Archyvas

Žymių archyvai: stuburas

Knyga kaip gaivus vėjas, kuris paima tave, išplėšia iš ramybės užutėkio ir nusineša su savimi. Bet nepasakyčiau, kad į kažkokią viliojančią ir traukiančią šalį. Priešingai, į atšiaurų ir tolimą Norvegijos užkampį, į aštuoniolikmečio Karlo Uvės galvą, į sielos randus, kurie niekaip nepaleidžia, seka iš paskos, tyko tarsi šunys, laukia tavo silpnumo akimirkos.

Knausgardas turi tą pasakojimo dovaną, kuri būtį sukabina su buitimi ir nuaudžia tvirtą, netgi neįveikiamą tinklą. Ši knyga tęsia knygų serijos ciklą (Mirtis šeimoje; Mylintis žmogus; Vaikystės sala), nuotaiką, puikiai įsilieja į bendrą tėkmę ir leidžia patirti tikrą skaitymo malonumą. Skaitau ir neriu kiekvieną kartą į tą patį baseiną. Skaitau, kol užsimanau miego, o kitą dieną nepamenu, kur ir kodėl baigiau, skaitau iš naujo, skaitau nesižvalgydamas atgal, skaitau, skaitau, skaitau. Galiausiai susigyvenu su knyga ir leidžiu jai nešti mane pasroviui, nes suprantu, kad tai gyvenimas, kurio viso nesugaudysi, kad ir kaip bemėgintum, jis byra tarp pirštų ir niekada nebus pilnai tavo. Tu gali jį sugriebti, bet dienos pabaigoje iš jo bus likęs tik prisiminimas, kuris keis savo formas, mainysis, žavės, bet tik tol, kol žiūrėsi į jį, kol glostysi, kol maitinsi iš rankos.

„Knygos apie jaunus vyrus, nepritampančius visuomenėje, trokštančius iš gyvenimo daugiau nei rutinos, daugiau nei šeimos, trumpai tariant, apie jaunus vyrus, niekinančius miesčioniškumą ir ieškančius laisvės. Jie keliauja, prisigeria iki žemės graibymo, skaito ir svajoja apie didžiąją meilę ar didįjį romaną.

Visko, ko troško jie, troškau ir aš.

Jų svajonės buvo ir mano svajonės.“

Tai tekstas turintis savo aurą, tačiau be rimto pamušalo jis greitai nusibostų ir tikrai nemagėtų į rankas imti ketvirtos serijos knygos. Tačiau maga. Vadinasi, pamušalas yra, o jį apglėbianti aura tokia universali ir tokia pamatinė, kad sutapatina skaitytoją su personažu, su rašytoju, net jeigu geografijoje esame nutolę per daugybę atstumų. Tie atstumai subliūkšta, kai kalba pasisuka apie paprastus, tačiau visų patiriamus dalykus. Jie įsikerta taip giliai, kad skaitant verčia tave galvoti jau nebe apie Karlo Uvės, o apie savo paties gyvenimą. Lyginti jį su aprašomu. Sverti. Arba tiesiog prisiminti, ką tu darei, kai tau buvo aštuoniolika ir visas pasaulis buvo po tavo kojomis.

„O aš į merginas žiūrėjau kaip į neprieinamas būtybes, tarsi angelus, man jos patiko viskuo – nuo išsišovusių gyslelių ant riešų iki ausų linkių, o jei po marškinėliais pamatydavau krūtį arba po vasarine suknele nuogą šlaunį, atrodė, išsyk ištirpsiu, viskas aplink pradėdavo suktis, o kilęs didžiulis geidulys, lengvas kaip šviesa, kaip oras, įtikindavo mane, kad viskas įmanoma – ne tik šiuo klausimu, bet apskritai, ne tik dabar, bet visados ateityje.“

Tuo ir graži ši serija, tuo ir stipri. Ji turi stuburą ir tas stuburas yra gyvas, o ne išgalvotas. Ir tas stuburas – šiek tiek mano, šiek tiek tavo, šiek tiek mūsų visų. To “šiek tiek“ ir pakanka, kad džiaugtumeisi tokia literatūra, kad priimtum ją, saugotum, kruopščiai klijuotum suplyšusius puslapius ir jau iš anksto žinotum, kad tokią knygą privalu pasilikti savo bibliotekoje. Nes norėsi tai išgyventi. Vėl ir vėl. Kažką, ką jau esi išgyvenęs, bet iš lėto pamiršęs.

O temos šioje dalyje, kaip ir kitose, iš esmės tos pačios (bet kitaip juk ir negalėtų būti). Tai tėvas, kuris vis dar pusiau realus, bet pusiau jau tik šešėlis, gyvenantis per Karlą Uvę, pasmerktą neštis jį su savimi visą gyvenimą. Tai tamsa, išvirstanti alkoholiu ir amžinu svaiguliu. Tai metas, kai norisi ištriumfuoti ir išrėkti savo laisvę, savo paauglystės hormonų audras. Tai mokytojo darbas, tolimame Norvegijos užkampyje, kur viešpatauja tamsa ir vienatvė. Net jeigu esi nuolat supamas žmonių, vienatvė čia tokia didelė, kad niekas nesugeba jos įveikti. Tai knyga apie šokį tamsoje, apie svaigulį, kūnus, jaunystę. Apie tekstą kaip ginklą, apie tikėjimą, kad viskas yra kova ir ji niekada nesibaigia. Jaunatviškas maksimalizmas ir intraverto apatija bloškiasi vienas į kitą ir skaitydamas tu patiri visą spektrą jausmų. Jie stimuliuoja tavo atmintį, jie tau sako, ir pats toks buvai, tik kitur ir kitaip. Bet buvai. O gal dar esi? O gal ir vėl norėtum būti? Bet tuo pačiu jie primena, kad jau per vėlu ten sugrįžti. Traukinys nuvažiavo, luktelėk kito. O kol lauki, imk ir skaityk.

Rekomenduoju visą seriją ir jau laukiu kitos knygos. O ji tikrai pasirodys. Anksčiau ar vėliau. Visai kaip gyvenimas. Kaip meilė. Kaip baimės, kurias įveiki tą pačią akimirką, kai nustoji apie jas galvoti.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp. Fjerde bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 464 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

artemideĮsivaizduokite gyvenimą burbule. Tik ne tame hipotetiniame, kuriame kiekvieną dieną sukatės, tačiau realiame burbule, kuris užskliaustas mėnulio paviršiuje ir už kurio ribų plyti vakuumas. O dabar įsivaizduokite keletą tokių burbulų, kurie tarpusavyje susieti tuneliais ir pavadinti Artemidės vardu. Na, štai, turite gyvą miestą mėnulyje, o atveriant knygą, atveriate ir to miesto vartus.

Ir nors gyvenimas mėnulyje iš šono gali atrodyti itin įspūdingas, pradėjus skaityti tas įspūdis po truputį blėsta, nes knygos stuburas – tai vienos merginos istorija. Tokios istorijos atitikmuo puikiai galėtų būti vystomas ir žemėje (ar bet kokioje kitoje erdvėje), tačiau tuomet jis netektų mėnulio dėmens ir taptų įprastu, kažkur jau tikriausiai girdėtu bei regėtu scenarijumi. O kad taip nenutiktų, veiksmas vyksta būtent mėnulyje, ant kurio ir laikosi visa knygos dvasia.

Artemidėje yra ir aštrumo, ir fantastikos, ir meilės, ir rūpesčio, ir nuotykių, ir t.t. Visko po truputį ir todėl nebeaišku į ką reikėtų koncentruotis. Skaitai ir tekstas plaukia pro šalį nepalikdamas nuosėdų. Nors viską prisimeni, įsitrauki, pagauni smalsumą už uodegos, tačiau knyga vis vaidenasi tarsi niekuo neišsiskiriantis taksi automobilis. Kol sėdi jame, tol esi jo, tačiau vos tik pasieksi tikslą ir išlipsi, niekaip nebesutapatinsi savęs su tuo, ką patyrei salone.

„Jau žinote, kad tarpas tarp dviejų kupolo apvalkalų užpildytas smulkintais akmenimis. Tačiau ten taip pat yra oro, kurio slėgis – dvidešimt ir keturios dešimtosios kilopaskalio – maždaug devyniasdešimt procentų Artemidės slėgio. Be to, toji erdvė tarp apvalkalų nėra koks nors vientisas, milžiniškas karkasas. Ji padalyta į šimtus lygiakraščių trikampių, kurių kraštinių ilgis – po du metrus. Kiekvieno tokio skyriaus viduje įtaisytas oro slėgio jutiklis.“

Galima būtų tęsti ir tęsti. Kartais atrodo, kad autorius užsižaidžia su sau pačiam taip patinkančia moksline fantastika ir nebelieka vietos niekam kitam. Čia gausu detalių aprašymų, pradedant įvairiausia technika, baigiant mėnulyje veikiančias dėsniais ir jų specifika. Visi aprašymai logiški, svarbūs ir teisingi, jeigu nori tinkamai pajusti taisykles, kuriomis žaidžia autorius, tačiau skaitant gausybė smulkmenų ir faktų suveikia ne knygos naudai ir tu pradedi norėti juos paprasčiausiai praleisti ar prasukti tarsi televizijos reklamas. Tačiau šias iškirpus, beliktų istorija apie merginą, kuri atsiduria nepavydėtinoje situacijoje ir gelbėdama savo kailį tuo pačiu yra priversta gelbėti ir patį Artemidės miestą. Skamba dvejopai, iš vienos pusės – nemažai veiksmo ir įtampos, tačiau iš kitos – savotiškas vakuumas, kuris niekur toliau už tuos kelis burbulius, suręstus mėnulio paviršiuje, neveda.

Taigi, daug detalių ir balasto, kuriuo negalima lengva ranka atsikratyti, nes oro balionas nusklęstų į kosmosą ir paaiškėtų, kad karalius nuogas. Viskas, ką turime, reikalinga ir neišvengiama, ir skaitant knygą susigyveni su tuo tarsi su juodžemiu panagėse.

„Pastaruoju metu supratau, kokie svarbūs yra draugai, o tu – vienas iš geriausių draugų, kokius esu turėjusi. Labai norėčiau susitikti asmeniškai. Be to, kas gi nenori atskristi į Artemidę?

Tai nuostabiausias miestas visatoje.“

Užbaigiama, tuo tarpu, gražiai ir netgi sakyčiau kūrybingai. Ir nors balansuojama ant ribos tarp šabloniškų siuvinių, tačiau pusiausvyrą pavyksta išlaikyti. Už tai tikrai norisi knygą pagirti. Tuo tarpu visa kita – žaidimas nesvarumo būsenoje. Kai esi pripratęs prie vienokių dėsnių, o tau pametėja visai kitus. O tada skaitai ir mechaniškai priešiniesi, tačiau priešindamasis stengiesi prisitaikyti ir adaptuotis. Puslapis po puslapio. Kol viską perskaitęs suvoki, kad tas hipotetinis burbulas, kurį minėjau apžvalgos pradžioje, galbūt nebėra toks hipotetinis – galbūt apie jį iš tikrųjų ir yra ši knyga, o ne apie kažkokį neva realų miestą ant dangaus gilumoje šviečiančios mėnulio kupros.

 

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Artemis: A Novel
Vertėja/Vertėjas: Aistis Kelertas
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis