Archyvas

Žymių archyvai: vidinė dermė

Imtis tokio storio knygos buvo tikras iššūkis. Kitaip ir negalėtų būti, kai vietoje šios knygos būtų buvę galima perskaityti tris gerokai plonesnes. Tačiau knygos viršelis kažkuo žavėjo ir traukė. Ir tam tikrais akcentais siejosi su šios knygos viršeliu, tuo pačiu masindamas palyginti ir jų turinį, kuris Stuart Turton knygoje buvo tiesiog fantastiškas.

Vis tik ši knyga nuo anos skiriasi. Kažkokių aliuzijų gal ir būtų galima rasti, tačiau skirtumų gerokai daugiau negu panašumų.

Pradėjęs skaityti jau visai netrukus pajutau malonų teksto skonį po liežuviu. Slystantį, lengvą, balansuojantį tarp pramano ir realybės, verčiantį iš karto apsispręsti iš kurios pusės ir kokiu žvilgsniu žiūrėsiu bei vertinsiu šią knygą. Čia mažiau slėpynių ir daugiau jausmų, mažiau apgavysčių ir daugiau laukimo. Tai tekstas, kurį valgai po gabalėlį, o pilvas vis tuščias, norisi dar neužversti, dar pratęsti malonumą, net jeigu jis sunkiai apčiuopiamas, toks moteriškas, rudeniškas, minkštas. Skaitant nesinori klausti ar vertinti. Net jeigu riba tarp pramano ir realybės pasirodė buvusi iliuzija ir su kiekvienu puslapiu pramanas apkabina vis stipriau, o tu vis labiau tolsti nuo apčiuopiamo gyvenimo.

„Kai pamažėl atslenka naktis ir purpurą pamaino juoduma, Adelina pažvelgia aukštyn į tamsą ir ima įtarti, kad tamsa irgi spokso į ją, tasai dievas – ar demonas – su savo žiauriu žvilgsniu, pašaipia šypsena, tokiu perkreiptu veidu, kokio ji niekad nepiešė.

Ji žiūri, ištempusi kaklą, ir, regis, žvaigždėse ima įžiūrėti veido linijas, skruostikaulius ir kaktą, iliuzija vis ryškėja, kol galiausiai ji bemaž tikisi, jog nakties dangalas suraibuliuos ir išsikraipys, kaip kad šešėliai girioj, ir perplyšus erdvei tarp žvaigždžių išnirs tos smaragdinės akys.“

Ir nors iš įpratimo atrodo, kad knyga suksis apie vieną siužetinę liniją, autorė netikėtai pasirenka kitą kelią ir lygiagrečiai nupiešia dar vieną knygos gyvenimą. Pradžioje atrodo, kad jis bus savarankiškas, nors vėliau pradeda aiškėti, kad jis čia tam, jog paremtų pirmąjį, pagrįstų jį, suteiktų daugiau spalvų.

Ir tai – tam tikra rizika, nes neaišku ar pavyks. Ar antrasis siužetas išsklaidys dūmų uždangą, ar ją sutirštins. Aišku viena, pabaiga turi būti skambi. Ji turi atsverti viską, kas buvo prieš tai. Pabaiga privalo būti. Tik ji gali išgelbėti autorę, kuri rizikuoja. Tačiau žvelgiant iš skaitytojo pozicijos, judėti pabaigos (tarsi pagrindinio tikslo) link visiškai nenuobodu. Priešingai – skaitymas įtraukia, atsiranda pagreitis ir inercija, tarsi būtum traukinyje, tačiau šis nėra toks spartus, kad nespėtum pasižvalgyti pro vagono langus ir nebūtų laiko pasimėgauti tuo, kas verda šalimais.

„Šįvakar jis įteikė jai dovaną, nors ji abejoja, kad pats tai žino. Laikas neturi veido, neturi pavidalo, nieko, su kuo galėtum kovoti. Tačiau pašaipiu savo vypsniu ir erzinančiais žodžiais patamsis įdavė vieną jai išties reikalingą dalyką – priešą.“

Tuo tarpu knygos pabaiga pateisina laukimą (bent jau mano!). Džiugu, kad nenueita lengviausiu keliu ir pasirinktas išrišimas nėra absurdiškas ar pigus. Viskas logiška ir dera. Nors tokioje knygoje išpildyti tokią pabaigą tikrai nebuvo lengva. Pabaigą, kuri atrodytų natūraliai, kurios potėpiai pereitų palaipsniui ir nusitęstų į begalybę. Tačiau autorei pavyko. O kai pavyksta autorei, skaitytojai gauna dvigubai.

Tai knyga apie kantrybę ir meilę. Apie vidinę dermę. Apie tai, kaip gausybė fragmentų puikiai dera tarpusavyje. Knyga patiks dramų mėgėjams, tačiau lygiai taip pat ir tiems, kurie mėgsta tamsius viršelius. Perskaičius, malonus jausmas burnoje dar kurį laiką nesisklaido. Ir jokio persivalgymo šleikštulio, jokio smaugiančio alkio. Tai knyga, kuri išeina už savo ribų kartu išsinešdama ir skaitytoją. Visai kaip Adė Laru.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Invisible Life of Addie LaRue
Vertėja/Vertėjas: Lina Tumienė
Puslapiai: 640 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis