Archyvas

Žymių archyvai: vyrai

Miller_Kirke_VRSL2019.inddŠi knyga yra kažkas tokio. Kažkas, ką aprašyti ar net pradėti aprašinėti, iš karto pritrūksta žodžių. Visas tekstas, po juo besislepiantis veiksmas, o tuo pačiu ir visa dvasia yra šiek tiek aukščiau mūsų, todėl natūraliai – labiau dieviška nei žmogiška. Kažkas iš kito pasaulio. Iš to, kuriame susitinka, susigrumia, įsimyli, išsižudo, stoja vienas prieš kitą ir t.t. titanai, dievai, mirtingieji ir pabaisos. Pasaulio apie kurį mes vis dar girdime iš aplink mus sklandančių vardų, prietarų, patarlių. Pasaulio, kuris, kaip paaiškėja, tūno mūsų galvose vos už kelių vingių, o tai reiškia, daug arčiau negu galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pradėjus skaityti nereikia daug, kad pajustum kaip tekstas išmeta tave už įprastų ribų, be didelių emocijų perlaužia ir vienu lengvu judesiu visą buitį bei paikus, atrodytų, per amžius nekintančius dėsnius paverčiantis niekiniais. Pasaulis į kurį įžengi atsivertęs knygą priklauso dievams ir titanams. Ir su kiekvienu puslapiu suprantu kaip labai jo buvau pasiilgęs. Net jeigu to ir visai nežinojau.

Siužeto ašis – deivė Kirkė, priklausanti titanų giminei. Apie ją ir sukasi visas veiksmas, dievų bei mirtingųjų šokis. Visi jie vienaip ar kitaip yra susiuvami su Kirkės istorija. Visa mitologija tarsi traukiama nežemiško magneto priartėja prie Ajajos salos į kurią ištremiama Kirkė ir kurioje laikas praranda savo prasmę. Šimtai ar net tūkstančiai metų. Dievai nežino laiko ir jo neskaičiuoja. Rašau ir matau, kad žodžiai niekaip neišsitenka aprašyti šią knygą, nes čia reikia ne aprašinėti, o nerti į ją stačia galva nebijant nusilaužti kaklo, nes skaitydamas anksčiau ar vėliau pasijusi ir pats šiek tiek nemirtingas.

„Kai gimiau, žodis, nusakantis tai, kas esu, dar neegzistavo. Mane vadino nimfa, manydami, kad aš tokia pati, kaip mano motina, tetos ir tūkstančiai pusseserių. Mūsų, žemiausių iš žemiausių deivių, magiškosios galios buvo tokios kuklios, kad vargiai laidavo amžiną gyvenimą. Mes kalbėjomės su žuvimis, puoselėjome gėles, iš debesų mokėjom ištraukti lietų, iš jūros – druskos rieškes. Pats žodis, nimfa, apibrėžė mūsų ateities ilgumas ir platumas. Mat mūsų kalba jis reiškia ne šiaip deivę, bet nuotaką.“

Žodžiu, tikrai įspūdinga knyga, todėl labai nudžiugau sužinojęs, kad HBO nusipirko teises pagal šią knygą statyti mini serialą (8 serijos). Kirkė tikrai to verta, jau dabar matau milžinišką susidomėjimą serialu, o tai reiškia – ir dar kartą knyga, kurią tuomet perskaityti jau tikrai norės visi ir visos. Jie ieškos jos, o tu jau būsi patyręs. Ir gal net kelis kartus. Nes tai pasakojimo šedevras. Vienas iš tų, kuriuos rekomenduoju be sąžinės graužaties.

Dievų ir mirtingųjų sintezė, silpnybės ir stiprybės, besimaišančios tarpusavyje, daug paskirų mitų ir istorijų, daug pabirusių paveikslėlių, vardų, nuotykių ir tragedijų, nusidriekusių per vieną didelį audinį, nuaustą Dedalo staklėmis.

Skaitykite, būtinai skaitykite, kad prisimintumėte, kad atrastumėte iš naujo, kas yra tas tikrasis skaitymo malonumas.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Circe
Vertėja/Vertėjas: Eglė Raudonikienė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

slimani-zmogedros-sodeIš pradžių net nesiruošiau skaityti šios autorės knygų, tačiau joms vis šmėžuojant mano regos lauke, nusprendžiau, kad reikia pabandyti. Reklama buvo per daug paveiki, kad atsispirčiau jos gundymams. Kita vertus, kokia ten reklama, gal tik mano paties nuolat refresh‘inamos leidyklų svetainės 🙂

„Norėti – jau pasiduoti. Užtvanka pralaužta. Kuriam galui tvardytis? Gyvenimas nuo to nepagražės. Dabar ji samprotauja kaip opiomanė, kaip lošėja kortomis. Ji tokia patenkinta nustūmusi pagundą keletą dienų, kad net pamiršo jos pavojų. Adelė atsistoja, pakelia lipnią velkę, ir durys atsidaro.“

Tekstas itin kinematografiškas ir labai greitas. Nors gal greitas ne tekstas, o aš pats, kažkur skubantis, tačiau nenorintis paleisti knygos, geidžiantis vienu metu būti dviejose (trijose? keturiose?) vietose. Ieškantis atodūsių, kurių autorė nepasiūlo, viskas tik sukasi, žaižaruoja, blykčioja tarsi karuselė, akina savo pamišusiais plastikiniais žirgais.

Kokie dar atodūsiai? Gyvenimas jiems per  greitas, – galėtų atsakyti balsai iš knygos ir savo pasauliuose jie būtų visiškai teisūs.

Knygoje daug aistros, bet ji visai ne romantiška, greičiau – mechaniška, gerai apskaičiuota, ryjanti Adelės smegenis tarsi nepagydomas vėžys. Todėl nespėji prisirišti prie ją liečiančių vyrų, nespėji išsaugoti jų vienkartiškumo. Viskas laikina, išskyrus pačią Adelę, kuri, sugriebusi ranką, tempia tave paskui save, skuba norėdama kuo greičiau pernerti savo nerimo vandenį. Bet jis didelis ir platus, todėl reikia ištvermės ir jėgų, kad neatsiliktum nuo jos. Nuo pralaimėjimo. Nuo negalėjo atsikvėpti. Nuo žingsnių, kurie nestoja ir tu vis dažniau pradedi klausti, ar dar toli ir ar ilgai visa tai tęsis. Bet ji nieko nesako, tyli, skrodžia vieną vandens sluoksnį po kito ir finalo nuojautos veriasi tik tavo mintyse, bet ne knygos puslapiuose.

Čia daug erotikos, sekso, intymumo, tačiau skaitant susidaro įspūdis, kad viskas tarsi per stiklą. Kad tekstas tavęs neįsileidžia ir tarp jūsų visada lieka nedidelis plyšys. Tačiau šio pakanka, kad tu jaustumeisi iki galo neišsipildęs ir pultum verstis per galvą, stengdamasis tą plyšį peršokti ar bent jau kuo nors užkišti. Bet viskas bergždžia, plyšis neįveikiamas.

Galima sakyti, autorė jį palieka specialiai. Kad negalėtum pasiekti ir pajusti Paryžiaus, užverto Adelės kūne. Draskančio ją iš vidaus. Jis nepasiekiamas tarsi nebeveikiančio kiosko vitrinoje suguldyti laikraščiai. Tu žiūri į juos, norėdamas paimti į rankas, užuosti tą šimtmečių kvapą jų laikinuose pavidaluose, bet stiklas tave stabdo ir lieki teliudyti jų buvimo, nors iš tikrųjų savęs, savo išplaukusio atvaizdo vitrinos stikle.

„Adelė nei didžiuojasi savo pergalėmis, nei jų gėdijasi. Ji neveda ataskaitų, neįsimena vardų, o juo labiau situacijų. Ji labai greitai tai užmiršta, ir juo geriau. Kaip ji galėtų prisiminti šitiek odų, šitiek kvapų? Kaip ji galėtų išsaugoti atmintyje kiekvieno ją užgulusio vyro svorį, jo šlaunų plotį, varpos dydį? Ji nieko tiksliai neprisimena, bet vyrai – vienintelės jos egzistencijos gairės. Kiekvieną metų laiką, kiekvieną gimtadienį, kiekvieną jos gyvenimo įvykį atliepia meilužis su neryškiu veidu. Jos amnezijoje plūduriuoja raminantis pojūtis tūkstantį kartų egzistavus per kitų geismą.“

Romanui persivertus į antrąją pusę, susigyveni su tuo plyšiu. Jauti, kaip keičiasi nuotaikos, kaip žmonėse besislepiantis šaltis virsta šiluma rankose ir atvirkščiai – šiluma rankose virsta šalčiu viduje. Galiausiai viskas susiveda į neviltį ir negalėjimą pabėgti iš savojo kūno. Šis ir yra tas neįveikiamas vitrinos stiklas. Apie tai ir knyga. Apie kūną tarsi kalėjimą. Apie liūdesį tai suvokiant ir pavojingą džiaugsmą trumpam užsimiršus. Apie ligą, priklausomybę, ir baimę virstančią drąsa (drąsą virstančią baime?).

O kuo labiau artėjo paskutinis puslapis, tuo giliau grimzdo dugnas laikęs knygos pamatus. Ir skaitytojas, tarsi stovėdamas lifte, buvo leidžiamas vis žemiau ir žemiau. Į pirmąjį aukštą. Į parkingą. Į požemius. Vis giliau ir giliau. Ten, kur tamsa apgobia ne tik rankas, bet ir akis. Ten, kur tamsos tiek daug, kad pripranti prie jos ir nebesiblaškai. Ten, kur, peržengęs savo baimes, nurimsti. Ten, kur viskas tik prasideda. Menkiausi garsai. Duslūs prisilietimai. Trūkčiojantis kvėpavimas. Linkstanti žolė. Žmogėdros. Sode.

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Dans le jardin de l’ogre
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 208 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Iš karto galiu drąsiai pareikšti: ČIA YRA MANO MOTERIŠKA BIBLIJA. Su U.Barauskaitės kūryba susipažinau gal kokioje devintoje klasėje – į rankas pakliuvo pirmasis jos romanas “O rytoj ir vėl reikės gyventi“. Jau tada viskas atrodė labai artima. “Dešimt“ paskutinį sykį skaičiau būdama 18-iolikos, tada paskolinau draugei ir pamiršau. Atsiverčiau tik po trejų metų. Ir tik dar labiau įsitikinau, kad čia – mano biblija.

Autorė knygoje pasakoje apie dešimt nėštumo mėnesių (skaičiuojant pagal Mėnulio kalendorių). Bet nėštumas tėra viena medalio pusė. Man mieliausias natūralaus moteriškumo aukštinimas. Net ne aukštinimas, o jo, kaip normalaus dalyko, pateikimas, atmetant blizgučius ir soliariumo įdegį. U.Barauskaitė nuotaikingu stiliumi ir su lengva pašaipa pasakoja apie tikrą gyvenimą, su kuriuo kiekviena mūsų anksčiau ar vėliau susiduria. Tik vienos sėkmingai, kitos nelabai.

Mažos mergaitės nori burtų lazdelės, princo su arkliu ir lemtingo pabučiavimo, bet svarbiausia – didelės plazdančios suknelės. Augdamos mergaitės sužino, kad arklį dažniausiai turi kaimietis, visi lemtingi bučiuotojai – vienodai įkaušę, o burtų lazdelės užstato neplanuotą vaiką. Užtat suknelių – pilni salonai!

Internete pilna komentarų, kad knyga buitiška, kad kažko nepakylėja link pilnatvės, kad nešventina nėšumo, moterų ir bla bla bla. O man gera skaityti, nes ir mano buitis buitiška. Gera žinoti, kad ne aš viena vaikščiodama gatvėmis skaičiuoju katinus, matau varnas. Kad ne aš viena noriu inkšti iš ilgesio, kai mylimojo nėra šalia, tačiau jaučiuosi pilna nesuprantamo užsispyrimo jam neskambinti. Kad ne man vienai apsireiškia kadaise mylėti vyrai ir sudarko tobulą ramybę. Ir saugumą suteikia tai, kad knygos pabaigoje, kad ir kiek kartų beskaitytum, rasi tą pačią jaukią ir teisingą tiesą (žinoma, jos neatskleisiu :P).

Su šia knyga siejasi per daug mano gyvenimo asmeniškumų, kad galėčiau ramiai apie ją pasakoti. Pabaigai galiu pasakyti tik tiek, kad jokia kita knyga (tuo labiau lietuviška knyga) nepadarė tokios įtakos man, mano pasaulio suvokimui, požiūriui į save, santykius, vyrus ir į moterišką literatūrą (Bridžita Džouns turėtų slėptis po pernykščiais lapais). Tik nežinau, ar vertą ją skaityti vyrams. Dažnas nesupras, pasipiktins ar įsižeis, o jautresnis gali ir gauti traumą nuo nėščios moters jausenų aprašymų ar žodžio “mėnesinės“.

Amžina tiesa:

Vyrai geria, nes jiems linksma, moterys geria, nes nekenčia savo aukštakulnių.

Vertinimas: 13/10 – primygtinai rekomenduoju.

Kita informacija:
Puslapiai:
227
Leidykla: “Tyto Alba”
Metai: 2005 m.
Kaina: Nebepamenu, bet abejoju, kad dar pavyktų kur nors rasti. manoknyga

(c) Rikošetas