Archyvas

Žymių archyvai: Virginija Kulvinskaitė

Šią knygą pradėjau skaityti tarsi netyčia (viešėdamas svečiuose) ir nuo pirmųjų puslapių užsikabinau. Pagavo kažkas lengvo ir skanaus, ir jau nesinorėjo knygos taip paprastai paleisti, todėl buvau priverstas ją skolintis ir neštis namo.

Lizos butas – tai dar vienas žvilgsnis į devyniasdešimtuosius. Dar vienas vaikas, gimęs ir augęs ten iš kur devyniasdešimtuosius gali liudyti kaip jį suformavusį laiką. Tai žvilgsnis iš atminties, kurioje visos spalvos truputį ryškesnės, artimesnės ir todėl itin savos. Vaiva Rykštaitė čia stoja į vieną gretą su Povilu Šklėriumi ir Virginija Kulvinskaite. Atrodo, visų jų knygos iš to paties laiko ir to paties gyvenimo, tik skiriasi filtras pro kurį skverbiasi šviesa. Tačiau vieniša mama su vaiku ir istorija apie pelę virtuvėje, panašu, jau tampa tokio žanro ir tokių atsiminimų klasika.

„Šioje istorijos vietoje bočelis visada pareiškia nebegalintis klausytis erezijų ir tyčia kuo garsiau kliūdamas už daiktų eina į kiemą parūkyti. O daiktų senelių namuose daug, ir beveik visi senesni net už juos; ne taip kaip Lizos bute, kur mama nori visko kuo naujesnio ir madingesnio.“

Lizos butas mane patraukė ne tik tais devyniasdešimtaisiais, bet ir kitais susijusiais kontekstais. Vienas iš jų – Kaunas (kai tuo tarpu Šklėrius rašo apie Alytų, o Kulvinskaitė – apie Vilnių). Kai esi artimai susijęs su tam tikromis vietomis (arba žmonėmis, kurie kartais sukabina stipriau už bet kokius klijus), skaitant pabunda visai kiti jausmai ir atmintys (lyginant su pirmą kartą girdimais pavadinimais). Ir ne tik pabunda, bet įsigeria, susaisto, supančioja.

„Toliau diena klostėsi kaip ir visi mūsų šeimos sekmadieniai: pusryčių kirtome baliaus valgių likučius, iš televizoriaus atsivėrė „langas į gamtą“ – jaukus profesoriaus Kazlausko balsas ramino ir migdė, pasakodamas apie neišskiriamas papūgėlių poras, kurios kartą susiporavusios drauge lieka visą gyvenimą. Jei ne kelios kraujo dėmės ant kiliminės dangos, būčiau visai ir pamiršusi vakarykščius įvykius. O gal ir pamiršau.“

Kad Vaiva Rykštaitė moka rašyti – nepaneigiamas faktas. Tai – pirmoji šios autorės knyga, kurią skaitau, tačiau tekstą valdantį žmogų galima atpažinti vos iš kelių eilučių. O tuomet norisi tas eilutes pratęsti ir puslapis po puslapio jos nepastebimai virsta perskaityta knyga. Tuo tarpu ši – lengvai virškinama, įdomi, šarminga. Skaitau ir per daug negalvoju, jaučiuosi gerai.

„O gal viskas buvo ne taip, gal jie prieš tai kartu juokėsi senamiesčio skersgatviuose ir gėrė iš tos pačios gertuvės, – akmenys ne viską supranta, ant jų glaudžiasi galvos, girtos, pavargusios, nuo pečių krentančios.“

Perskaičius neapleidžia jausmas, kad autorė savo knygos temą galėjo pakabinti vienu sluoksniu giliau ir tokiu būdu ją jau būtų galima lyginti su Knausgardu. Tačiau ši knyga ne apie tai. Ir tai puikiai atsiskleidžia judant į pabaigą, kur greitas jaunatviškas tempas lėtėja ir į paviršių pradeda lįsti dabarties demonai, varvančiomis seilėmis kramtantys širdį veriančius prisiminimus ir verkiantys didelėmis blizgančiomis ašaromis. Knyga darosi vis liūdnesnė, tarpai tarp aprašomų akimirkų vis didesni, jaučiasi slogumas netenkant vaikystės, išeinant iš jos ir to net nepastebint (kol neatsisuki atgal).

Ši knyga apie atmintį ir nostalgiją, tamsiais vakarais skruostu riedančias ašaras, pirmąjį skonį, skausmą, juoką, baimę. Tai bandymas griebtis šiaudo jau žinant, kad jis neišgelbės. Ir jeigu šis liudijimas tikras, tuomet autorei vis dar skauda. O jeigu skaitytojui kyla toks klausimas, vadinasi, knyga gera, nes neleidžia jos taip paprastai imti ir užversti.

„Bet šitai buvo žiloje senovėje, gal net prieš kokius dvejus metus, dabar jau viskas pamiršta ir atleista, ir mudvi su Mode einame pas Kriftą į namus jos aplankyti, pasveikinti su būsimomis vestuvėmis, nors iš tikrųjų einame jos apžiūrėti, kad būtų mudviem apie ką tris vakarus iš eilės kalbėtis ir kitiems papasakoti.“

Knyga kaip sprogmuo (todėl skaitai ir vis pasitikrini – sprogs ar nesprogs rankose). Kaip stuburo paieškos. Truputį rožinė, truputį išsitaškiusi, truputį per daug pridengusi tai, ką pradžioje ketino apnuoginti. Lizos butas – tai tostas vaikystei. Su rašikliu tarsi taure rankoje. Kai visi klausimai anksčiau ar vėliau tampa retoriniais. 😊

Kita informacija:
Puslapiai:
 264 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

kai as buvau malalietkaAtsivertus šią knygą, kaip niekad aiškiai nušvinta, kad skaitomų knygų seka yra ypatingai svarbi. Kaip ir bet kokia kita patirčių seka, nes įvairūs įspūdžiai ir išgyvenimai dar kurį laiką meta savo šešėlį ant visko, kuo užsiimame jiems neišblėsus.

Šią knygą užsimaniau perskaityti užsikabinęs vos už kelių periodinėje spaudoje autorės publikuotų esė, tačiau taip jau sutapo, kad į mano rankas knyga pakliuvo iš karto po Knausgardo ir tai buvo jos mažytė savižudybė. Nes tokią knygą reikia skaityti prieš Knausgardą. Kitu atveju pradedu nevalingai šias knygas lyginti, laikydamas Knausgardą atspirties tašku, ir svarstyklės niekaip nepajuda malalietkos pusėn. Knausgardas buvo gylis – lėtas, bet užtikrintas upės tekėjimas, tuo tarpu malalietka – tai skaidrus ir mirgantis upelio paviršius, nebeegzistuojančių pastatų iškabos, nebelankomos vietos, nebevartojamos svetimybės ir visa pulsuoja praėjusio amžiaus dešimtuoju dešimtmečiu.

Ir nors pradžioje atrodo, kad ši knyga – natūrali gyvenimo išdava, t.y. kad ji negalėjo neatsirasti, vis vien turiu sau užsirašyti, kad kartais apnikdavo jausmas, jog knygą autorė rašė ne tiek savo, kiek kitų noru. Ir gal ne tiek rašė, kiek sudėliojo, sumodeliavo ir paruošė publikavimui. Mat ji dvejopa, pasitinka kaip gaivaus oro gūsis, o tuomet tas gūsis netikėtai apvyniojamas tekstais, kurie turėtų jį tik sustiprinti, bet vietoje to – uždusina, užveria langus. O tada, kai jau atrodo, kad viskas taip ir nusibaigs, vėl pajunti gūsį – tik jau iš kitos pusės, iš nugaros. Dingsta atmintis ir prasideda dabarties poetika. Užbaigiama taip stipriai, kad atrodo, ne pradžia, o būtent pabaiga yra knygos ašis. Būtent apie tuos kelis pabaigos tekstus ir turėtų būti lipdomi visi kiti. Kaip pažadas, kad dar ne viskas baigta. Ir nors dažnai pažadai lieka pažadais, tikiu, jog šios knygos pažadas nėra tuščias, kad iš jo dar išdygs medis ir mes dar valgysime ant jo užderėjusius vaisius.

Labai svarbus šios knygos (nors gal ne tiek knygos, kiek knygos sklaidos) aspektas – auditorija, kuriai šie tekstai skirti. Ji labai konkrečiai apibrėžta laike (praėjusio amžiaus dešimtasis dešimtmetis) ir vietoje (Vilnius), todėl natūraliai kyla klausimas, ar knygą priims ir tie, kuriems nei laikas, nei vieta nekelia ypatingų sentimentų. Aš esu tikslinė auditorija, todėl mane ši knyga atliepia, tačiau ar pavyks prasimušti pro toliau sekantį kiaušinio lukštą neaišku. Ir vis tik, jeigu pavyktų – tiek knygai, tiek autorei iš karto atsivertų visai kiti horizontai, kurių ir linkiu.

„keisti ryšiai tarp to, kas buvo, ką skaičiau, ką atsiminiau ar sugalvojau ir prisiskyriau sau, savo gyvenimui, supainioja taip, kad vakare atsigulus lovon sunku atskirti, kas iš tiesų šiandien nutiko, ar tai gera, ar bloga, – kūnas neatsipalaiduoja, minčių gijos neišsitiesina, nes tam reiktų kito rankų, ant kurių galėtum vynioti tuos siūlus tarsi minkštus antrankius, o kai lieki viena, tegali naudoti save. keisčiausia, jog įsisiautėjusią atmintį geriausiai įveikia kita, svetima, už tavąją didesnė, grakštesnė, aštresnė atmintis, todėl dabar įsivaizduoju vėją, skersvėjus, leidžiančius išeiti, ir tada jau šiek tiek iš savojo repertuaro, kad būtų lengviau užmigti – kaip sienų apmušalai lupasi tarsi glitus luobas, kyla supelijusių daiktų bangos, paskui prasideda atoslūgis, atidengiantis tuščią pakrantės ruožą, lapai išpustomi, jie blaškosi po kambarius, susigūžia kampuose ir virsta dulkėmis; anksčiau ryškiaspalviai, aštriabriauniai daiktai netenka spalvų ir formų, ima gesti iš vidaus, jų paviršius skilinėja, pamažu pratrūksta, atsiveria šalčiui, drėgmei ir, neatlaikę savęs, suyra.“

O dabar apie tuos užvertus langus, kuriuos jau paminėjau. Skaitant nekyla nė menkiausia abejonė, kad autorė yra tekstų ir literatūros žmogus, todėl šios knygos skaitymas – vienas malonumas, tačiau skaitydamas vis pagaunu save besimėgaujantį tuo malonumu, besižavintį iškabomis ir nedrįstantį užeiti į vidų. O jau visai netrukus suprantu, kad tam yra aiški priežastis – manęs niekas į tą vidų ir nekviečia, durys užrakintos ir galiu tik stengtis įžiūrėti kas tame viduje dedasi pro man paliktą dulkiną lango stiklą. Vargiai ką pro jį pamatysiu, tačiau iškabos ir afišos gražios, todėl nesunkiai nukreipia dėmesį, užmušdamos bet kokias intencijas žengti į vidų. Iškabos ir afišos. Jos pažįstamos, artimos, pjaunančios nostalgijos peiliu minkštuosius sielos audinius. Tokių tekstų pilnai pakanka, kad pamatytum save iš šono ir jau nebenorėtum reflektuoti savosios atminties. Juk žinai, taip įtaigiai nepavyks ir tevirsi nuo savęs apsalusiu ledinuku, mėginančiu kitus nemokšiškai (priešingai nei autorė) įtraukti skaitytoją ten, kur to padaryti paprasčiausiai neįmanoma. Nes arba buvai ten ir tada, arba taip ir lieki kitoje pusėje durų, lango bei tų didelių ir nuostabių afišų.

Taigi, dviprasmiška knyga, sakyčiau, netgi dviveidė. Ir akivaizdžiai – gerokai labiau antrininkė, negu pirmoji autorės (bet susiraskite ir ją!). Vienaip ar kitaip, tai knyga, kurios reikėjo ir kurią perskaitęs galiu lengva ranka kitiems rekomenduoti padaryti tą patį.

 

Kita informacija:
Puslapiai: 164 psl.
Leidykla: kitos knygos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis