Archyvas

Žymių archyvai: Vokietija

Undinės stilius yra pasiimti retus ir įmantrius, tačiau itin preciziškus įrankius, pasitiesti šilkinę staltiesę ir pasidėjus ant jos kokį nors itin retą (tarkime, krabo) egzempliorių, jį su pasimėgavimu mėsinėti. Kita vertus, žodis „mėsinėti“ čia nelabai tinka, nes tai, ką ji daro yra smulkmeniška iki negaliu. Visus tuos pjūvius bei visumos dekonstravimą pernelyg nesijaudinant galima pavadinti paprasčiausia muzika. Kurios klausant kas kartą pašiurpsta oda.

Mėgstantys žiaumoti pilna burna, Undinės nesupras. Taip pat jos nesupras ir tie, kurie stebėdami visą procesą suabejos, kam reikalinga ta šilkinė staltiesė (juk išsiteps!). Tačiau ji būtina, nes dekonstruojant vieną, visuomet gimsta kažkas kito. Net jeigu įspaudais ar dėmėmis (tarkime, kraujo ar rašalo).

Ši knyga niekada nebus apie viršutinius sluoksnius. Ji yra apie sluoksnį po. Ir jis skirtas ne masėms. Undinės populiarumas stebina, nes daugelis (tarkime, skaitytojų) tikrai nesupras, ką tokiomis knygomis ji nori pasakyti. Tačiau nepaisant to, jie ją skaito! Skaito su pasimėgavimu! Džiaugiasi ir dalinasi! O tai matyt reiškia, kad net ir jiems įdomu kuo visa tai baigsis. Tas žiūrėjimas į aštrius ir itin retai sutinkamus, todėl ypatingai dėmesį prikaustančius įrankius (tarkime, medicininius). Tie įrankiai ir jų šokis Undinės rankose ir yra knygos wow.

„Lotta laikė cigaretės mundštuką iš apačios. Tarp smiliaus ir didžiojo piršto. Laikė ir nejudėjo. Atrodė, kad tas laikymas svarbesnis ir už patį rūkymą. Tokią neigiamą įtaką jai padarė vokiškas kinas.“

Kaip ir daugelyje kitų savo knygų, Undinė žaidžia ne tekstais, o pauzėmis. Taškais. Įkvėpimais ir iškvėpimais. Tai – visai kitokia kūryba. Parašyti knygą, kurios audinys būtų iš pauzių ir taškų ir netapti dar vienu klasikiniu naujojo lietuviško kino scenarijumi yra Undinės vizitinė kortelė. Tai pakartoti gali tik geriausi. Tačiau dar nė vienas nebandė. O jeigu bandė, jiems nepavyko. O jeigu pavyko, išsigando, kad tai jau nebe proza, o poezija. O tai tebūnie atsakymas, ką galima pamatyti pažvelgus į Undinės atvaizdą poezijos ežero vandenyse. Turbūt jau supratote. O jeigu ne, galbūt jums to ir nereikia. Galbūt suprasti net nėra ko.

„Walteris nekentė naujo pasaulio ne dėl garvežio ir ne dėl geležinkelio. Ne todėl, kad tas pasaulis judėjo į priekį, ūžė ir gaudė, o todėl, kad jame dauginosi daiktai. Todėl, kad jie dauginosi pramoniniu būdu, visi tiksliai pagal pavyzdį, išstumdami daiktus, padarytus rankomis.
Būtent išstumdami, nes daiktų, padarytų rankomis, industriniu būdu niekaip neįmanoma pakartoti.
Walteris nekentė naujo pasaulio, atmetusio retą, unikalų daiktą kaip nevertingą senieną. O žmogaus unikalumą – kaip anachronizmą.
Jis nekentė pasaulio, įsitikinusio, kad nužudė Dievą, o kartu ir svarbiausią Kūrėją, ir kūrybą patikėjo mašinai.
Jis nekentė pasaulio, nevertinančio daiktų, turinčių praeitį, o tik daiktus tarsi iš ateities.
Jis nekentė pasaulio, kur tai, ką turi vienas, gali turėti visi.
Walteris nekentė pasaulio, kuriame jam ir jo bibliotekai nebuvo vietos.“

Kaip knyga prasideda, taip ir baigiasi, todėl stebuklų ir fanfarų čia neverta tikėtis. Ši knyga – tai stilius, o jeigu skaitote tik dėl siužeto, galite apsisukti ant kulno ir žygiuoti į kitą pusę (tarkime, Kraujo mėlyno).

Tai, ar iš viso skaityti? Žinoma! Ar skųstis perskaičius? Kodėl gi ne! Šioje knygoje telpa viskas. Ji kaip kalėdinis juodasis šokoladas, kurio norisi ant viršaus. Net jeigu pradžioje jis per kartus, po to – pats tas, o padauginus virsta diegliu šone. Ši knyga tam, kad suprastum, jog valgant po gabalėlį tas šokoladas tau gelbsti gyvybę. Be tokių knygų gyventi tikrai galima, bet ar būtų įdomu nepatirti tos pro pravirą langą plūstelėjusios gaivos? Tikrai ne.

Praėjusio amžiaus pradžios Vokietijos misticizmas, besiplaikstantis tarp moralinių ką tik praūžusio pirmojo pasaulinio karo griuvėsių. Po truputį stebint kaip atslenka antrojo pasaulinio šešėlis. Buities čia lygiai tiek, kiek būties, o filosofija žengia koja kojon su kasdienybe.

Vos tik pamiršiu apie ką buvo ši knyga, skaitysiu ją vėl iš naujo.

Kita informacija:
Puslapiai:
 200 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.
Knygą įsigyti galite čia.

(c) veikiantis

erichas-marija-remarkas-juodasis-obeliskas-24149Norisi pasidžiaugti, kad po truputį prieinu ir prie tų knygų, kurios mano lentynose jau spėjo užsigulėti. Prie tų, kurias atrodytų, reikėjo perskaityti senų seniausiai. Prie tų, kurių pavadinimai ir autorių pavardės jau seniai tapę bendriniais žodžiais.

Juodasis obeliskas – tai Vokietija po pirmojo pasaulinio karo. Tai markės, kurių kursas krenta kiekvieną dieną, o infliacijos mąstai sunkiai suvokiami. Tai paminklus parduodanti firma ir joje dirbantis Ludvigas, pasakojantis savo istoriją. Savo paprastus ir žemiškus nuotykius. Net ne nuotykius, o gyvenimą, besisukantį tarp moterų ir išdavysčių, tarp puotų ir muštynių, tarp karo ir infliacijos, tarp cirko artisčių ir psichiatrijos ligoninėje uždarytų gražuolių, tarp kunigų ir gydytojų, tarp prabangos ir skurdo. Visa tai virsta nuostabiu šokiu aplink juodąjį obeliską – paminklą, kuris toks išskirtinis, kad jo niekam nereikia.

„Nepažįstamasis teisus. Nemoku padoriai groti nei pianinu, nei gyvenimo klaviatūra, niekada to nemokėjau, visuomet per daug skubėjau, visuomet per daug nekantravau, visuomet kas nors sukliudydavo, visuomet melodija nutrūkdavo – bet kas iš tikrųjų moka groti? O net jei ir atsirastų toks, – kokia jam iš to nauda? Ar didžioji tamsa nuo to pasidarys ne tokia juoda, ar klausimai be atsakymo pasidarys nors kiek lengvesni, ar neviltis dėl amžino netobulumo bus ne tokia skaudi, ar tai padės tau kada nors paaiškinti ir suvokti gyvenimą, užsėsti jį kaip klusnų arklį, ar jis visada bus kaip buvęs – tarytum didžiulė burė audroje, nešanti mus pirmyn, bet nutrenkianti į gelmes, vos tik mes pabandome ją sučiupti? Kartais prieš mane atsiveria praraja, kuri, rodosi, eina iki paties žemės centro. Kuo ją užpilsi? Ilgesiu? Neviltimi? Laime? Bet kokia? Nuovargiu? Rezignacija? Mirtimi? Kam aš gyvenu? Taip, kaip aš gyvenu?“

Tokią knygą gera skaityti. Jos žodžiai nepraplaukia vien paviršiumi – sminga giliau. Užgriebia ir antrąjį ar net trečiąjį sluoksnį. Dumblą, kuriame mūsų kasdienybė. Jie kelia jį, kelia ją, verčia mąstyti ar bent jau atkreipti dėmesį.

Čia filosofuojama paprastai ir aiškiai, abejojant pasauliu ir jo dėsniais taip, kaip ir pats kažkada esu abejojęs. Todėl knyga iš karto tampa artima, pripildyta ilgesio, galbūt savotiško gailesčio, kad neperskaičiau jos anksčiau, tuomet, kai tai buvo itin aktualu. Tačiau tuo pačiu ji pilnadžiaugsmo, kad skaitau ją dabar ir kad galiu prisiminti, kai jau yra ką prisiminti.

Ji gyvenimiška, joje mes ir mūsų mintys, kurias pamiršome sugalvoti, kurių dar nesulaukėme, kurios jau iššovė arba dar iššaus kaip ginklas vitrinoje. Ginklas kaip knyga. Knyga kaip ginklas. Norėtųsi sakyti, dabar ir per amžius.

„Aš atsigręžiu. Tikėjimo tarnas ir mokslo tarnas sėdi šviesos spinduliuose. Pasaulis jiems anaiptol nėra nei neaiškus, krūpčiojantis nerimas, nei grumėjimas gelmėse, nei žaibų pliūpsniai ledinėse eterio platybėse – jie yra tikėjimo ir mokslo tarnai, jie turi svambalus ir lotus, svarstykles ir matus, kiekvienas savus, bet tai jų nejaudina, jie pasitiki savimi, jei turi pavadinimus, kuriuos gali priklijuoti viskam lyg etiketes, jie ramiai miega, jie turi tikslą ir to jiems pakanka; ir netgi siaubas, ta juoda uždanga prieš savižudybę, užima atitinkamą vietą jų gyvenime, jis turi pavadinimą ir yra suklasifikuotas, taigi ir nebepavojingas. Mirtį neša tik tai, kas neturi vardo, arba tai, kas savąjį vardą iš vidaus susprogdino.“

Tai graži ir nuosekli istorija. Pasakojimas kaip gyvenimas. Suteikianti progą nelikti vien statistu, bet ir apmąstyti skaitomus žodžius. Priverčianti vidinius ratukus ne vien gražiai švytėti mėgaujantis tekstu, bet dar ir suktis. Tai knyga nesistengiant ką nors nustebinti ar paveikti, tai knyga – pati iš savęs. Tokia kokia ir turėtų būti. Tokia, kokią galima rekomenduoti visiems be jokios nerimo ar sąžinės graužaties.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Der Schwarze Obelisk
Puslapiai:
333 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1986 m. (originalas – 1961 m.)

virselis-230 maryte

„Tarytum iš tamsos, tarytum šešėlių ir šviesos žaismas, tarytum juodai baltas kinas pasirodo praeities atskalos:

1946 metai.

Žiema.

Šalta ir siaubinga pokario žiema, nykos metas.“

Nuo šios knygos ilgai laikiausi per tam tikrą atstumą. Nesiartinau ir net neplanavau skaityti. Mačiau, kad ji pastebima, vertinama, komentuojama, tačiau populiarumas turi keistą savybę – atstumti. Todėl galėjo nutikti ir taip, kad iš viso jos taip ir nebūčiau paėmęs į rankas. Vis tik tai padaryti paskatino kita, ne tokia populiari ir ne taip aptarinėjama A. Šlepiko knyga „Lietaus dievas“. Perskaitęs ją, panorau daugiau šio autoriaus tekstų ir žvilgsnis nukrypo į „mano vardas – Marytė“. Taip žingsnis po žingsnio ir priartėjau.

„Netikėtai Eva supranta, kad ji neišsigando šito numirėlio, ji tik nustebo.“

Ši knyga visai kitokia negu „Lietaus dievas“. Čia, vietoje trumpų ir pagaulių istorijų, – proziškos nuotraukos, puslapis po puslapio atskleidžiančios vis didesnį ir ryškesnį piešinį. Tekstas įtraukia akimirksniu. Ir netrukus aplink jau tik juoda, tik šaltis, tik badas, tik malkinėje susispietusi šeima. Viskas taip tikra, kad pradeda spausti iš vidaus. Įsigeria kiaurai ir versdamas puslapius taip paprastai neišdžiovinsi, nes kuo toliau, tuo tamsiau, drėgniau, šalčiau.

Skaitydamas nevalingai pradedi klaidžioti po miškus, po miestelį kartu su vaikais, pradedi tikėtis, viltis, kad galbūt jau tuoj viskas išsispręs, galbūt jau tuoj viskas pakryps į gerąją pusę. Tai ir yra literatūra. Verčianti išgyventi tekstą, o ne ieškoti priekabių.

Tai jautrus romanas. Ir skirtas jis ne pramogai, bet patyrimui. Atminčiai. Būsenoms perteikti. Neleisti pamiršti arba kaip tik – leisti sužinoti. Ir parašytas jis be priekaištų. Toks, kokio reikėjo. O palietus visuomeniškai jautrią temą, tampa itin skaitytinas ir vertingas ne vien kaip literatūrinis kūrinys, bet kartu – kaip atmintis, kaip istorinis liudijimas to, kas vyko ir apie ką daugelis net nenutuokia.

Dažnai galvoju, kodėl kino filmai, kuriuose būna prierašas „paremta tikrais įvykiais“ įsminga giliau. Yra arčiau. Paveikia labiau. Tikriausiai suveikia patikėjimas, kad tai – ne fantazija ir kad aktorių vaidinami personažai po visko nenusivalys grimo ir negrįš į šiltus namus. Kad liks gyventi ten pat, dar ir dar kartą, tose pačiose scenose, dialoguose, vaizdiniuose. Taip ir su šia knyga. Įdomu, kiek jai svorio prideda faktas, kad ji yra „paremta tikrais įvykiais“. Vienaip ar kitaip, be autoriaus įsikišimo ji taip ir liktų tik faktų rinkinys. Be talentingo autoriaus, gebančio ne tik suprasti, bet ir perteikti.

Knyga nėra stora, ją perskaityti neužtrunka. Iš čia, matyt, ir tas pilnas išjautimas. Viskas atrodo tikra, sava, greta. Nuotraukos, epizodai, čia atsimerkiančios, o čia – užsimerkiančios akys.

Tai romanas – dokumentika, o gal dokumentika – romanas, kuriame tikros istorijos šešėlis į gyvą istoriją įpučia dar daugiau gyvybės.

Skaitydamas, kažkodėl pamaniau, kad knyga puikiai tinka mokyklos programai. Nevalingas refleksas. Iš tiesų, knyga skirta visoms ir visiems, neišskiriant nė vieno. Kodėl ji populiari? Todėl, kad paprasta. Aiški. Be nereikalingų žodžių. Ir ja – nori nenori – teks patikėti.

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
181 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2011 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis