Archyvas

Žymių archyvai: Terapija

Knausgard_manokova1_vrs.indd

„Miestas, kuris nepatraukia savo mirusiųjų iš akių, kur galima matyti juos gulinčius gatvėse ir skersgatviuose, parkuose ir automobilių stovėjimo aikštelėse, – tai ne miestas, o pragaras. Kad toks pragaras realistiškiau ir iš esmės teisingiau atspindėtų mūsų gyvenimo sąlygas, neturi jokios reikšmės. Žinome, kad taip yra, bet nenorime to matyti. Iš to ir kyla kolektyvinis išstūmimo iš sąmonės aktas, pasireiškiantis mirusiųjų išgabenimu.“

Tekstas lėtas, ramus, šaltas, norisi sakyti – norvegiškas. Pilnas detalių, tačiau jos neerzina ir net nelabai krenta į akis. Jos čia tik fonas, kuris gaubia pasakotojo kūną ir žodžius, atspindinčius tai, kas vyksta aplink.

Ši knyga – pirmoji iš šešių knygų serijos, pavadinta „Mirtis šeimoje“, tačiau viskas prasideda kur kas anksčiau nei ta mirtis apsilanko, dar vaikystėje, į kurią čia žvelgia suaugusiojo akys. Patyrusios, atšiaurios, gebančios įvertinti ir atskirti reikšmingus ir svarbius dalykus nuo tų, kurie tiesiog praplaukia pro šalį. Iš čia ir ta ramybė, tas jausmas, kad viskas aišku. Bet net jeigu aišku, vis vien nenuspėjama.

„Manyčiau, daugiausia tai nulėmė vaikai, kurių susilaukėme, nes visą erdvę užima gyvenimas su jais čia ir dabar. Jie išstumia net pačią artimiausią praeitį: paklausk, ką veikiau prieš tris dienas, ir neprisiminsiu. Paklausk, kokia buvo Vanja prieš dvejus metus, Heidė prieš du mėnesius, Jonas prieš dvi savaites, ir neprisiminsiu. Mažoje kasdienybėje visko vyksta tiek daug, bet veiksmas nuolatos sukasi apie tą patį, ir tai daugiau nei kas kita pakeitė mano laiko sampratą. Anksčiau laiką suvokiau kaip už manęs liekantį ruožą, su ateitimi kaip tolima perspektyva, spindinčia blausiai, bet nenuobodžiai, o šiuo metu laikas jau visiškai kitaip įsilieja į gyvenimo audinį, jaučiu jį čia ir dabar.“

Nurašinėju eilutę po eilutės ir negaliu sustoti. Tekstas tankus tarsi ūsai ir barzda ant knygos viršelio. Tankus ir tamsus, dengiantis sūnaus ir tėvo santykius – ašį aplink kurią ir sukasi knygos gyvybės matmuo. Vietomis atrodo, kad jeigu Povilas Šklėrius būtų gyvenęs Norvegijoje ir pirmąjį romaną parašęs keturiasdešimties, tai būtų būtent toks romanas. Kita vertus, jis dar turi laiko. Galbūt ir parašys. O kol kas prieš akis Karlas Uvė, kuris patirties skustuku sluoksnį po sluoksnio lupa ir atidenginėja žmogaus esmę, santykių nervą. Nepalieka abejingų. Yra kruopštus, atidus, o kastuvas jo rankose visada kasama pusmetriu giliau nei pakaktų. Todėl greitai susitaikau su mintimi, kad tos iškastos duobės tikrai nepraeisiu. Negana to, tikrai į ją atsigulsiu. Nes kaip kitaip pažinsiu tą šaltį, ta žemę, tuos gyvybės grumstus tarp savo pirštų.

Skaitydamas ir pats prisimenu savo vaikystę. Ir kas keisčiausia – ne tuos dažniausiai atmintyje pasikartojančius epizodus, o tuos, kuriuos įprastai praleidžiu ar nesąmoningai aplenkiu. Lieku nustebęs, nustebintas, skaitantis toliau ir nematantis jokio reikalo sustoti.

Tai romanas apie tėvo mirtį. Tačiau ne tokią artimą, kad ši iš karto sugniuždytų. Tai – mirtis per atstumą. Ir tas atstumo plyšys čia užpildomas įvairiausiais apmąstymais, buitimi, persipynusiomis praeities ir dabarties kategorijomis.

Čia viskas tikra, paprasta, buitiška. Ir tuo pačiu – kiekvienas daiktas slepia po savimi jausmą, prisiminimą, tam tikrą istoriją, sunkų kastuvą, kuris neaišku kaip atsidūręs skaitytojo rankose pradeda judėti, kasti žemę, sluoksnis po sluoksnio atverdamas vis kitus, vis gilesnius ir jautresnius klodus. Tai – archeologija. Ilgesys. Tvarkymo ir tvarkymosi ritualas, po kuriuo slepiasi ne namų, o galvoje sujauktų minčių iššukavimas. Tai – chaosas, verčiamas apčiuopiama ir konstruktyvia tvarka. Iškalbamas garsiai vien tam, kad būtų suprastas ir suvaldytas. Savotiška terapija. Raminimosi seansas. Knyga kaip kušetė ant kurios tavo siela nušvinta.

O šią sielą užvertęs iš karto pradedu laukti kitų serijos knygų. Jos, kaip ir ši, būtinos ir reikalingos vien jau tam, kad autorius per savąją atmintį prisikastų iki mūsų, o tuo pačiu – suteiktų mums progą prisikasti jau ne prie jo, bet prie savęs pačių. Tuo ši knyga ir stipri. Stipri, nes sustiprina.

Todėl nebeskubėkite ir pasinerkite į Karlo Uvės kovą, į istoriją, į gyvenimą, į voratinklį, kurio nė už ką nesinori palikti. Rekomenduoju.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Pagaliau, po pusmečio įvairiausių pokyčių, masiško kraustymosi ir visokių kitokių kataklizmų, radau progą ne tik paskaityti, bet ir parašyti ką nors apie tai, ką perskaičiau.

Paskutinė knyga, kurią prarijau per dieną buvo antroji “Hunger games“ serijos dalis “Catching fire“ (sąmoningai atsisakau naudoti lietuviškus pavadinimus, nes nu.. c’mon “Catching fire“ = “Pavojinga meilė“? Really? REALLY?“ Ok, baigiu piktintis). Tenka pripažinti, kad “Terapiją“ perskaičiau irgi per dieną.

Istorija užkabino, pakabino ir nebepaleido. Viktoro Larenco duktė Josefina sunkiai serga – jokie tyrimai ar gydytojų armija negali nustatyti ligos priežasties ar nurodyti reikiamo gydymo. Nutinka dar blogiau – dvylikametė mergaitė dingsta kaip į vandenį. Ketveri metai paieškų neduoda jokių rezultatų ir nežinios nukankintas tėvas išvažiuoja į nuošalią Parkumo salą. Ten pasirodo paslaptingoji Ana ir hell breaks loose.

Ana nusivilko paltą, nusimetė šalikėlį ir vėl įsitaisė ant sofos. Viktoras nesitraukė iš senosios vietos prie rašomojo stalo. Jis dėjosi kompiuteryje ieškąs su jos atveju susijusių duomenų. Iš tikrųjų visi esminiai faktai buvo užfiksuoti jo atmintyje, tik šitaip norėjo laimėti laiko, kol nurims nervai ir galės toliau klausinėti.

Nėra ką pasakyti apie siužetą, nes jei pasakysiu, jums skaityti prasmės nebeliks. Stilius… Man atrodo, kad tokios easy-reading knygos nelabai turi stilių. Ir kad žmonės jas ne dėl stiliaus skaito.

Nepatiko du dalykai:
1. Įspėjimai, kad va jau tuoj ir sužinosi, kuo viskas baigsis. Visokie “Penkios dienos iki tiesos“ (skyrių pradžioje) ir “Jis dar nesuvokė, bet tiesa jį susirado“ (skyrių pabaigoje). Mielas autoriau, patikėk manim, žinau, kad gale gausi paaiškinti, kas yra kas. Tik pabandyk to nepadaryti.
2. Akimirkomis atrodo, kad Viktoras kraustosi iš proto. Tačiau jis tai daro ne palaipsniui, o sugriūna tarytum kortų namelis. Nežinau, galbūt taip ir elgiasi tėvas ištampytais nervais, tačiau mane erzino.

Vertinimas: 8/10. Užkabinantis detektyvas, kurio antrą kartą gyvenime neskaitysi, tačiau praleisto vakaro negaila.
Puslapiai: 277 psl.
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2012
Kaina: 32,90 Lt. Pirkti čia.