Agustina Bazterrica – Mes, gyvuliai

Tai knyga, kuri apsvaigina nuo paties pirmojo skyriaus. Kaukšteli plaktuku į kaktą ir paleidžia tekėti pasroviui. Distopija. Trikdanti, šiurpinanti, verčianti jaustis nejaukiai. Tačiau pradėjęs skaityti, negaliu liautis, nekyla ranka jos užversti. Juolab ir knygos formatas labai malonus – ji pakankamai plona, kad neslėgtų ir todėl skaitant galima justi, kad viskas čia pat, už kampo. Kad nereikės keliauti ilgais ir nesibaigiančiais labirintais. Kita vertus, fiziškai lengva, tačiau dvasiškai ir morališkai – tikras inkaras.

„Atvažiuoja į skerdyklą. Tai nuošali vieta, apjuosta elektrine tvora. Ji saugo nuo maitėdų, ne kartą bandžiusių įsilaužti. Kai tvora dar nebuvo elektrinė, jie sutraukydavo vielą, perlipdavo susipjaustydami, kad gautų šviežios mėsos. Dabar turi tenkintis likučiais, atraižomis, kurių nepavyksta parduoti, užkrėsta mėsa ir tuo, ko niekas kitas nevalgo, tik jie.“

Tai distopija apie žmones-žmones ir žmones-gyvulius. Apie sužvėrėjimą ir tai, ko dabartiniame savo gyvenime net negalime įsivaizduoti. Tačiau į dirvą atsainiai numesta sėkla kartais virsta gausiu derliumi. Todėl skaitydamas nevalingai keliu sau klausimą, ar įvykus tam tikroms aplinkybėms, knygoje aprašyta fantazija galėtų virsti tiesa? Šiais laikais nieko negali nubraukti kaip nesąmonės. Viskas įmanoma. Net patys kraupiausi scenarijai. Ir ypač jie.

„Galop Gastonas Šafė žengia į priekį ir atkiša rankas. Jis teatrališkai patiki savo kūną skerdyklai, nes mano, kad toks ritualas ką nors sujaudins. Cituoja Jėzaus žodžius: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Ištaria tai pergalingu balsu, ir jis, įmonės vadybininkas, vienintelis iš viso būrio įžvelgia šios akimirkos šventvagiškumą.

Šventvagiškumą ir absurdą.“

Knyga šalta ir kraupi, todėl skaitant norisi užsimaukšlinti vienkartines pirštines, kad nesusitepčiau ir nepasidarytų bloga. Nuolat kamuoja jausmas, kad tekstas kažkur veda, tik dar neaišku kur. O kol neaišku, tol aplink tvyro tamsa ir purvas, šleikštulys ir neteisybė. Bet likti čia nebegalima, todėl einu pirmyn. Tik pirmyn, nes tai vienintelis kelias, o užversti knyga reikštų pasiduoti.

„Virtuvėje susiranda butelį viskio. Išsitiesia hamake ir siurbčioja. Skliaute nematyti žvaigždžių, dangus juodas it smala, neskraido nė jonvabaliai. Atrodo, tarsi kas nors būtų nuspaudęs pasaulio išjungimo mygtuką, ir viskas ūmai paskendo tyloje.“

Knyga žiauri, šalta, permerkta siaubo ir vienintelė paguoda, kad tas siaubas – išgalvotas. Tačiau stebint kas vyksta pasaulyje, kartais, atrodo, trūksta visai nedaug, kad siaubas imtų ir pasibelstų į tavo duris. Tekstas kaip grėsmingas šešėlis, kuriame ne vėsiai gaivu, o nejaukiai šalta, kuriame tavo kūnas pašiurpsta ir jauti blogumą kylantį viduje. Viskas maišosi tarpusavyje – priešingybės, taisyklės, moralė, nejautra. Sunku suprasti, kada žmogus tik gyvulys ir kada dar ne. Bet visi jie – vieni tarp kitų. Baisiausia, kad riba tokia plonytė, jog kartais jos nebesimato ir tampa nebeįmanoma atskirti, kuris yra kuris.

Tai nebus malonus skaitinys, tačiau tikrai reikalingas, kad išliktum budrus, kad pajustum, jog dar ne viskas prarasta, kad pabustum iš apatijos, kol dar nėra per vėlu.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Cadáver Exquisito
Vertėja/Vertėjas: Augustė Čebelytė- Matulevičienė
Puslapiai: 192 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Howard Phillips Lovecraft – tykantis tamsoje

Ši knyga pristatoma kaip siaubo klasika, tačiau iš tiesų ji ne tiek apie siaubą, kiek apie tai, kad viskas yra įmanoma. O puikiausias to pavyzdys – pats autorius, kurio visa biografija – vienas neįtikėtinas blyksnis. Prasidedantis tuo, kad gyvam esant nė viena H. P. Lovecraft’o knyga nebuvo išleista, ir pasibaigiantis aplinkybėmis, kurioms tinkamai susiklosčius, po mirties autorius tapo JAV literatūros klasiku, padariusiu milžinišką įtaką elitinei literatūrai, autoriniam ir pramoginiam kinui, šiuolaikinei filosofijai. Cituoju nuo knygos viršelio, tačiau to negalima nepaminėti. Tuo tarpu vietoje įprastinių citatų, žemiau rasite piešinius, klajojančius interneto platybėse., įkvėptus H. P. Lovecraft’o tekstų. Tie piešiniai puikiai atskleis tai, ką rasite atsivertę knygą, nes ji, visų pirma, – vaizdas. Ir, žinoma, tas jausmas, kad prarandi budrumą ir nebegali suvokti, kur randiesi.

Žvelgiant į turinį – tai apsakymų rinkinys. Išskirtinis tuo, kad skirtingi tekstai versti skirtingų vertėjų. Tiesa, visi tie vertėjai – puikūs ir net ieškodamas taip lengvai nepastebėsi takoskyros, kurią išduoda tik skirtingos pavardės apsakymų pabaigose.

Ir nors pradėjęs skaityti suvokiau, kad nepasiduosiu tam, iš pažiūros, pigiam bauginimui, tačiau vos po kelių puslapių jau buvau nugrimzdęs į knygoje aprašomus kambarius, kraupias dykvietes,  klajojantis jų paslapčių labirintais, girdintis įvairias garsų nuotrupas ir jaučiantis daugiau negu įmanoma perteikti žodžiais. Fantazija skaitant tokią knygą įsijungia pilnu režimu ir paprasčiausiai nusineša tave. Todėl tai – tobula knyga prieš miegą aštrių pojūčių mėgėjams.

Ji nukelia skaitytoją į XX a. pradžią. Ir tai yra taip toli, kad tu nepajėgi lengva ranka išsiplėšti iš kasdienybės, todėl nepaisant įtaigos ir bauginančios aplinkos, skaitant šią knygą kyla daugybė klausimų. Mat autorius siekė aprėpti kuo daugiau, o tai, natūraliai, paliko galybę skylių. Ir pro tas skyles tarsi grėsmę lemiantys debesys į tave pradeda sunktis klausimai, nes fantazija – lakus, tačiau pavojingas vaisius. Ir kuo giliau į ją brendi, tuo daugiau vietų turi pridengti, tuo daugiau išėjimo variantų apgalvoti. Akivaizdu, kad autorius savo laiku darė tai ką galėjo, o šiandien viską greičiausiai parašytų visiškai kitaip, tačiau tu puikiai supranti, kad tai – klasika ir turi paklusti jos taisyklėms. Net jeigu ir atrodo, kad kartais knygoje bandoma apžioti daugiau nei pavyks nuryti. Net jeigu matai, kad dėl to pradėsi (ir jau pradedi) springti, iš burnos pasipila žodžiai, protas pridūsta, o tarp gyvenimo ir negyvenimo plytinti uždanga suvirpa nuo kažko didelio ir sunkaus.

Nepaisant visko, autorius rašydamas savo eilutes sugebėjo pakankamai gerai apsidrausti nuo netikinčiųjų jo kuriamu pasauliu. Daugelis tų apsidraudimų per šimtmetį nebuvo paneigti mokslo ir vis dar galioja, todėl kartais pagaudavau save skaitantį šią knygą ne kaip grožinį kūrinį, o kaip dokumentiką. Iš čia ir tas grėsmės realumas, jos pilkas šešėlis, atgyjantis Šv. Velykų rytą, suvokiant, kad prisikėlimas laukiamas ne tik tau artimuose kultūriniuose ir socialiniuose sluoksniuose, bet ir kituose kontekstuose bei pasauliuose. O užvis įdomiau tai, kad tie pasauliai kai kuriose vietose persidengia su tavuoju ir tada pradedi pamatyti daugiau negu kada nors nutuokei.

Tai – knyga, kuri nuolat stengiasi peržengti suvokimo ribas. Stengiasi taip intensyviai, kad kliūna, griūna, tačiau tuoj pat stojasi ir mėgina dar kartą. Tarsi autorius norėtų išsivaduoti iš savojo kūno, savojo burbulo, tarsi jaustų, kad gali nespėti, tarsi žinotų, jog už mūsų sąmonę apibrėžiančių ribų tikrai yra kažkas daugiau. Ir naudodamasis visais įmanomais savo fantazijos ištekliais, jis bando tą kažką prikelti. Tačiau kad ir kaip stengtųsi, skaitytojo neapleidžia jausmas, kad tas kažkas tik šypsosi žvelgdamas į šiuos mėginimus, į, atrodytų, tokį bereikšmį jėgų eikvojimą. Šypsosi, netgi juokiasi iš tokių absurdiškai neviltingų pastangų, bet tuo pačiu praleidžia vieną svarbų dalyką, kad esmė čia ne kaip, o kad. Kad autorius besdamas pirštu į tamsą sugeba nukreipti skaitytojo dėmesį būtent ta linkme. Į tuštumą. Į nebūtį. Į šešėlį, slepiantį kažką sunkiai įvardinamo. Taigi, H. P. Lovecraft’as pamišėliškai šaudydamas į visas įmanomas puses, galiausiai pataiko. O tuomet visa tampa nebesvarbu, nes už šios ribos  jau įsijungia paties skaitytojo vaizduotė, kurios ramybės nebesaugo švelnūs prisilietimai ir lengvais žodžiais paaiškinamas pasaulis.

Taigi, autoriui pavyksta išskelti abejonę, o tai ir yra svarbiausia. Tai ir yra esmė. Nepaisant pakeliui kylančių klausimų, loginių skylių ir kąsnių, kuriais springstama. Esmė, kurios aidas prasibrovęs pro marmurą ir dykumos smėlį, mūsų apsnūdusiose kasdienybės menėse ir negyvenamuose priešistorinių miestų kambariuose ima žadinti kietai įmigusį, vis dar neapčiuopiamą, tačiau po truputį pradedantį susitelkti šešėlį.

Skaitykite. Nes tik taip rasite kelią. Nes tik taip tas kelias apraizgys jus savo lipniais čiuptuvais ir niekur niekada nebepaleis.

 

Kita informacija:
Vertėjai: Marius Burokas, Paulius Jevsejevas, Virginija Mickienė, Andrius Kunčina
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: kitos knygos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis