Archyvas

Žymių archyvai: žmona

griovys

Vos tik pradėjus skaityti, jaučiasi, kad tai matematiškas tekstas. Labiau sausas nei drėgnas. Labiau logiškas, nei pagrįstas nerūpestingais jausmais. Todėl ir puslapiai netirpsta, nelekia pavėjui, o it fabrike lėtai juda konvejeriu, kurį seka tavosios akys ant kiekvieno uždėdamos po žymę „perskaityta“. Galiausiai akys pripranta ir tu nebeskaičiuoji dedamų žymių, tačiau kažkur viduje žinai, jos niekur nedingsta. Gražiai gulasi viena prie kitos ir negali būti nei paskubintos nei palėtintos.

Kiekvieną kartą pagalvojus apie šį tekstą, į galvą ateina tas pats žodis – matematiškas. Tarsi būtų išmąstytas ir išnarstytas. Autorius čia lygus pagrindiniam veikėjui, kuris iki smulkiausių detalių išardo jį supančias aplinkybes, dialogus, veiksmus. Ne tik išardo, bet ir iš įvairių pusių apšviečia juos, mėgindamas nuspėti sekančius savo tikrų ir menamų oponentų žingsnius bei kaip jiems galėtų pasiruošti. Visa knyga tarsi šachmatų partija, kurioje nėra laikmačio anei skubos ir visi ėjimai – be galo ilgi, netgi sakytum begaliniai. Jie iš lėto apmąstomi, vertinami, jais remiantis piešiama daugybė kiekvienos situacijos scenarijų ir sprendinių.

Tačiau vis tik visų galimų scenarijų variklis ir vardiklis yra pavydas, kurio įsukti ratukai (baimė, saugumo jausmo praradimas, apatija) ir verčia konvejerį judėti pirmyn. O kol šis juda, skaitytojui paliekama spėlioti, ar prieš jį sėdintis kortuotojas blefuoja ir nieko neturi, ar priešingai – turi tiek, kad tavo likimas seniausiai nulemtas ir suskaičiuotas.

„Iki pat dabar nešiojausi tai užantyje. Naktis iš nakties dalijausi lova su savo išankstinėmis nuostatomis. Bet kas, jeigu pabundi paryčiais, o patalas greta tavęs tuščias?“

Skaitydamas nevalingai pradedi domėtis, ar ta matematika ir logika būdingos tik šiai knygai, ar visai olandų kultūrai. Nes apie ją čia tikrai nemažai. Autorius, veikėjas, veiksmas. Viskas olandiška. Ir tai verčia gilintis toliau, mėginant suvokti ne tik tai, kas knygoje, bet ir tai, kas ją tokia padarė.

Tie vėsūs, emocijų stokojantys veidai. Tas vėjas ir vėjo jėgainės. Ta viską persmelkianti ramybė, kabanti virš galvos it debesis. Visi, kurie jos nepažįsta, bet kurią akimirką tikisi lietaus, o vietiniai – nė per nago juodymą neišsiduoda. Ir atspėk, kad gudrus, ką jie žino. Ar tai, kad lietaus nebus dar daugybę metų. Ar tai, kad jis jau po akimirkos permerks visus kiaurai. Vienaip ar kitaip, tikėtina, jog abu variantai bus palydėti vienodu žvilgsniu ir atodūsiu. Ir nuo to viskas tik dar labiau susipainioja. O tada betrūksta vieno neatsargaus žingsnio ir tu jau griovyje. O tada jau nebegaliu tau niekuo padėti, tik palinkėti sėkmės mėginant išsikapstyti į paviršių.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
De greppel
Vertėja/Vertėjas: Aušra Gudavičiūtė
Puslapiai: 303 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

knzParašyta 1928 m. ir pirmą kartą išleista 1929 m. Pastarasis faktas, jog tekstui jau daugiau kaip 80 metų, įpareigoja šiandieninį skaitytoją į šį nuotykių romaną žiūrėti visai kitaip nei į kokį nors eilinį dabarties opusą. Rekomenduočiau šią knygą skaityti ne vien tik kaip literatūros kūrinį, bet kartu kaip istorinį šaltinį, kurio dėka galima pasistengti pajusti to laikotarpio dvasią bei nuotaikas.

„- Prižadėk man tamsta, – paprašė ji, – kad daugiau neloši.
– Prižadu, – šyptelėjo jis.
Po pusvalandžio Petras Stulys sėdėjo už ruletės stalelio.“

Veiksmas vyksta Kaune. Uždraudus azartinius lošimus, grupelė draugų nusprendžia steigti pogrindinį lošimų klubą. Tam tikslui, pradedant nuo Nemuno kranto, po visu Kauno centru iškasami tuneliai ir salės. Įkuriamas fiktyvus klubas, pavadinimu „Nepatenkinti žmonomis“, iš kurio atrenkami patikimi lošikai, kurie prisaikdinami niekam neprasitarti apie tai kas vyksta po žeme. Visi lošia su skraistėmis, kaukėmis dengdami veidus – taigi anonimiškumas garantuojamas. Čia ir prasideda visi nuotykiai, o tam, kad sužinotumėte kur jie baigiasi, kas ką ir su kuo išduoda, kaip atrodo tuometinis garbės kodeksas bei kaip sprendžiamos korumpuotos teisėtvarkos problemos, – reikės patiems perskaityti šią knygutę. Užtrukti tikrai neužtruksite, nes ji viso labo 65 puslapių.

Kas liečia tekstą, tai jis šiek tiek klaidinantis. Pradžioje pakankamai sunku susivokti tarp visų vardų ir pavardžių – skaitytojas tarsi įmetamas į katilą, iš kurio išsikapstyti privalo pats. O tame katile daugelis neaiškumų kyla dėl to, kad tam tikrus esminius dalykus autorius nutyli kaip savaime suprantamus, o tam tikras visiems suprantamas smulkmenas aiškina detaliai ir nuosekliai. Visa knyga – tai tarsi konkrečių įvykių ir situacijų rinkinys, kuriame neapsiimama giliai plėtoti skirtingų veiksmų sąryšių bei priešistorės, o tiesiog pasitenkinama tuo, jog glaustai šokinėjant per pagrindinius epizodus papasakojama visa istorija. Galbūt todėl daugelis įvykių ar priežastinių ryšių atrodo truputį neįtikimai ir nelogiškai, tačiau ši knyga ir nepretenduoja į literatūrinį Olimpą – tai nuotykių romanas – lengvas, nekomplikuotas ir vaizduotę masinantis vaisius.

Galima tik pagirti autorių už siužetą, kuris (nepaisant tam tikrų vietų) yra tikrai įdomus ir vertas dėmesio, o atlikus tam tikras korekcijas pagal šią istoriją manau būtų galima sukurti ganėtinai įdomų nuotykių filmą.

Skaičiau šią knygutę su pasimėgavimu, nes, visų pirma, traukė noras pajusti kokios mintys tuo metu sukosi 22 metų Justo Pilyponio galvoje, koks tuomet buvo gyvenimas ir kas iš jo tiesiogiai ar netiesiogiai galėjo atsispindėti autoriaus kūryboje, o konkrečiai – šiame romane. Perskaityti jį ypatingai rekomenduoju tiems, kurie kartais pajunta sentimentus kiek gilesnei istorinei praeičiai bei tiems, kurie nori praleisti popietę su knyga, kurią skaitant nieko nereikia analizuoti ar mąstyti. Taip, čia pirma šaudoma, o tik po to – klausinėjama.

O pabaigai citata, kuri man be galo patiko 🙂

„Dvidešimt ir du kartus rinkosi miesto tarybos posėdis ir nieko nenutarė.“

Vertinimas: neįvertinama 🙂

Kita informacija:

Puslapiai: 65
Leidykla:
“Varpas”
Metai:
1990 (1-asis leidimas – 1929 m.)
Kaina:
gavau kaip dovaną; norint nusipirkti manau reiktų aplankyti gatvės knygų prekeivius; žinoma, visuomet galima tokią ar panašią knygą atrasti ir pasikuitus savo senelių bibliotekose.

(c) veikiantis