Archyvas

Žymių archyvai: šlamštas

virselis-130Nežinau ar daug reikia talento parašyti tokią absurdiškai nykią knygą kaip ši, tačiau kažkas ją parašė. Negana to – kažkas ją dar išvertė į lietuvių kalbą. O galiausiai – kažkas ją net nusipirko.

Manau visi kolegiškai turėtume sustoti ratu ir nusibausti. Ir niekada to daugiau nebedaryti.

Trumpai apie siužetą – tai pasakojimas apie du brolius, kuriuos dar visiškai mažus paliko motina, nenorėdama išsižadėti septintojo dešimtmečio gyvenimo stiliaus, narkotikų ir laisvos meilės. Jie – skirtingų tėvų vaikai. Vienas – mokslininkas, kitas – tiesiog nevykėlis. Abiejų gyvenimai mažų mažiausiai apgailėtini, o tikros meilės apraiškas jiems lemta patirti tik pradėjus senti. Galiausiai net ir ta patirta meilė – nenusisekusi. Žodžiu – nykuma.

Knygos pradžia lėta, nuobodi, pasakojimai ištęsti, neįdomūs ir nekabinantys. Teksto struktūra chaotiškai varginanti – šokinėjama nuo vieno prisiminimo prie kito, čia pat įterpiami įvairūs moksliniai samprotavimai, nykios filosofinės idėjos bei kitas beprasmis kalbėjimas, kurio pagrindinis tikslas – tiesiog užpildyti tuščią vietą. Gal todėl ir visa knyga man tėra panaši į tuščią tekstą su pretenzijomis į literatūrą. Ir nors į antrą knygos pusę tekstas „pramuša“ – mintys tampa rišlesnės, mažiau šokinėjama, blaškomasi, atsiranda daugiau vientisumo – tai jau nieko iš esmės nekeičia.

Puikiai jaučiasi dirbtinės autoriaus pastangos „padaryti“ tekstą įdomiu, skaitomu ar bent jau paskaitomu – visgi visos pastangos taip ir lieka pastangomis. Skaitant apima jausmas, jog autorius manė, kad gerai knygai tereikia dviejų dalykų: sekso ir filosofijos. Tačiau nei vieno, nei kito tinkamai pateikti taip ir nesugebėjo. Nei gausios sekso scenos, nei įmantrios filosofinės vizijos nekelia jokių emocijų – tekstas neveikia ir tyso tarytum negyvas. Tikriausiai todėl, retsykiais norisi imti ir pakasti šią knygą kur nors giliai po žeme. Dėl šventos ramybės.

Kita vertus, jeigu norėta, kad skaitytojas išgyventų ir pajustų nenusisekusius veikėjų gyvenimus – autoriui tai iš dalies pavyko. Ištisai jaučiamas pulsuojantis beviltiškumas, neišsipildymas ir kažkoks kartėlis.

Pabaigai dar pravartu būtų švystelti vieną kitą akmenį ir į vertėjos daržą. Kai kuriose vietose akis tiesiog bado stiliaus, gramatinės ar pavadinimų vertimo klaidos, tačiau kaip finalinį akcentą, kuris turėtų vainikuoti visą knygą, pateikiu šį perliuką:

„-Nori, pačiulpsiu tave?“

Na, ir čia turbūt viskas. Jeigu kam reikia apystorės knygos (342 psl.), kurią griežtai pažadėsit naudoti ne pagal tiesioginę jos paskirtį – rašykit. Dovanoju.

Vertinimas: 4/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba – Les particules elementaires
Puslapiai: 342
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2005 (originalas – 1998 m.)
Kaina: ~8 Lt. (pirkti)

(c) veikiantis