Archyvas

Tag Archives: skaitytojas

Visų pirma sveikinu save sugrįžus po gerokų atostogų, kurias pagrinde įtariu įtakojo šiltasis metų sezonas. Ta proga turbūt ir šie Atikos žodžiai:

Po šitiek metų tu sugrįžai
ar ilgam, ar ilgai?
vandenynuos buvai, vandenynuos
Kilimandžaro… Kilimandžaro…

Tikiuosi šiuo šaltuoju metų laiku bus ne tik noro ir valios skaityti, bet ir apie tai parašyti 🙂

Taigi..

Pokalbiai su Sigitu Parulskiu (parengė Laimantas Jonušys)

Apie armiją, sportą, šeimą, poeziją, prozą, scenarijus. Apie gyvenimą prieš ir gyvenimą po. Apie draugus, pažįstamus, bičiulius ir kompanionus. Apie žaidimus ir kitus malonumus. Trumpai tariant – apie viską. Tai knyga, kurią tiesiog norisi cituoti, tačiau baisu tai daryti, nes tuomet reikėtų cituoti ją visą.

Tai savotiškas interviu, išsikalbėjimas, išsipasakojimas, atsivėrimas.

Tas, kuris sugalvojo, jog lietuvių literatūrai trūksta tokios knygos, pataikė labai taikliai ir nenuginčijamai – tai tarsi šviežias oro gūsis ar savotiškas žingsnis, suartinantis tą, kuris rašo ir tą, kuris skaito. Nors aš asmeniškai labai abejoju ar tas, kuriam kilo ši idėja, norėjo tai padaryti vien dėl literatūros. Manau, tai buvo padaryta iš paprasčiausio išskaičiavimo, daugmaž – va, Parulskis ant bangos, jį perka, tai kodėl nepasiūlius ko nors dar nupirkti.. Vienaip ar kitaip, knyga verta, kad ją pirktų ir skaitytų. Gal ne tiek, kad pirktų, kiek, kad skaitytų.

Apie šią knygą kalbėti sunku, ją reikia tiesiog skaityti ir džiaugtis. Čia nėra kažkokios istorijos ar prasimanymų – tai savotiškas dokumentinis filmas, kuris nupiešia pasaulį, užvertus romanų, poezijų ir pjesių puslapius. Dokumentinis filmas, kaip žingsnis, praskleidžiantis S. Parulskio asmeninio gyvenimo skraistę. Čia S. Parulskis kalba tiek apie gyvenimiškus dalykus, t.y. apie tai kokią sporto šaką kultivavo mokykloje, kaip jautėsi armijoje, kam turėtų būti dėkingas už tai, kuo jis tapo dabar. Tiek apie patį kūrybos procesą, t.y. kiek tai užima laiko, redakcijų, kada viskas liejasi tarsi pienas, o kada stingsta tarsi ledas, kada gimsta siužetas, o kada tik jo dalis.

Nuo šios knygos sunku atsiplėšti, skaitant ją – norisi vis daugiau ir daugiau, dar ir dar. Per daug nesiskubinant šią knygą galima perskaityti per porą vakarų.

Ar galėčiau ją rekomenduoti? Tikrai taip. Ir ši knyga, skirtingai nei S. Parulskio romanai ar poezija, turėtų imponuoti tiek jo gerbėjams, tiek ir paprastiems skaitytojams, kuriems bet kurio rašytojo asmeninis gyvenimas yra šiek tiek viliojanti ir intriguojanti paslaptis.

Manote nerasite šioje knygoje nieko įdomaus? Manau, jūs klystate.

Vertinimas: 10/10

Kita informacija:
Puslapiai:
144
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2009 m.
Kaina: ~24 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Reklama

virselis-130

„Kiekvienas žmogus gali pasiekti didesnio ar mažesnio nemirtingumo ir jau nuo jaunystės galvoja apie jį.“

Akivaizdu, kad šia knyga Kundera siekia savojo nemirtingumo. Lengvai, švelniai, niekur neskubėdamas, nepersistengdamas ir netapdamas nuobodžiu.

Sunku būtų nupasakoti šios knygos siužetą, tačiau siužetas čia ir nėra svarbiausia dalis. Svarbiausia yra kaip visa tai pateikiama/išpildoma. Trumpai galima pasakyti tik tiek, kad visa knyga su daugiapakopėm situacijom, netikėtai persikertančiomis įvairių žmonių gyvenimo linijomis ir įvairiais naratyvais į gilesnes ar seklesnes pamąstymų vietoves, yra sukuriama iš atrodo menkiausio kablelio. Ar bent jau autorius nori, kad mes tuo patikėtume. Kad patikėtume tuo, jog visa įvyko dėka atsitiktinumo, žvilgsniui užkliuvus už paprasčiausio judesio, iš kurio ir išsirutuliojo painios įvykių grandinės su kiekvienu puslapiu vis stipriau juosiančios ir kaustančios skaitytoją. Pastarajam pakankamai sunku susivokti, kad tai grandinės, nes jos spindi, tviska ir džiugina.

„- Tai nemirtingumas, – tarė Gėtė. – Nemirtingumas – tai amžinas teismas.“

Vietomis sunku suprasti ar Kundera viską išgalvoja, dėsto realius faktus, ar delikačiai jungia šiuos du skirtingus aspektus. Kad ir kaip ten bebūtų – jausmas geras. Pats tekstas lengvas, įtraukiantis ir labai gajus – meistriškai žongliruojama veikėjais, jų mintimis, poelgiais ir įsitikinimų įvairove. Tai nelyg didelė šventė, kuria autorius nori pasidalyti su skaitytoju. Ir čia galima pastebėti ganėtinai įdomų dalyką – skaitant grimztama į būseną, kuri tave skatina viską išjausti ir apgalvoti, tačiau pažvelgus iš šono paaiškėja, jog viskas, ką reikia išjausti ar apgalvoti, jau nuspręsta iš anksto. Kundera preciziškai parenka kelią savo skaitytojui ir atidžiai prižiūri, kad pastarasis iš to kelio neišklystų, kad visi svertai ir sprendimai bei galutinis žodis liktų autoriaus pusėje. Galima būtų sakyti, kad skaitytojas jaučiasi toks laisvas, jog net nepastebi esąs kontroliuojamas. Truputį nesaugus jausmas, tačiau tekstas užglaisto net ir tokius paklydimus.

Kundera žaidžia situacijomis, žaidžia žodžiais, žaidžia su skaitytoju. Nors gal ne tiek su skaitytoju, kiek žaidžia, nes kartais apima jausmas, kad, štai, – užsižaidė. Gal truputį per daug paniro į save, truputį per daug užsiplepėjo, užsimąstė, užsisvajojo. Todėl kartais skaitytojas paliekamas vienas ir tuomet jam telieka stebėti džiaugsmingą autoriaus tuštybės (jeigu tai galima taip pavadinti) šokį. Tačiau ir šis – hipnotizuoja, traukia, kabina.

O tiems, kam aukščiau aprašyti žaidimai bei klaidžiojimai atrodo įtartini ir vaidenasi, jog ši knyga bus nuobodi – tiksliausiai galėtų atsakyti pats autorius:

„- Negi visa, kas nėra padūkęs bėgimas galutinio sprendimo link, nuobodu? Negi nuobodžiauji krimsnodamas šią sultingą šlaunelę? Ar skubi pasiekti tikslą? Atvirkščiai, geidi, kad antelė kuo lėčiau grimztų į tave, kad jos skonis niekada nepranyktų. Romanas turėtų būti panašus ne į dviratininkų lenktynes, o į vaišes su gausybe patiekalų.“

Būtent toks ir yra „Nemirtingumas“. Kiekvienas čia ras savo mėgiamų patiekalų, o taip pat ir tų, kurių bus priverstas atsisakyti, tačiau troškimas, kad vaišės tęstųsi ir skonis nepranyktų, išliks ir užvertus knygą.

Manau, tie, kurie pamėgins, – liks patenkinti rezultatu. Skanaus.

Vertinimas: 8-9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Nesmrtelnost
Puslapiai:
378
Leidykla: “Tyto alba“
Metai: 2003 (originalas – 1990m.)
Kaina: ~22 Lt.

(c) veikiantis

Haliucinuojantis FoucaultKadangi mane patikino, jog ši knyga skaitosi labai greitai ir yra labai įdomi, o man kaip tik to ir reikėjo, tai nusprendžiau pamėginti.

Jis – rašo disertaciją apie garsaus rašytojo Paulio Michelio kūrybą. Ji – disertaciją apie Schillerį. Jų pažintis atrodo prasideda iš nieko ir vos ne iš karto virsta tokiais žodžiais:

„Klausyk, – kalbėjo ji toliau, – aš gyvenu dviejų kambarių bute, tai persikraustyt pas mane tu negali. Bet aš norėčiau pergulėti su tavim. Kodėl tau neatėjus šįvakar?“

Intriguoja? Tačiau, jeigu nuspręsite knygą skaityti vien dėl šios citatos, siūlau šią idėją pamiršti, nes gausite visiškai kitokį rezultatą nei tikitės.

Taigi, jis rašo apie Paulio Michelio kūrybą, tačiau labai menkai žino apie jo gyvenimą. Net nežino to, kad Paulis Michelis gyvas ir leidžia savo dienas beprotnamyje. Jai tai atrodo nesuvokiamai įžūlu. Todėl galiausiai Jos įkalbėtas Jis nusprendžia palikti Angliją, važiuoti į Prancūziją ir surasti Paulį Michelį.

„Aš nebuvau surizikavęs gyvenime nė vieno karto. Ir tai ką dariau dabar, buvo pavojingiausias mano užmojis.“

Iš pažiūros skamba šabloniškai, tačiau tolimesni įvykiai puikiai įsipina į bendrą šių eilučių kontekstą. Prancūzijoje, beprotnamyje Jis suranda Paulį Michelį su kuriuo bendrauja, prie kurio prisiriša ir galiausiai supranta, kad tai – Jo gyvenimo meilė. Na, o tam, kad būtų aišku kokį vaidmenį toliau vaidina Ji, kodėl knyga vadinasi „Haliucinuojantis Foucault“ ir kaip viskas baigiasi, knygą reikės perskaityti patiems.

Pradžioje kiek užtrukau spręsdamas šios knygos kodą ir ne kartą teko pagauti save nuklystant mintimis kažkur toliau. Manau, kad tai dėl per ne lyg tiesmukos filosofijos ir per mažo konkretumo. Skaitytojui nepataikaujama – jis iš karto metamas į ten iš kur yra tik du keliai: sustoti arba skaityti toliau. Tačiau verčiant puslapį po puslapio, pradžioje buvęs kiek atgrasus ir migdantis, filosofinis kontekstas po truputį išgryninamas ir tampa itin patrauklus bei įtraukiantis. Galiausiai nagrinėjamos beprotybės, pamišimo, bet tuo pačiu racionalumo, proto aštrumo, intuicijos ir intelektualumo sąsajos. Jų siekiamybė, skęstanti vienišybėje. Analizuojamas ypatingas skaitytojo ir rašytojo ryšys, kurį būtų galima pavadinti visos knygos pamatu. Ir visa tai daroma prikaustant skaitytoją ir jo nepaleidžiant. Taigi, nors pradžia ir sunki, vėliau įvykiai įgauna pagreitį, kuris nuosekliai didinamas iki paskutinio knygos puslapio, kur kulminacija smogia stipriai ir be pasigailėjimo.

Knyga keista. Provokuojanti. Skrodžianti. Liečianti. Griežtų tradicinių pažiūrų piliečiams jos skaityti griežtai nerekomenduočiau – iš karto pasakau, kad Paulis Michelis buvo homoseksualus ir kai kurie epizodai mano jau minėtiems piliečiams gali sukelti ne pačias maloniausias emocijas.

Manau, sakyti, jog knyga patiks laisviems (požiūriu, mąstymu, gyvenimu) žmonėms būtų per daug drąsu, tačiau tai būtų vienas iš tiksliausių apibūdinimų.

Pradžioje maniau, kad šios knygos daugiau neskaitysiu, tačiau dabar nesu toks kategoriškas. Tai knyga, kuri tarsi vadovėlis sau – apie prigimtį, santykius, galų gale apie pagrindinį vardiklį – meilę.

Dar vienas knygos pliusas – ji nėra varginančiai ilga. Nesiskubinant galima ramiai perskaityti per porą vakarų. Jeigu reiktų vertinti laiko, reikalingo perskaityti šią knygą, ir gautos naudos santykį, manau jis būtų ypatingai aukštas.

Pažymys: 9/10 (devyni iš dešimties).

Kita informacija:
Puslapiai: 206
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2002 (originalas – 1996 m.)
Kaina:  internetas sako ~15 Lt., bet esu girdėjęs, jog žmonės ją pirko ir už 1.99 Lt.

(c) veikiantis