Archyvas

Žymių archyvai: žmogus

Romain Gary - MeilutisTai – labai keista knyga, pulsuojanti tais laikais kada ir buvo parašyta. Nori nenori skaitydamas pradedi matyti pageltusią prancūziško laikraščio iškarpą, jos kampe – juodai balta nuotrauka, kurioje tarp šešėlių stovi žmogus su  dailiu kostiumu, ant pečių laikantis ilgą ir sunkų smauglį. Nuotrauka daryta foto-ateljė, todėl fone – kažkokios užuolaidos, o žvilgsnis įtemptas tarsi styga. Nes kitos fotosesijos ir fotografijos paprasčiausiai nebus. Jokių pakartojimų, jokių antrų dublių.

Kitame epizode žmogus iš nuotraukos žengia kelis žingsnius link manęs, galbūt netgi išlipa iš rėmelio bei pačios iškarpos ir jau stovėdamas visu ūgiu šalia, per saugų dviejų metrų atstumą, pradeda kalbėti. Ne tiek pasakoti savo istoriją, kiek pasakoti. Ir tas jo pasakojimas, tie jo žodžiai – jų nesumaišysi su niekuo kitu.

„Aiškumo dėlei iškart patikslinu, kad nors ir atėjau į „Ramzį“ pasitarti su abatu Žozefu, aš ne nukrypstu nuo temos, o tiesiog šiame traktate seku įprastu smauglių judėjimo būdu, norėdamas labiau susitapatinti su savo aprašomu objektu. Smaugliai juda ne snukio tiesumu, o raitosi, vinguriuoja, susiveja vijomis, čia susivynioja, čia išsivynioja, kartais sudarydami žiedus ir tikrų tikriausius mazgus, taigi svarbu ir čia stumtis į priekį tokiu pat būdu, rodant atjautą ir supratimą. Šiuose puslapiuose jis turėtų jaustis kaip namie.“

O netikėčiausia tai, kad, man atrodo, aš pažįstu tokį žmogų, taip besielgiantį, kalbantį ir, manding, susiduriantį su tomis pačiomis (gal tik kiek mažiau sutirštintomis) dilemomis (daugelis kurių, perskaičius knygą, man visai iš kitos pusės nušviečia jo asmeninį gyvenimą (apie kurį anksčiau nieko neįtariau) ir sujungia iš pažiūros padrikus taškus). Šis įspūdis per daug stiprus, kad skaitydamas galėčiau jo lengvai nusikratyti, todėl toliau skaitau nebe knygą, o gyvą žmogų ir nežinau, ar tai padeda, ar maišo. Vienaip ar kitaip, to nesupainiosi su niekuo kitu, tai išskirtinis buvimas (tiek knygos, tiek žmogaus, tiek kalbos prasme). Iš esmės tai net ne knyga, o Smauglio vienatvė Paryžiuje. Pavadinimas yra viskas ko reikia, jis ir yra knyga, o visa kita, visas tekstas – tik išnašos, komentarai, papildoma informacija.

„Žinau ir tai, kad meilė kartais būna abipusė, bet aš nepretenduoju į prabangą. Pirmoji būtinybė – turėti ką mylėti.“

Tai knyga su dviem pabaigomis. Ir nė vienoje jų nėra liūdesio, vien užuojauta. Žvilgsnis iš šono, kuriam jau per vėlu įsikišti, nes niekas tavęs neklausys, nes niekam nerūpi tai, ką tu nori pasakyti.

Tai knyga apie vienatvę, užsidarymą savyje. Tokį gilų ir didelį, kad išėjimas iš labirinto sugriautas ir tau belieka stebėti bandančiojo ištrūkti agoniją, kurios jis pats seniai nebejaučia. Nes tu jauti už jį. Perimi jo žodžius. O jau netrukus ruošiesi ir jį patį sugriebti už rankos ir išvesti iš labirinto. Bet kažkas vis nuskaidrina akis ir sustabdai save, nes išėjimo juk nėra. Tik kritimas. Į šulinio bedugnę. Be jokio apčiuopiamo “pliumpt“.

„Laikrodininkas tuojau pat pasiūlė man kitą laikrodį, „geresnės kokybės“.

– Šio netgi nereikia prisukti. Jis kvarcinis, eina visus metus.

– Oi ne, aš noriu, kad laikrodžiui manęs reikėtų, kas jis nustotų tiksėti, jeigu jį pamirščiau. Tai labai asmeniška.

Jis nesuprato manęs kaip visi tie, kurie gyvena iš įpročio.“

 

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Gros-Câlin
Vertėja/Vertėjas: Diana Bučiūtė
Puslapiai: 232 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

jauno-zmogaus-memuaraiRašydamas apie „Tylos angelą“ brūkštelėjau, jog nedaug ką tegaliu parekomenduoti iš Gavelio kūrybos. Taigi, taisau klaidą.

„Šiais rėksmingais laikais, kai visi dudena vienas per kitą, neklausydami pašnekovų, galbūt vienintelis būdas išsisakyti yra laiškų rašymas. Laiško niekas nepertrauks, neužginčys, nori nenori turės išklausyti tavo mintį ligi galo.“

„Jauno žmogaus memuarai“ – tai keturiolikos laiškų romanas. Tai keturiolika Leono Cipario laiškų iš anapus savo draugui ir mokytojui Tomui Kelertui, kuriuose Levas atkuria savo gyvenimą: nuo pirmų iki paskutiniųjų dienų.

Tai romanas apie idealus ir jų pragaištingą ieškojimą. Apie kovą už teisybę ir šviesią ateitį, o tuo pačiu – prieš nusistovėjusią sistemą, kurios neįmanoma suprasti, aprašyti bei identifikuoti. Visa knyga – tai tarsi vientisas savasties ieškojimas, vedantis į lemiamą tašką.

„Esu užbaigta knyga, žinau, kad niekas tuose apmūsojusiuose puslapiuose nepakis. Galiu būti nešališkas ir teisingas.“

Tai romanas apie gyvenimą, kai gyvenimas baigėsi ir nieko jau nebegalima pakeisti. Tuo pačiu nieko nebereikia bijoti, o kas svarbiausia – niekam nebereikia meluoti. Tikriausiai todėl tekstas toks nuostabus – nešališkas ir teisingas. Dėstomas ramiai, niekur neskubant ir spinduliuojantis saugumo jausmą. Mintys neįtikėtinai rišlios, jokios tuštybės, balasto ar nereikalingų epizodų. Tai užburia, pagauna nuo pat pirmojo žodžio ir nepaleidžia iki paskutiniojo atokvėpio.

„Stebukle stebuklinga yra tai, kad jį gali išaiškinti kaip tinkamas.“

Manau, šis romanas turėtų patikti daugeliui. Vieniems – dėl savo turinio, kitiems – dėl formos, tretiems – dėl jausmo, o ketvirtiems – dėl idealų. Taip pat romanas turėtų (pa)tikti tiems, kurie vertina laiškus ir nespjauna į popierinį žodį. Tai tarsi vadovėlis. Nesakau, kad perskaitę šią knygą išmoksite tobulai rašyti laiškus ar be galo rišliai ir vientisai reikšti savo mintis bei jausmus, tačiau galiu garantuoti, kad suvoksite kas yra ir kaip atrodo tobuli laiškai. Ir tebūnie tai idealas ar savotiška siekiamybė vedanti bei stumianti į priekį.

Beje, turiu paminėti, jog skaitydamas šią knygą atsiribojau nuo bet kokio galimo istorinio konteksto (kuris čia yra labai svarbus) ir tiesiog skaičiau dabar, o ne kažkada prieš dvidešimt metų. O tai, kad man ji padarė didžiulį įspūdį, yra šios knygos universalumo bei įvairiapusiškumo įrodymas. Gavelis „eina“ per psichologiją, per paprasčiausius dalykus, „eina“ logiškai ir įtaigiai – be jokių pašalinių trikdžių, į vieną sujungdamas jausmus ir protą.

Na, o grįžtant prie konkretesnių įdomybių ir pastebėjimų, norėčiau pasidalinti kiek netikėtu atradimu – nuolat eskalavęs Vilniaus temą, Gavelis Levo vaikystę piešia Kaune ir būtent Kaunui suteikia pakankamai reikšmingą vaidmenį. Tai man pasirodė mažų mažiausiai netikėta :). Aišku galiausiai vis vien pramuša Vilnius su Gavelio taip mėgiama „juodojo varno“ painiava bei chaosu.

Sunku rašyti apie knygą, kai norisi tiesiog džiaugtis, o ne ieškoti priekabių 🙂

„Aš niekur nedingau, aš tebesu. O svarbiausia – galiu rašyti tau laiškus. Tikiu, kad tu juos perskaitysi. Žinau, kad būtinai juos perskaitysi.“

Puiki knyga – jokių priekaištų ar nusivylimų. Tiesiog puiki knyga.

Vertinimas: 10/10

Kita informacija:

Puslapiai: 216
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2007 (pirmas leidimas – 1991 m.)
Kaina: ~7 Lt. (pirkti)

(c) veikiantis