Vos tik pradėjus skaityti, jaučiasi, kad tai matematiškas tekstas. Labiau sausas nei drėgnas. Labiau logiškas, nei pagrįstas nerūpestingais jausmais. Todėl ir puslapiai netirpsta, nelekia pavėjui, o it fabrike lėtai juda konvejeriu, kurį seka tavosios akys ant kiekvieno uždėdamos po žymę „perskaityta“. Galiausiai akys pripranta ir tu nebeskaičiuoji dedamų žymių, tačiau kažkur viduje žinai, jos niekur nedingsta. Gražiai gulasi viena prie kitos ir negali būti nei paskubintos nei palėtintos.
Kiekvieną kartą pagalvojus apie šį tekstą, į galvą ateina tas pats žodis – matematiškas. Tarsi būtų išmąstytas ir išnarstytas. Autorius čia lygus pagrindiniam veikėjui, kuris iki smulkiausių detalių išardo jį supančias aplinkybes, dialogus, veiksmus. Ne tik išardo, bet ir iš įvairių pusių apšviečia juos, mėgindamas nuspėti sekančius savo tikrų ir menamų oponentų žingsnius bei kaip jiems galėtų pasiruošti. Visa knyga tarsi šachmatų partija, kurioje nėra laikmačio anei skubos ir visi ėjimai – be galo ilgi, netgi sakytum begaliniai. Jie iš lėto apmąstomi, vertinami, jais remiantis piešiama daugybė kiekvienos situacijos scenarijų ir sprendinių.
Tačiau vis tik visų galimų scenarijų variklis ir vardiklis yra pavydas, kurio įsukti ratukai (baimė, saugumo jausmo praradimas, apatija) ir verčia konvejerį judėti pirmyn. O kol šis juda, skaitytojui paliekama spėlioti, ar prieš jį sėdintis kortuotojas blefuoja ir nieko neturi, ar priešingai – turi tiek, kad tavo likimas seniausiai nulemtas ir suskaičiuotas.
„Iki pat dabar nešiojausi tai užantyje. Naktis iš nakties dalijausi lova su savo išankstinėmis nuostatomis. Bet kas, jeigu pabundi paryčiais, o patalas greta tavęs tuščias?“
Skaitydamas nevalingai pradedi domėtis, ar ta matematika ir logika būdingos tik šiai knygai, ar visai olandų kultūrai. Nes apie ją čia tikrai nemažai. Autorius, veikėjas, veiksmas. Viskas olandiška. Ir tai verčia gilintis toliau, mėginant suvokti ne tik tai, kas knygoje, bet ir tai, kas ją tokia padarė.
Tie vėsūs, emocijų stokojantys veidai. Tas vėjas ir vėjo jėgainės. Ta viską persmelkianti ramybė, kabanti virš galvos it debesis. Visi, kurie jos nepažįsta, bet kurią akimirką tikisi lietaus, o vietiniai – nė per nago juodymą neišsiduoda. Ir atspėk, kad gudrus, ką jie žino. Ar tai, kad lietaus nebus dar daugybę metų. Ar tai, kad jis jau po akimirkos permerks visus kiaurai. Vienaip ar kitaip, tikėtina, jog abu variantai bus palydėti vienodu žvilgsniu ir atodūsiu. Ir nuo to viskas tik dar labiau susipainioja. O tada betrūksta vieno neatsargaus žingsnio ir tu jau griovyje. O tada jau nebegaliu tau niekuo padėti, tik palinkėti sėkmės mėginant išsikapstyti į paviršių.
Vertinimas: 8 / 10
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: De greppel
Vertėja/Vertėjas: Aušra Gudavičiūtė
Puslapiai: 303 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.
(c) veikiantis
Knygų lentyna 