Archyvas

Tag Archives: Šklėrius

mano-tevas-mano-sunus-1

„Ne veltui, galvoju, tas šuo pabėgo nuo jos. Aš irgi pabėgčiau. Nors gali būti, kad ji yra išprotėjusi, ir tas šuo visai neegzistuoja. Palangoje tokie dalykai atrodo lengvai įmanomi, Palangoje viskas atrodo šiek tiek siurrealu.“

Likimo ironija. Sėdžiu Palangoje ir skaitau apie Palangą. Apie Povilo Palangą. Apie siurrealią Palangą, kurioje esantis ir skaitantis šią knygą ir pats esu šiek tiek siurrealus. Nes nuėjęs į Palangos biblioteką prie naujienų kaip tyčia randu ne šią, o dar prieš metus išleistą pirmąją Povilo Šklėriaus knygą.

O po to įvyksta buitinis pokalbis, pasibaigiantis tuo, kad iš parduotuvės grįžta žmogus nešinas nauja riedlente, kepimo milteliais ir konservuotų burokėlių stiklainiu. Tą pačią akimirką prisimenu autoriaus išpažinimą apie tai, kad jis netenka ramybės, kai pastebi vieno žmogaus parduotuvėje perkamas prekes, kurios nedera tarpusavyje.

Ir šie dėmenys nori nenori, kuria tą siurrealų pasaulį, kuris iš gyvenimo keliasi į knygą, o iš knygos grįžta atgal į gyvenimą, ir tu jau nebesupranti, ar aprašomi faktai kam nors kada nors nutiko, ar nutinka, ar dar tik nutiks.

Knygą skaitau Palangoje, nors pradėjau iki šios dar likus daugiau nei trims šimtams kilometrų, t.y. Vilniaus geležinkelio stotyje. Pradėjau tarsi kelionę, kurios su nekantrumu jau kurį laiką laukiau.

„Mano tėvas, mano sūnus“ – tai antroji per ganėtinai trumpą laiką pasirodžiusi autoriaus knyga. Pats Povilas savo pirmajai knygai („Ko negalima sakyti merginai bare“) goodreads.com puslapyje yra skyręs 4/5 (keturi iš penkių) įvertinimą. Žodžiu, tiki, kad galėjo geriau. O jeigu tiki autorius, kodėl tuo nepatikėjus skaitytojams? Turint omeny, kad tai antroji jauno autoriaus knyga, jai natūraliai kyla visai kitokie reikalavimai negu pirmajai, kurios atsiradimas dar gali būti atsitiktinis. Tuo tarpu antrosios gimimas beveik visada yra nuoseklaus darbo rezultatas.

Ir skaitant tai puikiai matosi, nes ši knyga kitokia. O ypatingai dėl to, kad čia, priešingai negu pirmojoje, daugelis dalykų atrodo labiau išgalvoti nei nutikę pačiam autoriui. Nors taip gali atrodyti dar ir todėl, kad daugelis šių tekstų nebuvo publikuoti Povilo tinklaraštyje ir nekūrė jo legendos. Vienaip ar kitaip, antroje knygos pusėje autorius pagaliau nusimeta pirmąjį asmenį ir prasideda tikroji rašytojo duona.

O šią valgyti skanu. Knyga skaitosi greitai ir sklandžiai, tekstas plaukia pro akis, atrodo, be jokių pastangų. Lengvai sukramtomas, lengvai suvirškinamas, lengvai persmelkiantis tave savo liūdesio dūmais.

„Nuėjęs į virtuvę su telefonu skambina jai, bet ji neatsiliepia. Jis bando kelis kartus, vėliau išgirsta signalą, jog telefonas yra visai išjungtas.

Jis galvoja – padariau, ką galėjau, ir grįžta į kambarį.“

Romanas laviruoja tarp dviejų perspektyvų, laikmečių, galiausiai žmonių. Ir nors artėjant prie pabaigos atrodė, kad siužetui gresia užstrigti bei neišsipildyti, taip nenutinka ir įtampa, virsdama žiežirba parako kambaryje, išsprogdina romaną. Jam pavyko! – norisi sušukti užvertus paskutinį puslapį.

Knygoje itin gražiai žaidžiama miestais, kurių ryškiausiai šviečia Palanga ir Klaipėda, todėl galima sakyti, kad tai – pajūrio romanas. Atostogų? O gal tiesiog toks, kuriame viską suriša ir išriša jūra.

Taip, tai žaidimas. Tik šį kartą Povilas Šklėrius žaidžia ne su savimi, o su skaitytoju. Būdamas geras ir nuoširdus, rašo galvodamas apie tuos, kurie atsivers knygą. Ir nors spaudoje buvo netiesiogiai pašieptas dėl metaforų nenaudojimo, jis nepameta savo stiliaus. Priešingai, augina jį ir augindamas neria giliau nei pirmoji knyga. O aš viliuosi, kad pasilieka oro dar ir tiems kartams, kai jau nebeužteks tik panerti, o norėsis ir iš visų jėgų plaukti tolyn.

„Mano tėvas, mano sūnus“ – tai tarsi laimingas loterijos bilietas. Pažiūrėkite, ratas jau sukasi. O dabar eikite ir išsiriskite atsakymus į visus naktimis užmigti neduodančius klausimus patys.

Kita informacija:
Puslapiai:
200 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Reklama