Archyvas

Žymių archyvai: veikėjai

Net nežinau nuo ko reikėtų pradėti kalbant apie šią knygą, nes pasakyti, kad ji įdomi ir nekasdieniška būtų tas pats, kas pabraidyti vandens paviršiumi, bet visai neužsiminti apie esmę, t.y. jos gelmę ir jūržoles besipinančias tau aplink kojas, rankas ir veidą.

Ši knyga – tai visai kitas žaidimas negu esate įpratę žaisti. Tai kažkas, ką lengvai galima pavadinti neįmanomybe ir stebėti, kur link ji nuves.

Yra nemažai knygų, kur tie patys įvykiai aprašomi iš įvairių veikėjų perspektyvos (kad ir tas pats Vilniaus Pokeris), tačiau ar daug esate skaitę knygų, kai iš skirtingų veikėjų perspektyvos tuos pačius įvykius kiekvieną kartą vėl ir vėl išgyvena tas pats žmogus (dvasia?). Negana to, kiekvieną kartą pradėdamas iš naujo, jis atsimena (!) kas nutiko pabudus ankstesniuose kūnuose. Štai čia ir prasideda magija. Arba, kitaip tariant, kažkokia kosmologija 🙂

Žiūrint į knygos pradžią, intriga net spurda nuo gyvumo, o užmojai tokie dideli, kad net sunku įsivaizduoti kokio dydžio burnos reikia norint juos apžioti. Todėl net nekyla abejonė – jeigu autoriui pavyks įgyvendinti visus savo sumanymus, skaitytojas bus tiesiog nušluotas nuo žemės paviršiaus.

„Už kampo atsišliejęs į sieną giliai atsidūstu. Rankos dreba, rūkas galvoje sklaidosi. Tas dvi klaikias sekundes Derbis tapo visiškai nevaldomas. Tai jo nuodai liejosi man iš burnos, jo tulžis apnuodijo mano gyslas. Vis dar tai jaučiu. Dilgsi odą, niežti nagus, – visu kūnu trokštu iškrėsti ką nors šiurpaus. Kad ir kas šiandien nutiktų, privalau valdytis arba šis padaras vėl ištrūks ir dievai žino, kuo tai gali baigtis.“

Knyga didelė (gerokai didesnė negu maniau iš pradžių) ir absoliučiai įtraukianti. Tačiau tuo pačiu ji tokia smulkmeniška ir suvelta, kad kuo toliau, tuo labiau viskas panašėja į didelį plaukų gniutulą, kokius ištraukiame iš šepečių. Ir nepamesti tokiame gniutule galvos nėra lengva. Tačiau skaitydamas vis pagalvoju apie autorių, kuris turėtų būti geležinių nervų ir užsispyrimo, nes kartais, atrodo, jo vietoje tikrai būčiau viską metęs ir ėjęs žiūrėti futbolo. Išlaikyti tą gniutulą savo pirštuose ir nė vieno plauko nepamesti – tai jau ne darbas, tai – meistro prisilietimas, kurį ne kiekvienas skaitytojas galės (ar netgi gebės) įvertinti. Tačiau autorius neina žiūrėti futbolo, o jeigu ir eina, tai kas kartą grįžta prie knygos ir nesirenka lengvų kelių, o tik tą vieną, kurį užsibrėžė pačioje pradžioje, ir už tai – didžiulis bravo jam. Nes tas kelias neabejotinai veda per tamsų ir šlapią mišką, kuriame nieko daugiau nematyti, išskyrus mažą žiburėlį tolumoje. Bet ar jis tikras, ar tik skaitytojo vaizduotėje, jau kitas (ir ne taip lengvai atsakomas) klausimas.

„Kassyk, kai išsitraukiu šukę, pirštais pasrūva kraujas ir nutekėjęs per veidą nuo smakro teška į kriauklę. Skausmo ašaros tvindo akis, ir geras trisdešimt minučių, kol ardau savo porcelianinę karūną, pasaulis virsta susiliejusia dygia mase. Mane guodžia tik viltis, kad Džonatanas Derbis kenčia tiek pat, kiek ir aš.“

Knyga baigiama skambia nata. Daugiau nei 500 puslapių išlaikiusi įtampą, ji nenuvilia ir pabaigoje. Tai – puiki istorija. Fantastinis (?) detektyvas. Kažkokia kito (o gal – kitų?) pasaulio vizija. Kažkas daugiau, visiškai neįprasta ir neįmanoma. Masė vardų, pavardžių, jų tarpusavio ryšių bei įvykių, tačiau knyga nesismulkina ir viską lengvai įkerta į tavo atmintį. Todėl perskaitęs, vis dar jautiesi tarsi tau ir toliau paskirta išsiaiškinti tiesą ir perkeli šią misija į realybę, kur kalbindamas tave supančiuosius bandai juos nupiešti iš naujo.

Sunku pasakyti, kaip gali kilti mintis parašyti tokią knygą, tačiau autoriui ne tik kilo mintis, jis ją su kaupu įgyvendino ir tai yra tiesiog nuostabu.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Seven Deaths of Evelyn Hardcastle
Vertėja/Vertėjas: Eglė Raudonikienė
Puslapiai: 528 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Po pakankamai ilgo laiko, grįžau prie M. Kunderos. Jau buvau pasiilgęs to lengvo žaidimo ir to grakštaus bėginėjimo emocijomis, jausmais bei išgyvenimais, atskleidžiant įvairiausias jų galimas bei tik nuspėjamas kryptis.

Taigi „Atsisveikinimo valsas“. Romano intrigų užuomazgas trumpai galima nusakyti taip – atokiame kurorte dirbanti seselė paskambina garsiam trimitininkui, kuris čia koncertavo prieš keletą mėnesių ir pasisako, jog  po jų vienos nakties nuotykio, laukiasi nuo jo vaiko. Trimitininkas, žinoma, vedęs, o seselė  – neturinti kitos vilties pabėgti iš jai jau įgrisusio kurorto. Taigi, trimitininkas sumano, jog geriausias būdas viską sutvarkyti – tai įtikinti ją, kad ši pasidarytų abortą, tuo tarpu ji mėgina laikytis savo, nes būsimas vaikas – vienintelis dalykas, kuris ją dar gali išgelbėti.

„Baimė būti apkaltintam žmogžudyste buvo nė kiek ne mažesnė nei baimė būti įvardintam tėvu.“

Aplink šį branduolį ir sukasi visas veiksmas. Trimitininkas atvyksta į kurortą, mėgina įkalbėti seselę pasidaryti abortą, derina visas smulkmenas su gydytoju nuo kurio čia priklauso bene viskas, ir taip po truputį įsisuka visa veiksmų spiralė. Labai greitai čia atsiranda ir trimitininko žmona, ir seselės gerbėjas, ir senyvas atostogaujantis amerikietis, ir čia besigydančios moterys bei vienos iš jų globėjas, ir daugelis kitų.

Kundera ir vėl žaidžia. Tačiau viskas taip gražu, jog šypsaisi ir džiaugiesi žinodamas, būtent to ir troškai.

„Aš ir nesu nei impotentas, nei homoseksualas. Kur kas blogiau, – melancholiškai pripažino Klima.  Aš myliu žmoną. Tai mano erotinė paslaptis, visiškai nesuprantama daugumai žmonių.“

Ir nors istorija prasideda pakankamai įdomiai, įsibėgėjus įdomumas truputį slopsta ir atrodo (jau nebe pirmoje knygoje!), jog Kundera užsižadė. O tuomet po kelių tokių užsižaidimo atodūsių, lyg iš po sniego ir vėl išnyra žemė bei pirmieji žolės daigai, o čia ir vėl tampa įdomu. Tad, kaip jau įprasta Kunderai, istorija pinasi ir neaišku nei kas, nei kaip. Aišku tik tiek, jog priartėjus prie pabaigos, visi veikėjai būna pavyzdingai pristatyti ir surinkti kone į vieną vietą, kur ir turėtų įvykti kažkas esminio, išsprendžiančio visus neišspręstus klausimus.

Vis tik turiu pripažinti, jog artėdamas prie kūrinio pabaigos, girdėjau kitus akordus. O Kundera ėmė ir užbaigė paprasčiausiu keliu. Suprantama, racionaliai, logiškai ir netgi šiuo požiūriu ganėtinai džiuginančiai, nepaliekant papildomų klausimų. Bet kažkur giliai vis tik glūdėjo noras, jog koncertas užsibaigtų perplėšiant gitaros stygas, o ne lėta ir lyrine fleitos melodija. Bet gal čia tik aš ir mano norai.

Knyga man patiko tuo, kaip Kundera rūpinasi savo veikėjais  ir kaip juo saugo, tausoja bei neišskiria kurio nors vieno prieš kitus, o stato visus į vieną gretą, taip žaisdamas įtampa ir palikdamas nežinomybę iki paskutiniojo veiksmo, kuriame ir turi paaiškėti, kam teks nusikaltėlio, o kam teisėjo vaidmuo.

Jeigu iš visų perskaitytų šio autoriaus knygų reikėtų rinktis, kurią skaityčiau antrą kartą, šios nesirinkčiau. Tačiau lygiai taip, negalėčiau sakyti, jog skaitydamas šią knygą vien tik tuščiai sugaišau laiką. Tai kažkas tarp vieno ir kito. Siūlau perskaityti ir nuspręsti patiems į kurią pusę nusvirs jūsų svarstyklių lėkštelė.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
“Valčik na Rozloučenou”
Puslapiai:
239 psl.
Leidykla: “Tyto alba“
Metai: 2001 m. (originalas – 1996 m.)
Kaina: ~10Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis