Archyvas

Žymių archyvai: tušti žmonės

nematomi-monstrai_largeChuck Palahniuk man iš karto asocijuojasi su kita savo knyga – „Kovos klubas“. Tačiau, kad ir kaip būtų ironiška, didžiausią įtaką tam padarė ne pati knyga, o filmas. Greičiausiai todėl, kad jį pamačiau anksčiau nei perskaičiau knygą. O ją vien dėl to ir perskaičiau, kad pamačiau filmą. Nepatingėjau net susirasti anglų kalba, kaip dabar atrodo, gūdžiuose mūsiškių knygynų užsienio literatūros skyriuose. Žodžiu, tai buvo idėja, kuria žavėjausi ilgą laiką ir dar dabar ji man sukelia nostalgiškus prisiminimus.

Todėl kai mano kelyje pasitaikė „Nematomi monstrai“, iš karto apsisprendžiau, kad poilsio nuo skaitymo sezoną nutrauks būtent ši knyga.

„Dar niekas nemirė, tačiau, sakykime, laikrodis tiksi.“

Taigi, apie ką visa tai? Trumpai tariant, apie modernaus pasaulio kritiką. Autorius iš esmės daro tai, ką darė ir „Kovos klube“. Kartais net atrodo, kad ši knyga – tam tikra „Kovos klubo“ transformacija ir tęsinys (nors paieškojęs randu, kad knyga buvo išleista po “Kovos klubo“, tačiau parašyta – anksčiau). Tačiau toks įsivaizduojamas (?) tęstinumas masina dar labiau ir į kai kuriuos dalykus pradedi žvelgti iš visai kitos perspektyvos.

Tai – tuštybe iškimšto pasaulio pastatymas ant pjedestalo. Tai – modeliai, gyvi vien tabletėmis. Tai – kūnai, jau negyvenantys, o tik egzistuojantys žurnalus primenančiuose scenarijuose. Tai – fotoblykstės, lengvas pykinimas nuo dirbtinos realybės ir svarbiausia – maištas. Prieš visa tai. Maištas kraupiuoju būdu. Tokiu, kokį renkantis, privalu paaukoti viską, ką turi. Maištas, kai naikini ne kažką kitą, o save. Nes juk norint ką nors pakeisti, reikia pradėti nuo savęs, ar ne?

„- Nesirūpink, – ramina Brendi, – žmonės patys susikurs trūkstamas detales. Taip pat, kaip apie Dievą.“

Šios knygos skaitymas kaip valgymas, kai vienintelis nepatogumas – išsirinkti tokią sėdėjimo poziciją, kad ilgainiui ji nepradėtų varginti. Kad galėtum į nieką nebekreipti dėmesio ir tiesiog skaityti.

Ši knyga – kaip visuomenės veidrodis, o pats tekstas labai vizualus ir viską paprasta įsivaizduoti. Iš esmės, netgi veikėjus. Net jų veidus. Tai būtų puikus kino filmas. Savotiškas „Kovos klubo“ tęsinys. Vizualumą paliudija ir tai, kad, ieškodamas viršelio nuotraukos, atradau (o gal tik – prisiminiau?), jog „No Theatre“ pagal šią knygą ne taip seniai yra pastatę spektaklį (rež. Vidas Bareikis). Tai, tik dar vienas įrodymas, kad knyga paveiki ir pavojingai aktuali.

Persiskaito greitai, tačiau kartais pats tekstas priverčia sustoti ir niekur neskubėti. Nebeskaityti toliau. Suvirškinti tai, ką prarijai. Kad liktų daugiau kitam rytui. Kitai porcijai.

Tai – tokia knyga, kurią, kliudžius žvilgsniu, norisi paimti į rankas, perversti kelis puslapius, šiek tiek paskaityti. Tai – tekstas, kuris užburia savaime.

Panašiai kaip ir siužetas, po truputį dekonstruojantis tavo pasitikėjimą autoriumi, kuris su kiekvienu posūkiu atskleidžia kažką naujo. Kažką, ko nesitikėjai. Kuris su kiekvienu žingsniu parodo, kad viskas – tik iliuzija. Tiek tarp tų minkštų viršelių, tiek juos užvertus.

O ten, kur skleidžiasi iliuzijos, galime daug daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tad, skanaus!

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Invisible monsters
Puslapiai: 229 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2010 m. (originalas – 1999 m.)

(c) veikiantis

Netyčia nutiko taip, kad paskutiniais mėnesiais skaičiau ne vieną panašios tematikos knygą – žemėje įvyksta katastrofa, arba veiksmas vyksta alternatyvioje realybėje, nauja valdžia yra despotiška ir pagrindiniai veikėjai yra sukilę paaugliai. Skaičiau “Hunger games“, “Shade’s children“ ir šią B.Keaney knygų seriją.

Tenka pripažinti, kad pastaroji pasirodė silpniausia. Galbūt dėl to, kad kitas dvi knygas skaičiau originalo kalbomis. Dažnai iš anglų kalbos versti tekstai man atrodo skurdoki, tarytum vertimas supaprastino tekstą ir šis tapo neišraiškingu. Tokios knygos dažniausiai lengvai skaitomos, bet neįstringa atminty, jų nesinori cituoti ar skaityti dar kartą.

Dalį pasaulio valdo daktaras Zigmundas – lyderis, sukūręs Ichorą, magišką vaistą, kuris neleidžia žmonėms sapnuoti ir padeda palaikyti tvarką visuomenėje. Pagrindinis veikėjas – užguitas beprotnamio virtuvės pasiuntinukas Dantė, kurio Ichoras neveikia. Naujas pacientas Ezekielis padeda Dantei ir naujai jo draugei Bėjai ištrūkti iš Tanagro salos ir jie prisijungia prie sukilėlių. Daktarą Zigmundą galima įveikti tik įvaldžius Odilio jėgą ir tam yra ruošiamas Dantė.

Vaikinas nusprendė aplankyti Paukščių Parlamentą. Albigenas jam apie tą vietą pasakojo prieš keletą dienų. Tai buvo seniai bruzgynais užžėlęs parkas šiaurinėje miesto dalyje. Kadaise tai buvo nuostabi pasivaikščiojimų vieta, tačiau po Moartyros gyventojų žudynių niekas sodo neprižiūrėjo. Per neįtikėtinai trumpą laiką gamta pareiškė savo teises. Dabar parkas buvo visiškai užžėlęs, o medžių ir krūmų džiunglės tapo puikia perėjimo vieta tūkstančiams miesto paukščių.

Nusivyliau knygos pabaiga, kurią perskaičius teiškilo klausimas “ir kas iš to?“, o perskaičius epilogą dar kartą, iškilo klausimas “kam reikėjo tų dviejų knygų?“. Veiksmas pakankamai nuspėjamas, veikėjai nepakliūna į netikėtas situcijas, nėra įtempto veiksmo, kurio reikėtų. Taip pat skaitydama norėjau istorijos “background’o“. Kaip Zigmundas tapo lyderiu? Kaip atrado tą Ichorą? Gal galima daugiau išgirst apie Dantės tėvus? Kas tas Odilis? Kaip iš jo kas nors išlenda? Suprantu, kad galima gerą istoriją sulypdyti to ir nepasakojant, bet ši istorija nėra labai jau gera.

Vertinimas: 5/10. Visiškai niekuo neišsiskirianti knyga. Jei norite kažko panašaus, primygtinai rekomenduoju S. Collins “Hunger Games“ (lietuviškai, berods, “Bado žaidynės“).

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: The Hallow People. The Gallow Glass.
Puslapiai:
235 psl (The Hallow People). 155 psl (The Gallow Glass )
Leidykla: “Alma littera”
Metai: 2008 m.
Kaina: 29,99 + 23,99 Lt. Pirkti galite čia ir čia.