Archyvas

Žymių archyvai: vandenynas

Pries_nukrentant_i_juraSkaitydamas šią knygą nieko neužsirašinėjau. Skaičiau ir tiek. Nežinau, ar mėgavausi, ar stūmiausi į priekį tarsi smėlin klimpstančiomis kojomis, matyt buvo visko, tačiau skaičiau ir neketinau sustoti, skaičiau ir galvojau apie kažką, o pabaigą sugėriau it paskutinį stiklinėje likusį gurkšnį. Kiek per didelį, kurį susiversdamas gali šiek tiek paspringti, kosėti, išpurkšti pusę vandens atgal. Tačiau nepaisant grėsmės, sugėriau lengvai be jokio dusulio ir kančios, jusdamas kaip jis nuteka mano vidaus indais, kaip susigeria į mane, kaip į jį sutelpa visas vandenynas, banguojantis tarp knygos puslapių. Sugėriau ir pajutau, kad buvo skanu.

Knyga nuosekli ir jos pagrindinis arkliukas – žmonės. Nors kartais jie pernelyg popieriniai, tarsi iškirpti iš blizgančių žurnalų, kiek netikri, o kartais šiek tiek holivudiniai ir per daug nupudruoti, tačiau visi jie juda ir tas judesys hipnotizuoja. Kartais kiek per daug, kartais kiek per mažai, vis balansuojama svyruojant tai į vieną, tai į kitą šoną, tačiau ilgainiui visi tie svyravimai užburia, sukuria ritmą į kurį pradedi atsiliepti. Tas ritmas užvaldo, jis nėra per daug įkyrus, bet ir ne per daug paslėptas, juntamas būtent tiek, kiek reikia, kad jam paklustum, net suprasdamas, kad tai ne jis parenka, o pats sąmoningai pasirenki tokią lemtį.

Ir nors daugelis detalių – padrikai pažirusios tarsi po aprašomos lėktuvo katastrofos, pabaiga jas visas (ar bent jau tai – ką iš jų pavyko surinkti) kažkokiu būdu suveržia. Privatų lėktuvą, žūtis, didvyriškumą, cinizmą, aistrą, filosofiją.

Skaitydamas sirgau, kad viskas baigtųsi. Nesakau, kad gerai, nes tragedijos gerai nesibaigia, tačiau norėjosi, kad viskas baigtųsi bent jau teisingai. Ir tas noras vertė susitapatinti su veikėjais. Tu supranti, kad jie nėra žmonės, o tik tekstas, tačiau vis vien sergi už juos, o tai – stiprioji knygos pusė. Priversti išgyventi kažką (kad ir nedidelę viso ko dalelę) jau yra daug.

Knyga iš tų, kurios skirtos vienam kartui, tačiau man ji patiko. Tai nėra atpalaiduojantis skaitinys, greičiau – padedantis užsimiršti. Žodžiu, pats tas praskaidrinti karantiną ir jo nešamą nežinomybę, pats tas nukreipti mintis kita linkme, kuri visiškai nėra svarbi savo esme, tačiau išlaiko tavo dėmesį ir leidžia perkrauti galvą, perstumdyti debesis, permąstyti artėjančią (o gal jau tik nutolstančią?) milžinišką bangą viduryje tamsaus ir niūraus vandenyno.

„Šešiasdešimtmetis vyras, traukiantis valtį. Surakintomis rankomis. Supančiotomis kojomis. Jis buvo tarsi Haris Hudinis, išskyrus tai, kad nemėgino išsivaduoti. Jei būtų Džeko valia, jis liktų prirakintas prie tos valties amžiams. Galėtų kasdien prikabinti dar po vieną, kol imtų traukti paskui save visą pasaulį, kol pasiimtų mus visus ant savo pečių ir nuneštų į ateitį, kurioje žmogaus galimybės būtų neribotos.“

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Before the Fall
Vertėja/Vertėjas: Kęstutis Choromanskis
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

juravandenynasPrieš keletą metų perskaičiau didžiąją dalį lietuviškai išleistų Alessandro Baricco knygų. Kadangi jos man patiko, o pastarosios skaitęs nebuvau, tai vos tik ją pastebėjau, nusprendžiau nedvejoti.

Ši knyga – tai pasakojimas apie jūrą. Jūrą vandenyną. Ir apie žmones. Apie žmones, kuriuos likimas suveda į „Almajerio“ užeigą, esančią atokiame miestelyje, šalia jūros. Apie žmones, kurie yra jūros pavilioti, kuriuos jūra turi pakeisti, kurie turi pažinti, suprasti ir pagyti – dėl jos, jai ir joje. Apie visiškai skirtingus žmones ir juos vienijančią jūrą. Jūrą vandenyną.

Baricco lieka ištikimas savo stiliui. Sakiniai – iki puslapio apimties. Iš pažiūros sunkiai suprantami dialogai, vietomis išsiblaškiusios nesisiejančios mintys, bereikšmiai pasikartojimai, galiausiai – tuščias daugžodžiavimas. Tai gali trikdyti, gali vesti iš kantrybės, tačiau toks yra Baricco, kurio pasakojimo stilius tarytum vientisas minčių srautas, plūsta į tave ir tu tiesiog nesi pajėgus viso to aprėpti.

„<…> jūroje nėra kelių, jūroje nėra kelrodžių.“

Ir todėl bus žmonių, kuriems ši knyga nepatiks.

Bet yra ir kita knygos pusė.

Ir ji atsiveria tuomet, kai nustoji priešintis ir pasiduodi teksto srovei. Kai nustoji plaukti ir leidi, kad tekstas tave nusineštų pasroviui, kad užliūliuotų, pasiimtų, užvaldytų. Kad įsiskverbtų į tavo vidų. Ši knyga neverčia mąstyti (atvirkščiai – netgi liepia nemąstyti) – ši knyga verčia jausti. Jausti lengvą vėją, jūros ošimą, sapnus, save ir akimirkos lengvumą.

„Čia jūros krantas. Nei sausuma, nei jūra. Vieta, kurios nėra.“

Toks ir tekstas – atrodo čia jis yra, o čia nėra. Tokia ir visa knyga – lyg eitum neegzistuojančiu paviršiumi. Iš pažiūros tuščia, blanku ir susiliejusios spalvos, tačiau atsipalaidavus ir tiesiog įsileidžiant tekstą į save, pradeda ryškėti daiktų kontūrai, formos, kol galiausiai viskas tampa suprantama ir aišku. Paliečiama. Net jeigu tai ir neegzistuoja.

Nepaisant savo išskirtinai kitokio pasakojimo stiliaus, Barrico be galo taikliai ir tiksliai konstruoja siužetą, kuris yra logiškas, nuoseklus, veikiantis pagal nustatytas taisykles ir neprieštaraujantis pats sau. O galiausiai viskas yra išrišama taip, tarytum kitaip ir negalėjo būti. Taip, jog užvertus knygą, dar jauti jos skonį, kuris vos vos, dar akimirką, dar šiek tiek nesisklaido. Jūros skonį. Jūros vandenyno.

Vertinimas: 8.5/10

Kita informacija:
Knygos pavadinimas originalo kalba: “Oceano mare“
Puslapiai: 231
Leidykla: “Tyto alba“
Metai: 2006 (originalas – 1993 m.)
Kaina: 9 Lt. – pirkti internetu.

(c) veikiantis