Archyvas

Žymių archyvai: XIX a.

Perskaitęs šios knygos aprašymą iš karto užsimaniau ją paimti į rankas. Patraukė idėja, o taip pat ir viršelis. Tarsi būtų saldainis, akį viliojančiu popierėliu. Todėl, kai atėjo eilė šiai knygai, atsiverčiau ją su dideliu džiaugsmu ir nekantrumu.

„Maži žingsneliai, jokių staigių judesių, nuo kurių ta košė trykštelėtų ant veido. Supykina, bet pilvas jau seniai tuščias. Netrukus jis jau iki juostos šūde. Ar rėkti? Pagauna Molės žvilgsnį, ji papurto galvą, lyg perskaičiusi jo mintis.“

Tereikia pakeisti tą košę kažkuo teigiamu ir būtent taip jaučiausi skaitydamas šią knygą. Visą laiką. Įklimpęs ir negalintis ištrūkti. Vis alkanas dar. Norintis visiems garsiai paskelbti, kad taip, tai knyga, kuri prie manęs tiesiog prilipo. O gal tai aš prie jos prilipau 🙂

Jeigu trumpai – tai istorinis detektyvas, kuriame pagrindinio veikėjo rolė tenka Hansui Kristianui Andersenui. O tai jau iš karto atrodo fantastiškai. Danija, XIX a. vidurys, Kopenhagos mėsmalė ir žmogžudystė, kuria apkaltinamas pats Hansas Kristianas. Ir nors viskas čia išgalvota (?), tokia minčių seka iš karto nuginkluoja ir verčia iškėlus rankas sekti paskui.

Skaitydamas apie XIX a. vidurio Kopenhagą, kiekvieną akimirką jaučiausi lyg ten būčiau. Tekstas priverčia juo patikėti ir tuomet jau esu pasiruošęs suvalgyti viską, ką jis bepasiūlys.

„Atšovus didįjį skląstį, atidaro nedideles duris. Ne pirmą kartą mato pamišėlio vienutę. Vis dėlto nustemba. Ji ne didesnė už medinį karstą, kuriame buvo palaidotas jos tėvas. Grindys nužertos žeme, šiaudais ir įtartinais sudžiūvusiais dalykėliais, Hansas Kristianas guli kraujo ir myžalų baloj.“

Susipažinus su Hanso Kristiano kūrybos kontekstais, ši knyga turbūt atsivertų gerokai labiau, tačiau net ir be to rakurso, ji puikiai veikia. Kita vertus, tokiu būdu ji skatina tuos kontekstus pažinti. O pažinti tikrai yra ką, nes autoriai vienareikšmiškai padarė nemažą darbą domėdamiesi tiek Hansu Kristianu, tiek istorinėmis laikmečio detalėmis. Taip, visiškai teisingai – ne autorius, o autoriai, nes ši knyga parašyta ne vieno žmogaus. Ji yra trijų rašytojų bendras darbo vaisius (!). Sunku įsivaizduoti kaip veikia tokio tipo kūrybinis procesas, tačiau apie jį tikrai reikės pasidomėti detaliau 🙂

Tuo tarpu pats detektyvas kapoja toliau. Ir kapoja labai tiksliai. Vienoje pusėje žaidžia Hansas Kristianas, o kitoje – tikrasis nusikaltėlis. Skaitytojui belieka sekti siūlą, kuriuo jie artėja vienas prie kito ir stebėti, kurioje vietoje įvyks lemtingas susitikimas. Jeigu jis iš viso įvyks. Juk gali būti, kad siūlas bus nukirstas ir du kintamieji nutols vienas nuo kito į beribę erdvę. Žodžiu, puslapiai tirpsta lyg tas saldainis iš stalčiau dugno. Dabar jis jau burnoje ir jam neišvengiamai mažėjant, norisi dar. Ir dar. Ir dar.

„Suaugusiųjų akys taip neišsipučia, kai jie išgirsta ką nors nauja ir neįtikėtina. Jie žiūri skeptiškai į viską, kas nenulieta iš cino. Pradžioje būnam vaikai, sielos, gebančios jausti, suprasti ir tikėti, o tuomet įvyksta tai – visi tie metai po vaikystės, visi iki vieno lyg plytos tvirtovėje, kuri tik auga ir galiausiai tampa neįveikiama, apniukusios dienos ir liūdni įsimylėjimai veikia kaip mūrijimo skiedinys, surišantis akmenis ir paliekantis pasaulio grožį už sienos.“

Istorija graži, bet tragiška. O gal graži, nes tragiška. Ji visa nudažyta liūdesio spalvomis. Atrodo tarsi būtų suausta. Iš puikiausio audinio. Meistro rankomis. Ir kai vienoje vietoje (galbūt pačioje svarbiausioje!) įvyksta nedidelis stebuklas, tu trumpam atšlyji ir nebesupranti, ar esi knygoje, ar tikrovėje, ar kažkokioje trečioje – iškreiptų veidrodžių ir fantazijos šalyje. Tačiau toks jau tas Hansas Kristianas. Visi stebuklai jam pavaldūs ir todėl tu tiki šia knyga. Nuo pradžios iki pabaigos. Tai knyga, kurioje sutelpa visi ir viskas. Nuo karalių iki kekšių. Nuo undinėlės iki mergaitės su degtukais. Ir viskas – ant Kopenhagos drobės. Nepaneigiamas menas, gebantis palįsti tau giliai po oda. Kai gali pasakyti, kad vienu metu ir skauda, ir nuostabu.

Vertinimas: 9,7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Mordet på en havfrue
Vertėja/Vertėjas: Ieva Toleikytė
Puslapiai: 496 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Perry_Eseksoslibinas_vrsl.indd

Keista, nekasdienė knyga. Archajiška, ornamentuota, papuošta senosios mados deriniais, deranti prie XIX a. pabaigos Londono, kuris čia ir yra viso ko atspirties taškas. Kryžminanti miestą ir kaimą. Mokslą ir religiją. Meilę ir abejingumą. Persisunkusi angliška drėgme ir rūkais. Pradėjęs skaityti dar ilgai laužiau galvą, kur yra durys, pro kurias galėčiau užeiti į knygos vidų. Kur yra langas, pro kurį galėčiau įkvėpti gaivaus oro. Čia niekas tau nepadeda, čia vanduo sunkus ir įtraukiantis ir kapstytis esi paliktas vienas pats. Veikėjams tu visai nerūpi, jie ir taip turi ką veikti. Turškiasi savo rūpesčiuose ir kasdienybėse, svaiginasi savimi daug labiau negu kitais. Visi jie sprogsta iš vidaus. Yra tiesiog išsprogdinami. O tu esi tik tam, kad stebėtum ir liudytum. Dažnai net nesuprasdamas ką liudiji ir kam viso to reikia.

Tekstas apgaulingas tarsi pats Esekso slibinas. Visi lyg ir supranta, kad toks neegzistuoja, tačiau tuo pačiu nieko negali padaryti, kad užgniaužtų abejonę kylančią iš vidaus. Ta abejonė daug galingesnė už visas barikadas. Ji smelkiasi kiaurai. Ji priverčia ir tave patikėti, kad knygoje yra kažkas daugiau negu galima perskaityti. Ir tu murkdaisi tuose vandenyse bandydamas iškapstyti kokį menkniekį. Stiklo gabaliuką. Paukščio plunksną. Išplyšusią sagą. Kabiniesi už tų smulkmenų tarsi šiaudo ir kažkokiu stebuklingu būdu vis sugebi išsilaikyti paviršiuje.

Nors knyga ir parašyta visai neseniai (2016 m.), tačiau tai puikus klasikinės literatūros pavyzdys. Ji lėta, neskubanti ir per daug tolima, kad sugebėtum pasijusti esantis jos dalimi.

“Nulaižė nuo nykščio cukrų ir linksmai pažvelgė į stogų smailes už lango. Parašyti Korai buvo lyg perdurti votį; netrukus gali atsirasti kitų nepatogumų, bet kol kas jis jautė vien palengvėjimą.“

Knygos durys atsiveria jau gerokai įsibėgėjus, bet kambariai po kuriuos vaikštau tėra kambariai, kuriuose kažkada gyveno žmonės. Jų ten jau nebėra. Ir dėl to kyla klausimas – ar kada nors iš viso buvo? Tu nesi tų kambarių dalis, jie kitokie, jie – tik nuotraukos, kurių blizgiame paviršiuje matai savo atvaizdo atspindį. Jis pranyksta tą pačią akimirką, kai užverti knygą. Kai pamoji ranka ir stebi nuvažiuojantį traukinį. Bet išeiti iš perono nesinori. Lieki jame ir dar kurį laiką tavo lėti žingsniai atkartoja pastraipas ir puslapius. Laiškus ir išpažintis.

Ši knyga tiems, kuriems nusibodo skubėti. Kurie pavargo nuo tuščių ambicijų ir nepertraukiamo paveikslėlių srauto. Tai knyga vienam kartui, tačiau net ir tą vieną galima išgyventi gražiai ir laimingai. To ir linkiu, uždarydamas langus ir duris. Žinau, norėdami patys išspręsite jų mįslę, išpainiosite tinklus, atgulsite samanose ir leisitės glamonėjami mylimųjų, kurie uždrausti ne tik popieriuje, bet ir akyse. Tačiau rankos niekada nemeluoja. Jos rašo laiškus. Jos liečiasi. Jos išveda iš rūko.

Vertinimas: 7,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Essex Serpent, Serpent’s Tail
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

„Noriu paliest tuos veidus. Juos liesti man uždrausta.“

Šią knygą ant savo stalo auginau jau pakankamai ilgą laiką. Ji traukė ne tik gražiu viršeliu, bet ir pačia istorija. Nors iš tikrųjų gal ne tiek auginau, kiek ji augo pati. Augo, augo, ir galiausiai užaugo. O tuomet ir atėjo laikas prie jos prisėsti.

Taigi, apie ką jį? Knygos veiksmas vyksta XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Pagrindinis knygos herojus – realiai gyvenęs asmuo – karo gydytojas Džeimsas Miranda Baris. Pagrindinė intriga – Džeimsas Miranda Baris visą gyvenimą aplinkinių akyse buvęs charizmatiškas, nepaklūstantis, drąsus, stiprus ir bebaimis bei geidžiamas vyras, iš tiesų buvo… moteris.

„Yra tik vienui vienas dalykas, kurį tu privalai nuo šiolei prisiminti visiems laikams: tu niekada nebūsi mergaitė. Bet tavęs tai nevargins.“

Pasakojimas balansuoja tarp biografinės ir grožinės literatūros, kurios ne tik viena kitai neprieštarauja, bet netgi viena kitą papildo. Veiksmas vyksta laikais, kai vergija buvo natūralus dalykas, moterų išsilavinimas – nesuprantamas reiškinys, o negeriantis ir nerūkantis 11 metų berniukas atrodo keistas ir nepritampantis prie aplinkos.

Džeimsas Miranda Baris nuo vaikystės buvo rengiamas kaip berniukas ir elgdavosi kaip berniukas, o kai jam sukako 10 metų, jo patėvis, dėdė ir kiti artimieji, nusprendė, jog nevalia prarasti vaiko gabumų ir suteikė galimybes Džeimsui Mirandai Bariui siekti išsilavinimo bei gyvenimo aukštumų, su sąlyga, jog šis kitų akyse bus vyras ir niekada gyvenime neatskleis tikrosios savo tapatybės, t.y. moteriškos prigimties. Ties čia visa intriga ir prasideda. Džeimsas Miranda Baris studijuoja mediciną, keliauja po pasaulį, skleidžia savo idėjas ir siekia savo tikslų, kol galiausiai tampa karo gydytoju, apie kurį istorijos sklinda iš lūpų į lūpas. Tikroji jo tapatybė atskleidžiama tik po jo mirties. Tačiau tai nėra spoiler‘is, nes taip parašyta netgi ant knygos nugarėlės. O knygos nugarėlės juk niekada nemeluoja 🙂

Beskaitant, o ir perskaičius, šį romaną mane dažnai pagaudavo jausmas, jog keliauju nuo paveikslėlio ant paveikslėlio, nuo vieno vaizdo prie kito. Tekstas išnyko ir prieš mano akis plaukė vaizdai bei neįtikėtinai ryškios siužeto linijos. Visa buvo tarsi filmas. Užvertęs knygą puikiai prisiminiau bene kiekvieną  siužeto vingį ir kaip visa tai atrodė. Pagal šią knygą sukurtas filmas manau tikrai neliktų nepastebėtas. Tekstas čia buvo ne tikslas, o priemonė ir ši priemonė pasiteisino su kaupu.

Knygoje labai daug intertekstualumo, t.y. spektaklių, pjesių, literatūros kūrinių, paveikslų, mitologijos ir mitų. Daug Homero ir Šekspyro. Tekstas pulsuoja XIX a. pradžia ir įtraukia tarsi verpetas ar sūkurys, o labiausiai žavi tai, jog neįmanoma nuspėti kur ir kaip viskas pakryps kitame žingsnyje, nes siužetas nuolat renkasi ne tam tikrus numanomus posūkius, o visai atskiras ir nenuspėjamas linijas. Skaitymo malonumas triumfuoja.

Net keista, jog romanas parašytas 1999 m., nes jausmas toks, kad apie viską buvo rašyta prieš du šimtus metų, tiems laikams būdingu stiliumi ir kalba. Tarsi  savotiškos kronikos.

„Man patinka tai, kad niekas nenueina vėjais“.

Nepakartojama, pusiau tikra, pusiau išgalvota istorija, nuosekliai išvyniojama tarsi siūlų kamuolys – nuo džiaugsmingos vaikystės, prabėgančios akimirksniu, iki nostalgiškos senatvės, pripildytos ramybės bei prisiminimų oazių.

Knyga, kuri turi užaugti. Knyga, kuri užaugusi, užaugina mus. Rekomenduoju.

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
429 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos ledykla
Metai: 2006 m. (originalas – 1999 m.)
Kaina: ~11 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis