasme, nes didžiąją knygos dalį sudaro laiškai, parašyti veikėjos, kuri nemoka taisyklingai rašyti. Todėl žodžiai klaidingi, kliūvantys, griūnantys. Ir vis tik – ji stengiasi, rašo, liudija savo gyvenimą. Tas nelengvas skaitymas yra įžanga į viso ko prasmingumą. Skaitytojas priverčiamas dirbti ir tai suteikia visai kitą atspalvį suvokiant rašančiąją, t.y. veikėją, kuri turėjo dirbti dvigubai, trigubai, šimtą kartų sunkiau, kad parašytų šiuos laiškus, paverstų savo mintis dienoraščiu. Tai suvokus, skaitymas atsiveria visai kitomis prasmėmis, net nepajunti kaip teksto svoris persikelia ir ant paties aprašomo gyvenimo, susitapatina su juo.
Knygoje rašomi laiškai adresuoti Dievui ir sesei, todėl abiem atvejais atviri ir nieko neslepiantys. Juose – XX a. pradžia, JAV ir juodaodžiai, vargstantys pagrindinės veikėjos suvokimo ribose (tuo pačiu autorė puikiai perteikia to suvokimo ribotumą).
Šis liudijimas veiksmingas, paliečiantis, veikiantis tarsi užkalbėjimas. Netaisyklingi žodžiai malasi į murmesį, kol virsta malda. O perskaičius knygą – ateina išrišimas. Supranti, kad visi čia nešasi po sunkų ir didelį mazgą ir kiekvienas iš jų visą savo gyvenimą stengiasi tą mazgą išrišti (tiek sąmoningai, tiek nebūtinai).
Tai knyga apie tikėjimą, kuris praplečia realybę ir tuo pačiu jos ribotumą – seksualinį, dievoieškos, moterų, juodaodžių. Čia daugybė tradicijų, kurios kausto ir įpareigoja. Daugybė neteisybės, kuri niekur neveda, tik murkdo tamsiame vandenyje, kol galiausiai nuskandina.
„Vistek sako jis juk žinai kaip būna. Klausi saves vieno dalyko bet išeina penkiolika. Pradedu svarstyt kam mum reike meiles. Kodiel mes kenčem. Kodiel mes juodi. Kodiel mes vyrai ir moteris. Iškur ištikrūjų atsiranda vaikai. Ilgai ne trukus suprantu kad beveik ne ko ne išmanau. Ir kad jegu paklausi saves kodiel tu juodas ar vyras ar moteris ar krūmas tai visiškai ne ko ne reiške jegu ne paklausi kodiel esi, taškas.
Tai kamanai? Klausiu. Manau mes čia kad svarstytume. Svarstytume. Klausnietume. Osvarstydami apie didelius dalikus ir klausniedami ape didelius dalikus išmokstam mažų beveik ne tyčia. Bet ne kada ape didelius dalikus ne sužinai daugiau negu išpradžių. Kodaugiau svarstau sako tolabiau myliu.“
Aš pats antrą kartą tokios knygos neskaityčiau, tačiau literatūros gurmanams tikrai rekomenduoju – parašyta 1982 metais, bet ir dabar ryškiai išsiskiria iš bendro srauto. Tai kažkas savito, kažkas skausmingo ir nešančio gilesnį pajautimą. Naivumas sumišęs su neviltimi, nežinojimas sumišęs su kalte, nemokėjimas sumišęs su tradicija. Purpuras sumišęs su purpuru, tarsi įrodymas, kad esame atsakingi vieni už kitus. Tuomet, dabar, visados.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Color Purple
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė
Puslapiai: 288 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2023 m.
(c) veikiantis
Knygų lentyna 