Archyvas

Žymių archyvai: teatras

Knyga nuo pačių pradžių užplūsta tave žodžiais. Jie teka per visas įmanomas (ir neįmanomas) ertmes. Esi paskandinamas juose, jie lenda į ausis, akis, užkemša nosį. Atrodo, aplink nieko be tų žodžių nėra, nematyti nei pradžios, nei pabaigos. Žodžiai yra tekstas yra guma, kuri tempiasi, tempiasi ir nesiruošia nutrūkti. Kad išnertum iš šio potvynio, prasiirtum, galėtum įkvėpti oro, turi praeiti šiek tiek laiko, turi apsiprasti tiek su tekstu, tiek su žodžiais, pagalvoti apie tai, kokios šio žaidimo taisyklės ir kur autorius nori tave nusivesti.

Kalbant apie patį autorių – jis gudrus, moka žaisti ir šioje knygoje puikiai sužaidžia veikėjo korta. Pasakodamas viską iš Šarlio pozicijos, jis legalizuoja visus tuos žodžius, tą potvynį, perkeldamas jį nuo savęs ant kito, įsivaizduojamo, todėl galimo minkyti kaip tešla, objekto (subjekto? Žmogaus?). Ir dabar tai jau ne vien žodžiai, bet būdas nupiešti veikėją nuo kurio priklausys skaitytojas. Jeigu ne šis paprastas triukas, knygos skaitymas baigtųsi labai greitai, tačiau tu priimi šias žaidimo taisykles, užsiropšti ant kažkokių per potvynį išlaužtų ir plūduriuojančių durų bei po truputį iriesi į priekį.

„Labai galimas daiktas, kad man nepavyksta bent kiek aiškiau išdėstyti savo minties. Tad siūlau jums tokią iliustraciją: turbūt esate girdėję pasakojimą, kai greitai lekiančio automobilio ratas užkliūva už mažut mažutėlyčio akmenuko ir automobilis, kuris atrodė galėsiąs nušluoti bet ką, kas pasitaikys jo kelyje, šokteli į orą, apsiverčia ir nučiuožia į šalikelės griovį. Tad štai, tokia iliustracija, toks yra mažojo žmogaus vaidmuo istorijoje – jis ridinėja it mažut mažutėlytis akmenukas, nors palyginimas, gerai pasvarsčius, taip, ko gero, palyginimas nėra iki galo tikslus, mat akmenukai labai kieti, neretai pasitaiko ir aštrūs, o mažasis žmogus – jis panašesnis į lengvai ore sklendžiantį pūką, jis gali pakreipti nutrūktgalviškai lekiančią istoriją ne savo kietumu ar aštrumu, o švelnybe ir gležnumu, ir jeigu manote, kad nuo ore sklendžiančio pūko negali apvirsti automobilis, vadinasi, jūs nematėte mažojo žmogaus!“

Skaitydamas vis galvojau ne tai, kas yra pagrindinis veikėjas Šarlis, o kam skirta ši knyga, t.y. kas šios knygos skaitytojas? Į šį klausimą manau atsakinėja ir veikėjas. Suka savo katinišką uodegą aplink jį ratais, svarsto, polemizuoja, nukrypsta, sugrįžta, niekada apie tai neužsimena, tačiau jo akys, net jeigu lakstančios į šalis, visada nukreiptos į mane, į skaitytoją. Jis vertina mane, teisia, sveria ir lygina. Užsuka į savo kalbėjimo ratą ir nepaleis, kol nenuspręs, ką su manimi daryti.

Taigi, kas aš toks? Kas yra skaitytojas? Tikrai ne tas, kuris mėgsta greitą literatūrą ir spalvotus paveikslėlius. Tai turėtų būti kažkas, kas gali pajusti teksto gylį. Galbūt tie, kurie jaučia ypatingą malonumą ne bėgdami per knygą, o kapstydamiesi joje? O gal tie, kurie augina katinus? Nors negalima sakyti augina, nes katinai nėra auginami, jie auga patys, nors gal ne tiek auga, kiek grįžta į save tokius, kokiais jau, atrodo, kažkada ir kažkur yra buvę, keliauja ne į nežinomybę, o priešinga kryptimi ir todėl niekada nesiblaško bei gyvenimą priima ramiai, stoiškai, tarsi žinodami, kas jų laukia ir suprasdami, kad mes to niekada nesuprasime… Ak, žodžiai, tie žodžiai… Rašau apie knygą, o panyru į Šarlį, jis persmelkia, įsigeria, eina kiaurai. Todėl ir į klausimą, kas yra knygos skaitytojas, galbūt galima atsakyti, kad tai – Šarlis? Mintis svarstytina, tačiau kažko trūksta, todėl neužbaigsiu jos iki galo, neišgryninsiu, paliksiu kiekvienam iš jūsų dalelę šios nevilties. Aišku viena, perskaičius tokią knygą, norisi ją skaityti vėl, kad šukuojant tekstą iš naujo galėtum pastebėti tai, ko nepastebėjai pirmąjį kartą, skęsdamas, dusdamas, kapstydamasis. Jau matau, toks pakartotinis skaitymas atneštų daugybę naujų atradimų. Galbūt netgi visai naują knygą.

„Ar esate regėję bent vieną genialų, meistriškai pastatytą spektaklį arba skaitę genialią, meistriškai parašytą knygą, kuri nebūtų nepakeliamai nuobodi? Pasakyčiau jums štai kaip: jei nė karto nesate paknopstomis užsnūdęs ir nosimi niurktelėjęs į atverstą knygą, labai didelė tikimybė, kad neskaitėte iš tiesų puikaus kūrinio. Geriausių meno kūrinių fondas spindi ne auksu, o nuoboduliu.“

Ir dar vienas klausimas, kuris man kilo: kiek šioje knygoje yra logikos, o kiek – atsitiktinumo? Tačiau į tai turbūt galėtų atsakyti nebent pats autorius, kuris Ch. pristatinės jau visai greitai (rugsėjo 9 d.: nuoroda į renginį). Nueikite, paklausykite, o tada turbūt ir patys suprasite, norite jūs šito nuotykio dabar ar truputėlį vėliau. Vienaip ar kitaip, išvengti jo nepavyks. Ir nebūtinai knygos, Šarlio ar kokiu kitu (tikėtina, katino) pavidalu 🙂

Kita informacija:
Puslapiai: 240 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

pakibeŠios knygos tekstas nėra pretenzingas ar komplikuotas, tačiau net ir tokiu atveju viskas su juo gerai, nes taip ir turėtų būti, nes šioje knygoje svarbiausias ne tekstas, o siužetas, t.y. apiplėšimas, t.y. tas momentas, kuris pildosi sraigtasparniui pakibus virš pastato su išdaužtu stikliniu kupolu, kai pro jį į vidų prasibrovę keli kaukėmis savo veidus pridengę vyrai skaičiuoja kiekvieną sekundę, jie veikia tarsi laikrodis, kuris negali nukrypti nuo ilgai regzto plano. Jie, kaip ir tas sraigtasparnis, pakibę, be galimybės atsitraukti. Iš čia ir knygos pavadinimas. Iš čia ir skaitytojas, pakibęs ir pakabintas.

Tuo tarpu knygos pradžia lėta ir rami tarsi teatro scena, kurioje vienas po kito pasirodo aktoriai, viena po kitos, tarsi repetuojant, tarsi rimtai, išgyvenamos įvairios situacijos, kurios iš pažiūros atrodo lyg tarpusavyje nesirišančios detalės. Tačiau tai tik pradžia, galite būti tikri, kad netrukus viskas susisies, susiklijuos ir susiriš. Ir tas „netrukus“ masina skaityti toliau. Skaitytojas visą laiką žino, kas yra tikslas ir kur link judama – tai apiplėšimas, šimtmečio vagystė, atsakymas į daugybę klausimų, vaistas nuo galvos skausmo, kiekvieną dieną kankinančio kelių entuziastų galvas.

Skaityti lengva ir įdomu, tai tarsi skanūs pietūs, kuriuose nėra slaptų ingredientų, todėl puikiai žinai, ką juos užsisakęs gausi. Ir todėl gali būti ramus, kąsnis po kąsnio sotintis ir džiaugtis šia akimirka.

„Bandyti ką nors suprasti iš Zorano Petrovičiaus plepalų buvo tas pats, kaip nukreipti mikrofoną į futbolo stadioną per derbio rungtynes ir mėginti išgirsti ką nors šnibždantis. Žodžiai pilte pylėsi iš Petrovičiaus lūpų, o policininkai sėdėjo su savo ausinėmis, kasdien vis labiau sutrikę. Jie pildė vieną kietąjį diską po kito įvairiomis to vyro vizijomis apie didžiulius verslo sandėrius ir neįtikėtinomis istorijomis apie nepaprasto grožio meilužes.“

Knyga juda lėtai, tačiau užtikrintai, kol tam tikroje vietoje siužetas pasiekia kalno viršūnę, kur pasirengimas operacijai baigiasi ir prasideda pati operacija, o tai reiškia, kad kamuolys pradeda riedėti žemyn. Ir nors pradžioje atrodo, kad ir čia nėra jokios skubos, tačiau netrukus inercija padaro savo ir pagreičiui nevaldomai didėjant, visi įvykiai, nuotraukos, žodžiai pradeda lėkti nebesustabdomu greičiu, vienas po kito zvimbia pro šalį ir tu to net nejausdamas pradedi bėgti kartu su jais. Netrukus pagauni save ryjantį puslapius vietoje to, kad palengva valgytum. Ir to ramaus sotinimosi tarsi nebūta – kemši į save mėsą, bulves, salotas, ir vandeniu viską užgeri ne todėl, kad trošku, o tik todėl, kad būtų lengviau nuryti.

Nuo kalno riedanti sniego gniūžtė virsta vis didesniu ir didesniu sniego rutuliu, kuris sugriebia ir sulipdo visą skaitytojo dėmesį, atokvėpius, laiką.

„- Yra moteris, – dėstė šeimininkas toliau, – kuri, manau, galėtų būti… naudinga. Gal vertėtų bent jau pabandyti. Ji ieško… draugijos. Yra užsiregistravusi tuose puslapiuose. Na, žinot, kur galima susitarti dėl susitikimo?

Samis ir Malufas linktelėjo. Jei priešais juos būtų sėdėjęs kas nors kitas, vyrai būtų pajuokavę dėl pasirinktų žodžių: „susitarti dėl susitikimo“. Bet su seniu niekas nejuokaudavo. Su juo reikėdavo užčiaupti žabtus ir klausytis.“

O kai viskas baigiasi, tikroji pabaiga tarsi atkartodama knygos pavadinimą lieka pakibusi virš mūsų galvų. Ir tau įdomu, kas buvo po to, kokia pabaiga seka po pabaigos. Klausi, kas? Kaip? Kur? Kada? Nes tau norisi žinoti. Norisi lįsti į paieškos sistemas ir gaudyti informaciją apie šį tikrais faktais paremtą nusikaltimą, kuris tikrai buvo suplanuotas ir įvykdytas. Žodžiu, pabaiga, kurioje klausimų daugiau negu atsakymų.

Ši knyga tikrai geras skaitinys tiems, kas mėgsta kino filmus, todėl nieko keisto, kad Netflix netrukus atliks savo juodą darbą ir tada jau ne vien knyga, bet ir filmas pasistengs, kad abejingų neliktų.

Tiesa, skaitant neramino tik viena mintis – jeigu aš tai skaitau, vadinasi, jiems nepavyko… 🙂

 

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Helikopterranet
Vertėja/Vertėjas: Simona Padvelskytė
Puslapiai: 480 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Apie šią knygą kažką parašyti pakankamai sunku. Įsivaizduokime daug skirtingų spalvų plastilino kubelių, kurie yra sulipdyti į vieną didelį rutulį. Įsivaizduokime asorti, susidedantį iš džiovintų vaisių, riešutų, saldainių, saulėgrąžų, moliūgų sėklų ir pan. O dabar įsivaizduokime knygą – margą, įvairiapusę ir pripildytą Bliuzo iš didžiosios raidės. Štai jums ir atsakymas į klausimą – apie ką ši knyga. Apie žvilgsnį, skrodžiantį jus nuo knygos viršelio.

Šiame rinkinyje yra visko, tad trumpai apie kiekvieną iš jo dalių:

  • Kitų atsiminimai apie R. Gavelį. Tai įvairių su juo bendravusių ir jį pažinojusių žmonių mintys. Čia galima rasti ir visiško nusipezėjimo, ir labai įdomių bei kabinančių pasidalinimų/prisiminimų. Trumpai tariant, kokie žmonės, tokie ir tekstai. Iš literato sulauksime literatūros, iš publicisto – publicistikos, o iš fiziko – fizikos :).
  • Užrašai paraštėse. Šioje dalyje pateikiama nenurodytos pjesės įžanga iš Ričardo Gavelio archyvo – gražus, sklandus ir puikus skirsnis.
  • Laiškai. Ričardo Gavelio laiškai jaunystės draugui Leo Ray. Iš pažiūros šie laiškai ganėtinai keisti ir sunkūs, nes ištraukti iš dviejų žmonių konteksto, todėl kitiems juos suvokti ir suprasti gali būti truputį sudėtinga. Vis tik susipažinus su savita šių laiškų kalba ir taisyklėmis bei įsitraukiant į jų pasaulį, atsiveria įdomus ir savitas R. Gavelio vidinis paveikslas.
  • Ričardo Gavelio eseistika. Tai R. Gavelio straipsniai bei pranešimai. Čia apstu visko – kritikos, loginių pamąstymų, viešo teismo ir kitų nuostabiai radikalių bei įtikinančių minčių. Šią dalį skaičiau su didžiausiu malonumu, manau tai stipriausia šios knygos dalis. Puikūs straipsniai/pranešimai apie Lietuvą, jos politikus, rašytojus, diletantus, apie gyvenimą bei jo logiką.
  • Pokalbiai. Taip pat labai įdomi dalis, kurioje pateikiami R. Gavelio atsakymai/pamąstymai į S. Gedos ir V. Rubavičiau klausimus.
  • Kūrybos analizė. Šią dalį reiktų skaityti jau perskaičius didžiąją dalį R. Gavelio kūrinių, kurie čia analizuojami. Kitaip bus ganėtinai sunku suprasti apie ką ir kodėl čia kalbama.

Apibendrinant, knyga įdomi. Žinoma, kaip ir visuose asorti, čia pasitaikys tokių skanėstų, kuriems esate alergiški ar tokių apie kurių valgymą net nesinori pagalvoti. Tačiau greta bus ir skanių bei nuostabių kąsnelių, leidžiančių bent trumpam, bent akimirkai žvilgtelti į R. Gavelį tokį, koks jis buvo už širmos, už knygų, už savęs. Suprantama, kad tai tik mažytė tikrojo R. Gavelio dalis, tačiau net ir ši dalis yra traukianti, kabinanti ir teikianti savotišką džiaugsmą, o gal net ir įkvėpimą.

„Jeigu mirusio draugo prikėlimas užvaldys žiūrovus, jeigu jo dvasia įsibraus į jų vidų, jei žiūrovai užmirš, kad eidami į teatrą, norėjo valgyti, jei nors vienas neatsipeikėjęs išdūlins namo, palikęs rūbinėje paltą – bet kokios priemonės pateisinamos.“

Atrodo, jog tai buvo R. Gavelio troškimas ir atrodo, jog jis savo pasiekė.

Ar verta skaityti? Nuspręsti galite tik jūs patys.

Vertinimas: 7.8/10

Kita informacija:
Puslapiai:
336 psl.
Leidykla: “Tyto alba“
Metai: 2007 m.
Kaina: ~7 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis