Jau praėjo daugiau nei savaitė, kai perskaičiau šią knygą, o vis dar nerandu laiko prisėsti ir apie ją parašyti pirmojo juodraščio, kad galėčiau toliau, nieko neslegiamas, skaityti ir pramogauti. Skubu, kol dar neišblėso įspūdžiai ir kol dar galiu atkosėti tą sunkiai suvokiamą nusivylimą, nes kuo toliau, bijau, kad jis gali visai išblukti ir neatspindėti to, ką iš tiesų patyriau.
Taigi, Transatlantas. Knygą nusipirkau, nes ji kainavo vos 4.99 Lt (jau turėjau kažką įtarti), rašytojo pavardė buvo „kažkur girdėta kaip visai neblogo“, tad kodėl gi nepabandžius, pagalvojau. O ypatingai, kai kažkas iš šono patikino, jog knyga tikrai gera.
Na, ir ką gi? Romanas turi vieną prakalbą (knygos pradžioje) ir dvi pratarmes (knygos pabaigoje). Pradžioje mane šiek tiek nustebino prakalbos tematika, tačiau perskaitęs visą Transatlantą, o tuomet – ir abidvi pratarmes, likau nustebęs dar labiau. Trumpai tariant, autorius šiose vietose aiškina skaitytojui, kad knygos jis (skaitytojas) greičiausiai nesupras, bet tai nereiškia, kad knyga yra bloga, nenaudinga ar pan. O tuomet autorius bando įrodinėti, kuo ši knyga naudinga, gera, aktuali ir kaip ją reikia skaityti, kaip suprasti, kaip – kitaip tariant – suvartoti. Čia daug nepilnavertiškumo, nusivylimo, pasiteisinimų ir atsiprašinėjimų peraugančių į nesėkmingus mėginimus užvaldyti. Mažų mažiausiai keista. Nebent suprastume tai kaip savotišką autoriaus pokštą. Deja, atrodo, jis kalba rimtai.
Bet eikime prie paties romano, kurį perskaičius tampa aišku, kodėl autorius taip puikiai numatė (beveik tiesiai į taikinį), kad knygos nesuprasiu ar perskaitysiu „ne taip, kaip reikia“. Nei juoktis, nei verkti. Siužetas yra apie tai, kaip lenkas Buenos Airėse per kelias dienas (savaites?) patiria daug keistų ir neaiškių nuotykių į kuriuos gilintis ar kurių detalizuoti tikrai nebūtina, nes ten nieko tokio svarbaus, be ko jūs negalėtumėte išgyventi.
Dar vienas pastebėjimas – apie knygos kalbą (tekstą). Jis toks keistas, kad pradėjęs skaityti pamaniau, kad gal čia vertėja pjauna pro šoną, tačiau įsivažiavęs ir užbaigęs visą romaną, supratau – toks autoriaus stilius ir tiek. Tuo tarpu vertėja čia, matyt, turėjo padaryti labai didelį darbą, kad tas stilius būtų kramtomas lietuvišku liežuviu. Tačiau man visą laiką kirbėjo klausimas – ar vertėjo?
Tekstas lekiantis, skubantis ir galiausiai niekur nevedantis. Siužetas ir įvykiai neaiškūs. Ir nors viskas vyksta pagal romane nuosaikiai diktuojamą logiką ir nenusižengiama vientisumo principui, nei literatūrinės, nei grožinės vertės nepajutau. Kažkokia košė, kurią ragaujant reikia mėginti atspėti iš ko ji pagaminta. O supratimas, kad vieno ar kito ingrediento nemėgsti, nepaleidžia nuo vidinės prievolės knygą perskaityti. Smagu bent tiek, kad ji ganėtinai plona ir persiskaito pakankamai greitai. Ir vis tik skonis, liekantis burnoje, ne pats maloniausias. Kitais žodžiais tariant, laiką, skirtą šiai knygai, mieliau būčiau paskyręs paprasčiausiam miegui ir tai būtų buvę ne tik gerokai maloniau, bet ir visapusiškai naudingiau.
Jau seniai buvo, kad taip akivaizdžiai prašaučiau, bet ši knyga – tokia. Tikrai jos niekam nerekomenduoju, o jeigu vis tik kas nors – ir nesvarbu kokių tikslų vedamas – ją nori perskaityti, rašykite, padovanosiu (nors turbūt reiktų sakyti – atsikratysiu) su didžiausiu malonumu.
Vertinimas: 4/ 10
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Trans-Atlantyk
Puslapiai: 176 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2009 m. (originalas – 1996 m.)
Kaina: 4.99 LTL, bet net ir už tiek – pirkti nepatariu.
(c) veikiantis
Knygų lentyna 