Archyvas

Žymių archyvai: žurnalistė

medziokliniai sunys

Prieš paimant į rankas norvegų autoriaus parašytą detektyvą, lūkesčiai negali būti maži. Norvegija detektyvų rašytojui iš karto uždeda kokybės ženklą ir avansu suteikia skaitytojų prielankumą. Net ir tuomet, jeigu nei autorius, nei knyga iki šiol tau buvo visai negirdėti. Dar prieš pradėdamas skaityti jau esi naivus ir tikiesi kažko nuostabaus.

„Ji paklausė apie jo svajonę, bet jis neatsakė. Ne todėl, kad nenorėjo, bet todėl, kad nežinojo. Jam patiko jo gyvenimas. Jis buvo policininkas ir nenorėjo būti kuo nors kitu. Dirbdamas detektyvu, jautė, kad daro kažką svarbaus ir reikšmingo.“

Knygos pradžioje tekstas ramus ir šaltas, todėl iš karto norisi sakyti, kad norvegiškas (bet gal tai – tik iš anksto nevalingai užprogramuoti sąmonės žaidimai?), o detektyvą Vistingą iš karto norisi lyginti su Hariu Hūle, kuriuo Jo Nesbo ir sukūrė tą puikaus norvegiško detektyvo mitą. Tik detektyvas Vistingas yra visiška priešingybė Hūlei. Jis ramus, neskubantis, o jo praeities šešėliais visiškai kitokie. Aišku, bandoma šiuos sutirštinti, bet iš esmės viskas skleidžiasi pastelinėmis spalvomis. O ir pats detektyvas tikras gerietis, nesuteikiantis jokio pagrindo negatyvioms mintims.

Beskaitydamas pagalvojau, kad geras detektyvinis romanas tai tarsi kamštis vonioje. Ištrauk jį ir pamatysi besiformuojantį sūkurį, kuriuo į vamzdžius nutekės ne tik vanduo, bet ir tu pats. Būsi pasiglemžtas, įtrauktas, paskatintas nepraleisti detalių ir visiškai panardintas į tekstą. O mintyse iš karto pradėsi dėlioti galimus sprendinius ir logiškas baigtis, nors jau žinosi, reikia abejoti viskuo, nes neabejojantys yra užliūliuojami ir apgaunami.

Perskaičius pusę knygos tampa aišku, kad pagrindinis veikėjas čia ne vien detektyvas, bet ir jo dukra žurnalistė, kurios veiksmuose gal netgi daugiau tyrėjams būdingų savybių. Todėl knyga įgauna dvi ašis, kurios kartu įsuka ją tarsi vaikiškas sūpynes ir tu nebegalvoji, o tiesiog skaitai, mėgaudamasis vėju  savo plaukuose.

Ir nors viskas atrodo puiku, knygai verčiantis į antrąją pusę, pradedi pastebėti, kad veiksmo ir krypčių nėra tiek daug. Viskas ramiai (nors kartais bandoma sudaryti priešingą įspūdį) juda į priekį, knyga tirpsta, o situacija keičiasi nežymiai. Taip pat nuo skaitytojo pradedama slėpti tai, ką sužino pagrindiniai veikėjai, o tai – visai negudrus ėjimas.

Na, o likus visai nedaug pradedi galvoti, ar viskas ne per daug paprasta? Pradedi klausti savęs, kad gal viskas dar priešakyje? Bet priešakyje – tik keletas skyrių ir vietos kažką pakeisti paprasčiausiai per mažai. O tada – vienas du ir knyga baigiasi. Ir supranti, kad tai kitoks detektyvas. Toks, kuriame niekas tavęs neapgaudinėja ir nemulkina. Kuriame niekas tavęs neveda į kreivų veidrodžių kambarius ir nesistengia nustebinti. Tai detektyvas, kuriame ramiai ir tolygiai sujungiami taškai. Nuo A iki Ž. Ir viskas. Bet tau, aišku, to nepakanka.

Visada galima daugiau, kartoji mintyse, nes giliai viduje norėjai būti apgautas, buvai pasiruošęs būti apgautas, laukei tos apgavystės, kuri taip ir neįvyko, nes pasirodo, niekas net nesirengė to daryti.

Tau norėjosi daugiau intrigos, daugiau siūlų kamuolyje, daugiau žaidimo ne su veikėjais, o su skaitytoju. O čia imta ir nueita lengviausiu keliu. Net lemiamos scenos tokios, kad, atrodo, autorius nusprendė jog visos aplinkybės tarnaus jam, o ne intrigai.

Tad šis romanas laipteliu, o gal net ir visais dviem žemiau Jo Nesbo. Ir vienintelė apgavystė čia ta, kad pats save apgavai tikėdamasis kažko netikėto. Kita vertus, tai juk irgi apgavystė. O ar ne to ir norėjai?

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Jakthundene
Vertėja/Vertėjas: Viktorija Gercmanienė
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2016 m. (originalas – 2012 m.)

(c) veikiantis

pokalbiai-apie-seksa_201_220Šios knygos pats tikrai nebūčiau pirkęs, tačiau knygos autorė, Knygų lentynos skaitytoja, kreipėsi ir pasisiūlė ją atsiųsti, sutikdama su visomis iš to seksiančiomis pasekmėmis. Tad, neilgai trukus knyga atsidūrė mano rankose. Neilgai trukus, pradėjau ją skaityti.

Visų pirma, norisi pasakyti, kad ši knyga nėra kvaila ir tokia prasta, kokia gali pasirodyti iš kai kurių požymių. Pavyzdžiui, rožinis žurnalinį popierių primenantis viršelis. Pavyzdžiui, reklama vidinėje viršelio pusėje ir ant knygos skirtuko. Pavyzdžiui, žurnaliniu stiliumi pakartotinai išskirtos esminės citatos knygos tekste. Pavyzdžiui, noras atkreipti dėmesį (galbūt net šokiruoti) knygos pavadinimu ir anotacija. Visa tai į akis krenta dar net nepradėjus skaityti. Ne tik krenta, bet ir iš karto pradeda formuoti atitinkamą požiūrį į knygą. Kartais tai – lemiamas požiūris. Tačiau šiuo atveju, vertėtų prisiminti teiginį, kad knygos viršelis – dar ne viskas.

Taigi, knyga nėra kvaila. Ir dar daugiau – ji netgi naudinga. O seksas čia – tik vienas iš požiūrio kampų, kuris perdėtai išskiriamas ir pabrėžtinai akcentuojamas siekiant reklaminių tikslų. Iš tikrųjų ši knyga – apie santykius. Tarp vyro ir moters. Tarp tėvų ir vaikų. Tarp vieno ir kito apsisprendimo žmogaus viduje.

Tai – žurnalistės ir gydytojo psichoterapeuto seksologo pokalbiai, aprėpiantys septyniolika skirtingų, tačiau vienaip ar kitaip santykius liečiančių, temų.

Ir nors kartais žurnalistės klausimai atrodo labai paviršutiniški ir netgi buki (nors iš dalies tai gali būti pateisinama noru pataikyti į kuo platesnę auditoriją), o gydytojo atsakymai – atspindintys jo išankstines nuostatas, kurios kertasi su tavosiomis, visa tai – trupiniai, nes pati knyga, kaip jau minėjau, – naudinga. Net jeigu esate pavargę nuo populiariosios psichologijos žaidimų į šią knygą galima žiūrėti kaip į gerą informacijos šaltinį, kuriuo papildant savo kasdienybę galima sužinoti nemažai naudingų dalykų, pasikartoti tai, kas jau žinoma, arba prisiminti praeitį ir iš naujo iškelti sau kai kuriuos klausimus.

Svarbiausia, kad knygos/pokalbio žaidimo taisyklės yra aiškios ir skaitytojas nelaikomas nežinioje, o priešingai – jam viskas pateikiama paprasta ir puikiai suprantama kalba.

Taigi, nepaisant nedidelių niuansų, pati knygos „mėsa“ tikrai valgoma ir valgoma ne tik skaniai, bet ir noriai.

Kita informacija:
Puslapiai:
 248 psl.
Leidykla: Margi raštai
Metai: 2015 m.

(c) veikiantis