Archyvas

Žymių archyvai: stebėtojas

Knyga iš karto patraukia savo netikėta idėja, kuri į mūsų eilinę kasdienybę įskiepija šiek tiek fantazijos. Tačiau ta fantazija nėra visiškai neįmanoma (gal netgi priešingai – iki jos trūksta vos žingsnio) ir todėl skaitant smalsu kuo viskas baigsis ir ką iš to pasiimsime namo. Ir nors perskaičius trečdalį knygos vis dar jautiesi lyg mindžikuotum prie starto linijos, nesinori visko mesti ir palikti pusiaukelėje, kažkas tarsi stovi tau už nugaros ir sako, skaityk toliau, ženk dar porą žingsnių, gal sprogimas jau visai čia pat, už kampo.

„Pasigirdo švelnūs murmesiai, tarsi kažkas niūniuotų. Emilijos garso kolonėlės buvo senos ir gerokai nusidėvėjusios, todėl ji prisislinko arčiau ekrano. Dabar galėjo atskirti, kad tai moteriškas balsas, bet nesuprato nė žodžio. Jei pašnekovas būdavo kantrus ir neskubėdavo, Emilija pajėgdavo susikalbėti angliškai, bet šitie garsai anglų kalbos nė iš tolo nepriminė. Galiausiai ekrane pasirodė mergina šviesiais drėgnais plaukais. Ji vėl kažką pasakė, ir šįkart iššoko lentelė, klausianti, ar Emilijai reikalingas vertimas. Pasirinkusi „ispanų“ įrašo apačioje išvydo subtitrus:

„Girdi? Matai mane?“

Emilija nusišypsojo. Mergina priėjo dar arčiau. Jos akys buvo žydros, o nosyje tabaluojantis auskaras šiek tiek darkė susikaupusį veidą. Atrodė, kad ir ji ne iki galo supranta, kaip naudotis šiuo daiktu.“

Knyga vedžioja skaitytoją už nosies, kol galiausiai suveikia. Ilgą laiką atrodė, kad išskaidytas ir fragmentuotas siužetas taip ir neleis susitelkti ties kuria nors viena linija ir nuolat blaškys tave, trukdydamas susitapatinti su knyga. Tačiau pabaigoje visi upeliai subėga į vieną indą. Ne tiek siužetu, kiek nuotaika, kuri sudirgina, supurto, priverčia pasijusti nejaukiai, o tai reiškia, priverčia patikėti knyga.

Trumpai tariant, tai knyga apie mus. Apie technologijų santykį su žmonėmis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad technologijos ir žmonės čia žaidžia skirtingose barikadų pusėse, tačiau ilgainiui paaiškėja, kad technologijos – tik įrankis, o abiejose pusėse stovi tie patys žmonės. Vieni prieš kitus, o iš tikrųjų – prieš paprasčiausią veidrodį, į kurį žvelgiant pakankamai ilgai, anksčiau ar vėliau tikrai įsiskaudės galva. Toks užstrigęs žvilgsnis į savo vidų gali atnešti tik pražūtį, nes nieko nematydamas aplinkui esi pasmerktas prarasti ryšį su realybe. Kaip jau minėjau pradžioje, knyga balansuoja ant tikrovės ir fantazijos slenksčio. Tarsi įspėja, kad viskas – be galo arti. O svarbiausia, parodo, kad bumerangas visada grįžta atgal, todėl kiekvieną kartą prieš jį paleidžiant reikia tai prisiminti ir nenusukti akių. Nes vos tik užsimirši, jis kirs tau į pakaušį ir parblokš. Ir nebus ko apkaltinti, nes tik tavo paties ranka jį paleido, suteikė jėgą, sparnus.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Kentukis
Vertėja/Vertėjas: Augustė Čebelytė-Matulevičienė
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Finn_moteris lange_vrsl.indd

Tai – žvilgsnis. Stebėtojo iš kitapus gatvės, kitapus upės, kitapus parduotuvės lentynų. Žvilgsnis, fiksuojantis pokyčius, atrenkantis detales, gebantis jas palyginti ir, žinoma, paruošiantis savo namų darbus. Tai – žvilgsnis, turintis noro ir valios paliudyti tai, kas vyksta aplink.

Jeigu skaitytojas jaučia prielankumą tokiam žvilgsniui (o gal net pats tokiu yra apdovanotas), tuomet ši knyga iš karto prilips ir virs lengvu pasivaikščiojimu parke, o ne kokia sudėtinga ir nemalonia operacija.

Kaip išduoda pavadinimas, tai – romanas apie moterį lange, stebinčią savo kaimynus ir neiškeliančią kojos iš namų. Pakankamai stora plyta suskaidyta į nedidelius dienoraštinio tipo skyrelius, tad skaitymas visai neprailgsta. O ir skaitydamas jautiesi taip tarsi ne pats būtum jos, t.y. tos moters lange, stebimas, o stebėtum kartu su ja. Dar daugiau – jauti kaip ji įsigyvena į tave, kaip jos rankos virsta tavo rankomis, jos lūpos – tavo lūpomis. Kaip jūsų jau nebe du, o tik vienas. Tik tu. Glaudžiantis fotoaparatą prie veido, pritraukiantis juo kaimynus kitoje pusėje gatvės, išryškinantis jų kasdienybę ir šios įtrūkiuose besislepiančias nuodėmes.

„Apverčiu ant stalo smėlio laikrodį, stebiu, kaip maža piramidė viduje tarytum pulsuoja byrant smiltims. Kiek daug laiko. Beveik metai. Nebuvau išėjusi iš namų beveik metus.“

Knygos erdvė nedidelė, tačiau gili. Negana to, su kiekvienu puslapiu ta erdvė tik dar labiau siaurėja ir gilėja. Virsta į tunelį. Tik šis – įbestas žemėn stačiai, todėl vedantis kažkur į požemius, pripildytus nakties tamsos. Ir kuo ta tamsa arčiau, tuo daugiau įtampos, nerimo, noro, kad visi klausimai virstų atsakymais ir pagaliau išsispręstų. Na, kaip įprastai, paaiškėtų nusikaltimo motyvai, priežastys, pasekmės ir kitos detalės. Galiausiai, ar regimi vaizdiniai, įvykiai ir situacijos įvyko iš tiesų, ar tai tik sąmonės žaidimai. O gal ir viena, ir kita? Žodžiu, nieko neįprasto eiliniam psichologiniam trileriui (ką skambiai ir netgi šiek tiek įpareigojančiai konstatuoja užrašas ant knygos viršelio).

Skaityti išties įdomu, jau seniai buvau paėmęs knygą, kuri būtų tokia paprasta, aiški ir kurioje nuosekliai būtų atskleidžiama istorija. O šiuo atveju, dar ir ne bet kokia, o su gyva intriga, kuriai nereikia jokių dirbtinių stelažų ar maskarado. Ši istorija – tai tamsa, supakuota į nedidelę dėžutę. Tačiau nepaisant to, kad dėžutė apčiuopiama ir išmatuojama pirštais, joje besislepianti tamsa visada yra begalinė ir ta begalybė kviečiasi tave pas save, nori parodyti, siūlo parodyti, masina parodyti savo išvirkščiąją pusę. O tu ir nesusilaikai, nes, jauti, pasiūlymas bet kurią akimirką gali baigtis.

Ir nors tekstas bei siužetas itin koncentruoti, tai vis vien knygą išpučia iki beveik 500 puslapių (!). Įprastai kratyčiausi tokios apimties, tačiau šį sykį ji ištirpo tikrai greitai.

Ir net jeigu pabaigoje niekas tavęs kaip reikiant nesupurto, tu vis vien jautiesi gerai. Nes tai knyga, kuriai nereikia, kad pabaiga ją išgelbėtų. O jeigu nereikia, to ji ir nedaro. Perskaitęs supranti, kad esmė čia ne pabaigoje, o pačioje mėsoje, tekstūroje, sraute. Ten ir slepiasi visas skonis. O pabaiga tik mechaniškai užspaudžia maišelį ir palinki geros dienos.

Pats tas vasaros atokvėpiui. Ir nebūtinai lietingam.

 

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Women In The Window
Vertėja/Vertėjas: Aidas Jurašius
Puslapiai: 488 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis