Archyvas

Žymių archyvai: šiluma ir gėris

O čia – apie dvi knygas vaikams ir su jais skaitantiems (tikėkimės, savo noru 😊) suaugusiems.

Kalbant apie vaikiškas knygas, man visuomet sunku įvertinti, kokio amžiaus vaikui tai galėtų būti skirta, tačiau turint dvi knygas vieną šalia kitos labai paprasta ir patogu jas palyginti. Todėl šioje vietoje norisi imti ir paprastai pasakyti, kad „Stebuklingas medis“ skirtas truputį mažesniems, o „Duoniukų karas“ – truputį didesniems. O jau kur ta riba (svarstyklių vidurys), tegul kiekvienas nusprendžia asmeniškai 😊.

Lyginant toliau, „Stebuklingas medis“ yra kur kas šiltesnė ir minkštesnė knyga už „Duoniukų karą“. Nors tai puikiai galima perskaityti jau iš pačių pavadinimų, tačiau lygiai į tą pačią temą sužaidžia ir iliustracijos, kurios „Duoniukų kare“ tikslesnės, labiau kampuotos, sukoncentruotos į daug aplink pažertų smulkių detalių, veiksmų, nuotykių, kai „Stebuklingas medis“ – labiau nuotaikos knyga, pasakojanti apie gamtą, o tiksliau apie medį ir kas su juo vyksta. Iliustracijos čia taip pat yra šiltesnės, ryškesnės, tarsi rankose laikytum minkštą, šiltą ir pūkuotą šviesos (?) gyvūną. Norint kalbėti su trejų-ketverių metų vaiku apie gamtą, ši knyga gali nuostabiai pasitarnauti ir tapti būtent tuo įrankiu, kurio ir reikia tokiam pokalbiui pravesti. Ji ne tik sudomina, bet ir patraukia leistis gilyn į mišką, o tai tikrai ne taip dažnai pasitaiko vaikiškoje literatūroje.

„- Mamyte, – tarė jis susirūpinęs, – o be lapų mūsų medis nesušals?
– Pelėdžiuk, – atsakė mama, – papasakosiu tau stebuklingą istoriją.“
(„Stebuklingas medis“)

Tuo tarpu „Duoniukų karas“ – tobulas nuotykių kokteilis. Iliustracijos daugelyje vaikiškų knygų lemia bene viską, o čia jos žengia dar toliau ir netgi tampa teksto dalimi. Atsivertęs šią knygą iš karto pastebi, kad kažkas čia kitaip. Veikėjai tiesiog netelpa savo kailyje ir pasklidę tarp teksto be jokios iš anksto nuspėjamos formulės, todėl užklumpa tave netikėtai ir iš karto apsupa, įtraukia į bendras veiklas bei paverčia savo sąjungininku (arba priešininku). Knygos kompozicija dar nematyta ir todėl visiškai pagauli. Lygiai kaip žodynas bei vaizdai, kurie retsykiais švelniai peržengią tą tyro dorovingumo ribą ir pradedi nevalingai šypsotis. Vaikams visa tai – dvigubas juokas. Visokios apatinės kelnaitės užmaukšlintos ant galvų, supuvusios daržovės, prisvilę pyragai, katinas Tešlius, musė ponas Bomberis, ir daug kitų detalių į kurias taip smagu atkreipti dėmesį, norint visapusiškai išgyventi tekstą (o kartais – tiesiog pailsėti nuo jo).

„Senelis kadaise buvo kaskadininkas, dalyvavo kuriant filmus. Kaskadininkai – tai tokie žmonės, kurie, jei tik aktoriams baisu, už juos pavojingus dalykus išdarinėja. Tarkim, avietes užsidegę renka – ar dar ką.“
(„Duoniukų karas“).

Žodžiu, dvi pakankamai skirtingos, tačiau savo atvertomis (ir atveriamomis) durimis – itin panašios knygos. Abi rekomenduoju ir tikiu, kad pradėjus skaityti tikrai bus sunku sustoti (o juk pradėti dažnai ir būna sunkiausia). Juolab, abi jas vaikui (ar vaikams 😊 ) galima lengvai perskaityti prieš miegą ir dar po to spėti perversti antrą ar trečią kartą ieškant kažko, kas įkrito į atmintį ir niekaip nenori tavęs paleisti 😊

P.S. Internetuose pastebėjau vieną įdomų dalyką, kad kai kur “Duoniukų karo“ pavadinimas pratęsiamas kaip “Pas močiutę ir senelį viskas trupiniais gūra“, o kai kur (!) – “Pas močiutę ir senelį viskas skutais lekia“. Tebūnie tai dar vienas dalykas apie kurį galima pagalvoti prieš užmingant 😊

Kita informacija:
Teresa Heapy ir Izzy Burton – Stebuklingas medis (The Wonder Tree), vertė Saulius Repečka, 32 psl.
Bob Konrad ir Daniela Kohl – Duoniukų karas (Der Knäckebrotkrach), vertė Zita Danielienė, 100 psl.

Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis