Archyvas

Žymių archyvai: veiksmas

rudens skerdikasEsu perskaitęs nemažai skandinaviškų detektyvų, todėl galiu ramiai sakyti, kad vien šis žodžių junginys (skandinaviškas + detektyvas) jau turi savo svorį. Skandinavai kartelę šiame literatūriniame žanre yra užkėlę labai aukštai ir jeigu paėmęs knygą į rankas matai, kad tai – detektyvas ir jo autorius – skandinavas, tu natūraliai tikiesi, kad knyga nenuvils. Tokiu būdu, bet kuris naujas skandinavų autorius parašęs detektyvą turi pakelti dvigubą iššūkį – ne tik suvaldyti savąjį siužetą ir tekstą, bet iš karto  nusiteikti, kad tas siužetas ir ta knyga bus lyginami su kitomis to paties žanro ir geografijos knygomis. Ir ne tik lyginami, bet ir vertinami bei teisiami, o nusiristi nuo kalno tokiomis aplinkybėmis labai lengva. Taigi, imdamas dar negirdėto skandinavų autoriaus Søren Sveistrup knygą į rankas iš karto tikėjausi, kad ji bus gera ir kad laikas ją skaitant nebus sugaištas tuščiai.

Ir nors pavadinimas kiek per garsiai rėkiantis, pati knyga prasideda ramiai ir tyliai. Veiksmas lėtas, daug lėtesnis negu tikėjausi. Čia daug daugiau statikos ir daug mažiau įvairovės. Tačiau tai neerzina, o priešingai – suteikia pagrindą ant kurio jautiesi saugus ir nesiblaškydamas gali judėti į priekį.

„Sargas rodo į tris ekranus pačiame viršuje, Tulin įsižiūri į nespalvotus vaizdus. Parduotuvės pirmajame aukšte tarsi skruzdėlyne knibžda žmonės. Iš pradžių atrodo neįmanoma ką nors išskirti, kol galiausiai pastebi jį. Einantį ryžtingiau nei kiti, kryžmai išėjimo į Pirklių gatvę link.“

Ilgainiui knyga įtempia ir prikausto dėmesį. Šiame detektyve, priešingai nei keliuose kituose, skaitytuose anksčiau, veiksmas vyksta nuosekliau, epizodai tęsiasi keisdami vienas kitą, o siužeto gija nesiblaško ir nešokinėja tarp kelių iš pirmo žvilgsnio nesusijusių sluoksnių. Todėl skaitydamas jauti, kad tekstas visada arti tavęs. Tokiu būdu jis tau neleidžia pernelyg atitolti ir tu jau nenori sustoti skaityti.

„Jau sutemę, šiuo metu paskutinės transporto priemonės paprastai išvažiuoja iš pramoninio Pietų uosto rajono ir keliai lieka tušti. Tik ne šiandien. Prieš apgriuvusius pastatus, kadaise tarnavusius kaip didžiausios Kopenhagos skerdyklos, knibžda pareigūnų ir technikų, kurie zuja pirmyn atgal su savo lagaminėliais.“

Galiausiai viskas įsivažiuoja ir pajunti šio detektyvo jėgą. Jis sukonstruotas labai gerai. Nuolat palaikoma ir palaipsniui auginama įtampa, puikus veiksmas, aiški struktūra ir jokių galimybių pasiklysti. Knyga kaip puikiai suplaktas kokteilis, turintis savitą skonį, kuriuo mėgaujiesi ir mėgaudamasis nebenori kelti pradžioje paminėtų klausimų bei lyginti šio skandinaviško detektyvo su kitais. Norisi tiesiog skaityti ir sužinoti kuo viskas baigsis. O tai – puikus ženklas tokiai knygai kai ši.

„Ji neatsako. Staiga pamato, kad per tą laiką į ant stalo padėtą mobilųjį atėjo žinutė iš nežinomo numerio. Tai veidelis su prie lūpų priglaustu pirštu. Rosa suvokia privalanti tylėti, jei tikisi kada nors sužinoti, kas nutiko Kristinei.“

Nepasakosiu kaip knyga baigiasi ir negadinsiu skaitymo malonumo, tačiau galiu pasakyti tik tiek, kad tai – detektyvas, kurį perskaičius, burnoje nelieka keisto skonio. O skaityti buvo tikrai smagu. Ir pabaigus iš karto pradedu galvoti, ar tai vienkartinis šūvis, ar ką tik paliudijau naujos skandinaviškos detektyvinės sagos gimimą apie Hesą ir Tulin.

Nes jeigu taip, tuomet kitą knygą apie juos atsiversiu ramus ir užtikrintas, jau žinodamas, kad ji tikrai pateisins mano lūkesčius.

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Kastanjemanden
Vertėja/Vertėjas: Aurelija Bivainytė
Puslapiai: 544 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

artemideĮsivaizduokite gyvenimą burbule. Tik ne tame hipotetiniame, kuriame kiekvieną dieną sukatės, tačiau realiame burbule, kuris užskliaustas mėnulio paviršiuje ir už kurio ribų plyti vakuumas. O dabar įsivaizduokite keletą tokių burbulų, kurie tarpusavyje susieti tuneliais ir pavadinti Artemidės vardu. Na, štai, turite gyvą miestą mėnulyje, o atveriant knygą, atveriate ir to miesto vartus.

Ir nors gyvenimas mėnulyje iš šono gali atrodyti itin įspūdingas, pradėjus skaityti tas įspūdis po truputį blėsta, nes knygos stuburas – tai vienos merginos istorija. Tokios istorijos atitikmuo puikiai galėtų būti vystomas ir žemėje (ar bet kokioje kitoje erdvėje), tačiau tuomet jis netektų mėnulio dėmens ir taptų įprastu, kažkur jau tikriausiai girdėtu bei regėtu scenarijumi. O kad taip nenutiktų, veiksmas vyksta būtent mėnulyje, ant kurio ir laikosi visa knygos dvasia.

Artemidėje yra ir aštrumo, ir fantastikos, ir meilės, ir rūpesčio, ir nuotykių, ir t.t. Visko po truputį ir todėl nebeaišku į ką reikėtų koncentruotis. Skaitai ir tekstas plaukia pro šalį nepalikdamas nuosėdų. Nors viską prisimeni, įsitrauki, pagauni smalsumą už uodegos, tačiau knyga vis vaidenasi tarsi niekuo neišsiskiriantis taksi automobilis. Kol sėdi jame, tol esi jo, tačiau vos tik pasieksi tikslą ir išlipsi, niekaip nebesutapatinsi savęs su tuo, ką patyrei salone.

„Jau žinote, kad tarpas tarp dviejų kupolo apvalkalų užpildytas smulkintais akmenimis. Tačiau ten taip pat yra oro, kurio slėgis – dvidešimt ir keturios dešimtosios kilopaskalio – maždaug devyniasdešimt procentų Artemidės slėgio. Be to, toji erdvė tarp apvalkalų nėra koks nors vientisas, milžiniškas karkasas. Ji padalyta į šimtus lygiakraščių trikampių, kurių kraštinių ilgis – po du metrus. Kiekvieno tokio skyriaus viduje įtaisytas oro slėgio jutiklis.“

Galima būtų tęsti ir tęsti. Kartais atrodo, kad autorius užsižaidžia su sau pačiam taip patinkančia moksline fantastika ir nebelieka vietos niekam kitam. Čia gausu detalių aprašymų, pradedant įvairiausia technika, baigiant mėnulyje veikiančias dėsniais ir jų specifika. Visi aprašymai logiški, svarbūs ir teisingi, jeigu nori tinkamai pajusti taisykles, kuriomis žaidžia autorius, tačiau skaitant gausybė smulkmenų ir faktų suveikia ne knygos naudai ir tu pradedi norėti juos paprasčiausiai praleisti ar prasukti tarsi televizijos reklamas. Tačiau šias iškirpus, beliktų istorija apie merginą, kuri atsiduria nepavydėtinoje situacijoje ir gelbėdama savo kailį tuo pačiu yra priversta gelbėti ir patį Artemidės miestą. Skamba dvejopai, iš vienos pusės – nemažai veiksmo ir įtampos, tačiau iš kitos – savotiškas vakuumas, kuris niekur toliau už tuos kelis burbulius, suręstus mėnulio paviršiuje, neveda.

Taigi, daug detalių ir balasto, kuriuo negalima lengva ranka atsikratyti, nes oro balionas nusklęstų į kosmosą ir paaiškėtų, kad karalius nuogas. Viskas, ką turime, reikalinga ir neišvengiama, ir skaitant knygą susigyveni su tuo tarsi su juodžemiu panagėse.

„Pastaruoju metu supratau, kokie svarbūs yra draugai, o tu – vienas iš geriausių draugų, kokius esu turėjusi. Labai norėčiau susitikti asmeniškai. Be to, kas gi nenori atskristi į Artemidę?

Tai nuostabiausias miestas visatoje.“

Užbaigiama, tuo tarpu, gražiai ir netgi sakyčiau kūrybingai. Ir nors balansuojama ant ribos tarp šabloniškų siuvinių, tačiau pusiausvyrą pavyksta išlaikyti. Už tai tikrai norisi knygą pagirti. Tuo tarpu visa kita – žaidimas nesvarumo būsenoje. Kai esi pripratęs prie vienokių dėsnių, o tau pametėja visai kitus. O tada skaitai ir mechaniškai priešiniesi, tačiau priešindamasis stengiesi prisitaikyti ir adaptuotis. Puslapis po puslapio. Kol viską perskaitęs suvoki, kad tas hipotetinis burbulas, kurį minėjau apžvalgos pradžioje, galbūt nebėra toks hipotetinis – galbūt apie jį iš tikrųjų ir yra ši knyga, o ne apie kažkokį neva realų miestą ant dangaus gilumoje šviečiančios mėnulio kupros.

 

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Artemis: A Novel
Vertėja/Vertėjas: Aistis Kelertas
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

simtas metu vienatvesAnksčiau nebuvau skaitęs nė vienos šio autoriaus knygos, o pastarosios žinojau tik pavadinimą, kuris klaidžioja tarp įvairiausių pokalbių, seniai virtęs fraze, nebeturinčia nieko bendro su šiuo romanu. Taigi, jokių povandeninių srovių – knygą įsigijau, nes tai klasika ir tiesiog negalėjau atsispirti pagundai, kai ši tekainavo penkis su puse lito.

Tiesa sakant, prieš ją atsiversdamas tikėjausi kažko archaiško ir nuobodaus, netgi sunkiai skaitomo, o gavau tokią dozę teksto upės, jog net praėjus savaitei nuo paskutinio puslapio užvertimo, vis dar jaučiuosi šlapias ir trokštantis grįžti atgal.

Knygos siužetas sukasi apie Makondo kaimelį Pietų Amerikoje. O viskas prasideda nuo šio kaimelio įkūrimo: čia ir dėl išradimų pamišęs tėvas, ir nuolat atvykstantys bei visokių naujovių atvežantys čigonai, ir vaikai, padedantys alchemijos bandymuose, ir žmona, besistengianti viską sugrąžinti į savas vietas, ir daugelis kitų.

„Pasaulyje dedasi neįtikėtini dalykai, – skundėsi jis Ursulai. – Čia pat, anapus upės, yra daugybė stebuklingų įtaisų, o mes čia tebegyvename tarsi kokie asilai.“

Skaityti – be galo įdomu. Daug nuotykių, veiksmo ir paveikslėlių, kurie keičia vienas kitą, žadina atradimo džiaugsmą ir leidžia gyventi kažkur šalia, knygos puslapiuose bei stebėti veikėjus tiesiai iš už jų nugarų.

Ir nors pradžioje dar atrodo, kad suvaldysi teksto srovenimą, tačiau tolstant, su kiekvienu puslapiu tai darosi vis mažiau įmanoma – įvykis keičia įvykį, o istorija – istoriją. Daug vardų, giminystės ir kitokių ryšių. Gyvenimo ratas įtraukia ir galiausiai pradedi pamiršti kas buvo aprašoma prieš dešimt, dvidešimt ar daugiau puslapių. Nes tai – jau praeitis. O tekstas gyvena čia ir dabar. Nesustojama ir nežaidžiama detalėmis, tiesiog keliaujama nuo vienos nuotraukos prie kitos, kol pastebi, jog nejučia viskas pradeda gultis į paskirtas vietas, į didelį besisukantį ir net nesiruošiantį sustoti gyvenimo ratą. Kažkur tarp realybės ir mistikos:

„Visą naktį ant miestelio leidosi tylutėlė lavina: nuklojo stogus, užvertė durs, dusino lauke miegančius galvijus. Tiek prikrito gėlių iš dangaus, jog išaušus Makondas buvo storai užklotas standžiu kilimu – reikėjo kastuvais bei grėbliais valyti gatves, kad galėtų praeiti laidotuvių procesija.“

Siužetas įtraukia, viena karta keičia kitą, vaikai gimsta ir auga, seneliai miršta arba pasimiršta, revoliucijos prasideda ir baigiasi, giminaičiai tampa meilužiais, o meilužiai sužino, kad yra giminaičiai, kaimelis išgyvena nuosmukius bei klestėjimus, nesibaigiančias žmonių emocijas, jų užsispyrimą ir lankstumą, viskas sukasi, sukasi, sukasi ir įpusėjus knygą, tampa praktiškai nebeįmanoma atsekti visų ryšių, o kiekvieną puslapį pradedi skaityti tarsi naują istoriją. Vienu metu veikia po tris ar net keturias kartas veikėjų ir kiekvienas jų – nepakartojamas, unikalus, turintis savo istoriją, persipynusią su kitomis istorijomis, čia, žiūrėk, pranykstantis, o čia – ir vėl atsirandantis, net jeigu kur nors už šimto puslapių. Negana to, veikėjų vardai kartojasi, perduodami iš kartos į kartą, taip apsunkinant visus mėginimus įsiminti siužeto vingius ir kryptis. Taigi, ties kažkuria vieta jau nesirūpini, kad ne viską prisiminsi ir ne viską galėsi atkartoti – svarbu tai kas vyksta dabar. Dabar ir vien tik dabar.

Tekstas įtikina taip stipriai, jog kartais atrodo, viskas vyksta iš tikrųjų, pavyzdžiui lyja jau daugelį mėnesių. O klausimų dėl veikėjų realumo net nekyla. Knyga įtraukia ir keičia tave, piešia naują tavo mąstymo lauką.

Grįžtant prie siužeto, būtų galima sakyti, jog tai – ne miestelio, o giminės istorija. Tačiau knygoje šios linijos taip susisieja, kad tampa neatskiriamomis. Pagrindinis visus knygos puslapius vienijantis bruožas – vienatvė. Aprašomas laikotarpis – šimtas metų. Taigi – šimtas metų vienatvės.

Knyga tikrai neeilinė. Užvertęs ir vėl noriu atversti, noriu prisiminti, kas vyko pradžioje ir kaip tai meistriškai atkartojama pabaigoje. Noriu skaityti ir skaityti, kad galėčiau paliudyti visus šimtą metų, o ne atskirus vaizdinius. Noriu sukti ir sukti tą gyvenimo ratą, kol šis įsispaus į atmintį ir niekada iš ten nebeišnyks.

Tiesa, skaitydamas prisiminiau, jog kai kurie motyvai man jau girdėti ir prieš akis iškilo Sigito Parulskio „Murmanti siena“, kur taip pat aprašomas kelių kartų gyvenimas, kur taip pat veikėjų vardai perduodami iš kartos į kartą. Tačiau tai – tik padrikos sąsajos, nes vargu ar tokiai knygai kaip ši, galėtų kas nors prilygti ta vidine energija, kuri užpildo sklidinai.

Tad rekomenduoju. Be jokios sąžinės graužaties. Skaitykite, skaitykite ir dar kartą skaitykite – tokiomis knygomis tiesiog negalima netikėti.

„Jie visi tokie, – nė kiek nesistebėdama, atsakė toji. – Pamišėliai iš prigimties.“

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Cien Anos De Soledad
Puslapiai:
335 psl.
Leidykla: Lietuvos fotomenininkų sąjunga
Metai: 1991 m. (originalas – 1969 m.)
Kaina: 5,50 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Šią knygą, kaip ir daugelį kitų, perskaičiau jau gerokai pagulėjusią knygų lentynoje. Turbūt ten ji gulėjo apie metus, kol vieną gražią pavasario dieną atsiverčiau ją ir nebegalėjau atsitraukti.

Prieš pirkdamas šią knygą, jau buvau šiek tiek susipažinęs su J. Melniko kūryba. Kadangi pirmasis įspūdis buvo teigiamas, nusprendžiau nesustoti ir judėti toliau. Dabar jau neprisimenu kodėl išsirinkau būtent šį romaną, tačiau kaip nutiko taip. Tad prieš atsiversdamas „Tolimą erdvę“ jau turėjau nuojautą apie ką bus ši knyga, o perskaitęs ją, galiu patvirtinti, jog nuojauta manęs neapvylė.

Tai – dar vienas J. Melniko reveransas, kurio nevalia praleisti pro pirštus. Jeigu keliais žodžiais reiktų apibūdinti knygos žanrą, matyt tai būtų filosofinė fantastika. Na, arba fantastinė filosofija. Vienaip ar kitaip, realybė, kuri peržengia žmogiškojo gyvenimo ribas ir intriguoja savo keisto bei dar nepažinto pasaulio taisyklėmis.

Trumpai apie knygos siužetą. Veiksmas vyksta pasaulyje, kuriame žmonės gimsta akli. Erdvėje jie orientuojasi pagal klausą bei kitus jutimus. Dėka aukšto techninio išsivystymo lygio (įvairūs sensoriai, bangos ir pan.) žmonės gyvena pilnavertį (taip jiems atrodo) gyvenimą. Šis gyvenimas vyksta artimojoje erdvėje, t.y. erdvėje kuri supa žmogų jo pagrindinių jutimų (uoslė, klausa, lytėjimas) spinduliu, o visa kita, kas yra toli ir kas žmonėms yra nesuvokiama dėl jų aklumo, yra fikcinė tolimoji erdvė, mintys apie kurią iš karto įvardinamos kaip psichozės požymiai.

„Artimoji erdvė buvo prifarširuota orientacinės technikos. Artimojoje erdvėje buvo tik uoslė, girdėjimas ir lytėjimas: ir nežinomybė visuomet buvo jie – kvapas, garsas arba paviršius, kuris buvo jaučiamas per atstumą. Pasaulis nekėlė grėsmės. Jei kažkas nutikdavo žmogui, jis tiesiog nespėdavo susivokti, nespėdavo išsigąsti.“

Taigi, toks gyvenimas vyksta daugelį metų, kol… (reikšminga pauzė) vienas žmogus netikėtai pradeda patirti haliucinacijas, t.y. pradeda regėti. Štai tuomet ir pasideda visas įdomumas.

„Gabras pakilo: artimosios erdvės nebuvo. Jam nereikėjo jos klausytis – jis ėjo, apeidamas staliukus ir būtybes – neįsiklausydamas. Neįsiklausydamas į tai, kas šalia.“

Čia ir prasideda visas veiksmas, t.y. pagrindinė knygos idėja, žvelgianti į žmogų, kuris pradeda pažinti pasaulį tokį, koks šis yra iš tikrųjų, t.y. visai kitokį negu anksčiau įsivaizdavo. Į šią knygą galima žiūrėti kaip į aiškų filosofinį pagrindą turintį kūrinį, kuris siūlo išsivaduoti iš aklumo (kad ir koks jis bebūtų), iš ribotų visuomenės normų bei taisyklių ir pažvelgti į viską iš šono, iš toliau, kažkaip kitaip, t.y. iš tolimosios erdvės perspektyvos. Knygos esmė – pažadinti žmogų iš jo ramaus miego, jo nuosaikios rutinos ir parodyti, jog galbūt ne viskas yra taip, kaip jis įsivaizduoja.

Galėčiau labai nemažai rašyti apie knygos siužetą net nepriartėdamas prie spoiler‘ių, tačiau visą tai jūs perskaitysite patys, t.y. ir apie tai, kaip praregėjusysis pamato, koks baisus yra pasaulis, kuriame jis gyvena, kokie trumparegiški (mąstymo prasme) yra žmonės, kokie mechaniški yra įstatymai ir normos, ką iš tikrųjų reiškia nevartotini nes nepažinti žodžiai kaip „juokas“, „džiaugsmas“, „euforija“, „grožis“, „laisvė“, galiausiai – „dievas“, kodėl žmonės leidžiasi kontroliuojami ir kas vyksta tuomet, kai atsiranda tokių, kurie teigia, jog kažkada taip pat buvo praregėję, tačiau juos labai greitai sugavo ir vėl apakino.

Siužetas tikrai nenuviliantis, tačiau net jeigu pagal šią knygą ir būtų galima sukurti įspūdingą kino filmą, siūlyčiau labiau kreipti dėmesį į filosofinę teksto pusę, nes tai ne tik vizualinę vaizduotę,  bet ir filosofinį mąstymą išlaisvinantis kūrinys. Žinoma, kai kur galima pasijusti kaip vienam iš aklųjų, beviltiškai sekant paskui autoriaus žodžius, nes J. Melnikas pateikia jau suvirškintą produktą ir pabandžius įsivaizduoti įvykių tėkmę pačiam, apima sunkumas ir nesinori nieko daryti, o tik vėl išgirsti visažinį autoriaus balsą, nieko negalvoti ir atsiduoti neišvengiamam. Kūrinio filosofinis pagrindas jau sukurtas, tad skaitytojui jo kurti nebereikia, tereikia pamėginti jo trafaretą pritaikyti sau. Žvelgiant iš šios pusės, knygą galima pavadinti greito vartojimo produktu, tačiau net jeigu ir taip – ji priverčia sustoti (net jeigu tik labai trumpam) ir susimąstyti apie tai, kas vyksta aplink tave. Kartais to „labai trumpam“ gali užtekti visam gyvenimui.

Pats tekstas konstruojamas iš įvairių fragmentų, scenų – tai pokalbiai su įvairiais žmonėmis, dienoraščiai, laikraščių publikacijos, spec. leidinių citatos, ir pan. Vaizdas kuriamas tolygiai ir logiškai nepriekaištingai (nors keliose vietose buvo truputį sudėtinga įsivaizduoti visus smulkiai aprašomus techninius įrengimus ir jų veikimo specifiką). Tokiose knygose kaip ši, kur kuriamas visiškai kitokias taisykles turintis pasaulis, logika turi būti preciziškai tiksli, nes jeigu kažkas liks neapgalvota ar pamiršta, tuomet visas kūrinys tarsi kortų namelis subyrės ir skaitytojas paprasčiausiai nebetikės tekstu. O tokiose knygose kaip ši, patikėjimas tekstu yra pagrindinė sąlyga, siekiant suprasti tai, ką autorius nori pasakyti. Tiek tiesiogiai, tiek ir tarp eilučių.

Reziumuojant – ši knyga apie žmogų ir jo bandymus surasti save. Tai knyga apie savasties paieškas, kurios pereina bene visus numanomus variantus ir galimybes. Knyga apie žmogaus abejones, laimes, gyvenimą. Knyga apie tai, kas nutinka žmogui, kai šis pasiekia savo svajones. Kas nutinka žmogui, kai jis supranta, jog jo viltys ir svajonės – tai ne jo, o kažkieno kito viltys ir svajonės. Knyga man patiko, perskaičiau ją neskubėdamas per tris dienas, o naktimis siužetas atsikartodavo sapnuose ir suteikdavo dar gilesnių įžvalgų.

Knyga nenusivyliau, drąsiai galiu ją rekomenduoti. Tuo tarpu man ir toliau norisi tęsti pažintį su J. Melniko kūryba. Manau tai geras ženklas.

Skanaus!

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
260 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2008 m.
Kaina: ~15 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis