Archyvas

Žymių archyvai: Vaikiška knyga

Dar viena vaikiška knyga iš bendraautorių Rachel Bright ir Jim Field. Apie porą jų kitų knygelių jau teko rašyti anksčiau. Panašu, kad leidykla nestabdo ir toliau tiražuoja šių dviejų autorių kūrybą. Tuo tarpu man norėtųsi tiražuoti savo buvusią apžvalgą ir paantrinti tam, ką jau esu išsakęs, nes ši knygelė rikiuojasi į bendrą gretą ir iš prieš tai buvusiųjų pernelyg neišsiskiria.

Kalbant apie tekstą ir vertimą, čia vėl galima aptikti daug instrumentų, tačiau tarpusavyje jie neskamba taip, kaip galėtų. Nors banginio ir krabės vardai pagauti ir išversti tikrai taikliai 🙂

Liūto dalis, kaip ir anksčiau, tenka iliustracijoms, kurių nereikia versti ir derinti kaip atskiro muzikos instrumento – jos jau suderintos ir groja, atrodytų, savaime 🙂 Ir svarstykles persveria mažųjų skaitytojų naudai, todėl kitą knygą (jeigu tokia bus) ir vėl norėsis atsiversti vien dėl jų.

O jeigu kam įdomu kaip skamba originalas, tuomet labai rekomenduoju paklausyti ir palyginti čia:

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Whale Who Wanted More
Vertėja/Vertėjas: Reda Puodžiukė
Puslapiai: 32 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

kai-balandis-buvo-papuga_z1Prieinu vakarais prie knygų lentynos ir vis paskaitau po kelis šios knygos puslapius. Nors autorius turbūt pataisytų, kad ne po kelis puslapius, o po kelias plunksnas, nes tai – tik iš dalies knyga. Iš kitos dalies – tai balandis, kuris buvo papūga. O toks sąmojis jau ne tik puikiai tinka į knygos kontekstą, bet ir ragina jos nepamiršti bei mintimis vis sugrįžti.

Pasak autoriaus, knyga skirta 5-12 metų amžiaus vaikams, tačiau skaitau ją seniai peržengęs šią ribą. Ir skaitau sau – labiau nei kitiems, nes tie kiti – dar per maži. Tačiau skaitydamas nevalingai pradedu vertinti, ar knyga tiems dar per mažiems patiks, kai jie truputį ūgtelės.

Tuo pačiu skaitau mėgindamas suvokti (o gal – tik prisiminti), kas tai per daiktas yra knyga vaikams ir su kuo ji valgoma. Skaitau ir pagaunu save besišypsantį nuo knygoje aprašomų nuotykių, besimėgaujantį skaldomais pokštais.

Puiku, kad tiek nuotykiai, tiek pokštai – netikėti ir paprasti, tačiau užklumpantys skaitytoją visai nepasiruošusį. Jei nusišypsau aš, vaikai nusišypsos daug kartų labiau. O šypsenos ir juokas tokioms knygoms, matyt, pats didžiausias įvertinimas ir variklis, skatinantis nesustoti.

„- Buvai puikus papūgos piratas, Bebarzdi, – liūdnai tarė Stepas.

– O tu buvai puiki pirato… Po šimts picų su jūros gėrybėmis – juk aš piratas! O piratai lengvai nepasiduoda!“

Skaityti tikrai įdomu, istorija neperkrauta painiais siužeto vingiais, ganėtinai nuosekli, neabejotinai juokinga. Gal tik su iliustracijomis, atrodo, ne visai pasisekė ir jos nesiekia teksto lygio, tačiau įsiskaičius, akis pripranta ir visos iliustracijos atrodo lyg čia buvusios – taiklios ir taikliai vaikiškos.

Žodžiu, tai – graži, vaikiška, nuotaikinga istorija. O kad būtų dar paprasčiau, viskas suskaldyta į trumpus prieš miegą puikiai skaitytinus skyrius su atskirais epizodais.

Man patiko. Tik ar patiktų vaikams? Nesijaučiu pakankamai kompetentingas tai įvertinti, todėl atsiverčiu autoriaus Facebook paskyrą ir pamatau nuotraukas iš jo kelionių po įvairias mokyklas ir darželius, kur jis skaito vaikams savo bei kitų autorių kūrybą. Nuotraukose – vaikų šypsenos. Kas jau kas, bet šypsenos nemeluoja, todėl galima neabejoti – autorius tikrai mėgstamas! O jeigu mėgstamas pats, vadinasi, mėgstamos ir jo vaikiškos knygos, kurių jis parašė jau visas tris (susiraskite jas!).

O pabaigai turbūt verta pridurti, kad ši knyga nemoralizuoja, nemoko ir neaiškina kaip gyventi. Tiesiog linksminasi, todėl visiems, kurie nori to paties, ji tikrai pakeliui. Gero skaitymo!

Kita informacija:
Puslapiai:
104 psl.
Leidykla: Dominicus Lituanus
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis