Archyvas

Žymių archyvai: Sigitas Parulskis

Taigi, ir vėl Sigitas Parulskis. Baigęs dalinti interviu, rašyti romanus ir surinkęs į vieną vietą pluoštelį esė. Didžiąją jų dalį galima rasti įvairiuose internetiniuose tinklalapiuose, tačiau ieškoti, click‘inti ir scroll‘inti tikrai nėra taip malonu kaip atsiversti leidyklos dažais dar kvepiančią knygą ir sklaidyti jos puslapius tarp trupančių pirštų. O trupančių todėl, kad tai be galo gražiai skamba. Visai kaip ir Sigito tekstai.

Kadangi knygą skaičiau pakankamai ilgai ir perskaitęs vieną esė, kitos kartais imdavausi tik po mėnesio, bendras vaizdas yra šiek tiek išblukęs, tačiau apie kontūrus vis tik galiu tarti vieną ar kitą žodį.

Čia, kaip ir kiekviename rinkinyje, rasite visko – tiek to, kas smigs tiesiai į suvokimo centrą, tiek to, kas lengvai ir grakščiai išsisuks iš tinklo ir aplenks kiekvieno asmenines ribas. Tačiau jeigu jums patinka S. Parulskis ir jo tekstai, šia knyga tikrai nenusivilsite. Didžioji dalis tekstų yra išmoningi ir kaip skelbia pavadinimas – tarsi prieš mirtį – gražiai bei švelniai glosto mūsų vidines puses, o juos skaitydami jaučiame neapsakomą malonumą. Kai kuriuos sakinius, atrodo, būtų galima skaityti ir skaityti, vėl ir vėl, kol jų grožis ir skonis suaugtų su mūsų kūnu ir taptų vieniu. Sigitas čia, kaip ir kituose savo esė rinkiniuose, vėl gaudo paskirus momentus, džiaugiasi ir džiugina. Jam tai – akivaizdžiai malonu. O jeigu malonu jam, kodėl negali būti malonu ir skaitytojui? Ir net jeigu kai kurie tekstai traukia, tačiau nedatraukia iki Erlickiškai genialaus absurdo, jie tampa tik menkais nesusipratimais ir bendro rinkinio tono nekeičia. Knyga vis vien veikia, tekstai visumoje vis vien sugeba pakankamai nesunkiai prasilaužti kelią į skaitytojo (šiuo atveju – mano) malonumų sodus.

Žinoma, kartais nuo Erlickiškų pretenzijų nukrypstama į kitą pusę ir šiek tiek keistai atrodo tekstai (ar tikriau – tekstas), kur vos ne kiekvieno sakinio pabaigoje dedamas daugtaškis. O žinant, kad Sigitui tai nebūdinga ir – kas netgi svarbiau – tekstas to visiškai nereikalauja, visa tai atrodo ne tiek keista, kiek juokinga. Bet būnant S. Parulskiu turbūt galima leisti sau kur kas daugiau negu nebūnant S. Parulskiu. Tad, kol autorius žaidžia, smaginasi, o kai kur galbūt kaip tik – atsiveria tikruoju savo pavidalu, skaitytojui belieka skaityti ir patikėti arba ne siūlomu išsigelbėjimu.

O tekstai, kaip įprasta, daugiasluoksniai ir daugiabriauniai. Tačiau neperkrauti, logiški, išbaigti ir todėl – tiesiog malonūs skaityti.

Manau, tokio pabraukymo pirštu per vandens paviršių ir pakaks, o jeigu kam nors norisi truputį daugiau pločio ar gylio – visuomet galima nusipirkti knygą ir asmeniškai įsitikinti jos gydomosiomis savybėmis.

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
248 psl.
Leidykla: “Alma littera“
Metai: 2011 m.
Kaina: ~15 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Šiandien bevartant internetinę spaudą priėjau prie ganėtinai įdomaus interviu. Jį galite rasti čia. Pagrindinė jo esmė yra ta, jog

Vilniaus knygų mugėje Tarptautinių kultūros programų centras (TPKC, http://www.koperator.lt) ir booksfromlithuania.lt pristatė į anglų kalbą išverstų lietuvių autorių tekstų rinktinę, pavadintą „Sex, Lithuanian Style: Prose and Poetry“ (Seksas lietuviškai: proza ir poezija).

Pirmoji mano reakcija – sprendimas įdomus. Tuomet pradėjau galvoti ir kelti klausimus. Bet prieš tai dar viena ištrauka iš interviu:

Padarėme tai, ko nepagirtų joks kritikas ir jokia literatūros mokytoja: išrankiojome „pikantiškas“ vietas iš literatūros kūrinių. Į knygą sudėjome skirtingų kartų autorių ir nevienodos literatūrinės vertės tekstus (daugiausia ištraukas iš stambesnių kūrinių), siekdami parodyti ne tik skirtumus, bet ir sekso temų interpretavimo panašumus. Būtent panašumai, sutapimai skirtingų autorių tekstuose yra tai, kas leidžia daryti išvadas apie dabartinės Lietuvos „seksualinį kraštovaizdį“ (ir ne tik).

Kaip rašoma šios knygos pristatyme, ši knyga yra skirta:

– mažai apie Lietuvą ir jos literatūrą/kultūrą žinantiems žmonėms užsienio šalyse;
– Lietuvos skaitytojams, kuriems ji galėtų atrodyti „pikantiška” ir tinkama dovanoti – kaip suvenyras – užsienio svečiams ir draugams;
– emigrantams, kurie jau gerai moka anglų kalbą, todėl galės sau iš naujo „atrasti“ lietuvių literatūrą lygindami, kaip ji „skamba“ angliškai;
– literatūros ir kultūros specialistams, besidomintiems seksualumo reprezentacija, taip pat vertimo į anglų k. problemomis;
– užsienio leidėjams, kurie galėtų „užkibti“, susidomėti vienu ar kitu autoriumi ar autore bei galimybe leisti lietuvių literatūros vertimus užsienyje.

Ir čia man pasidarė truputį juokinga. Bet apie viską nuo pradžių.

Skelbiama, jog knyga išleista vien tik anglų kalba, tad pagrindinis ir pirmasis klausimas, kuris man šovė į galvą – kodėl ne lietuviškai? Visų pirma, manau, jog pagrindinis šios knygos skaitytojų ratas būtų būtent lietuviai, t.y. rašytojų giminės, pažįstami, gerbėjai ir kritikai. Štai jie šią knygą tikrai skaitytų, o kai kurie gal net ir nusipirktų. Deja, bet knyga išleista tik anglų kalba. Tad, ši publika, net ir puikiai mokanti anglų kalbą, susiaurėja turbūt iki kokio dvidešimtadalio. Jeigu ne dar mažesnės dalies. Ir čia kyla klausimas – kas šią knygą skaitys, jeigu ne mes patys? Bet anonsas skelbia penkias grupes žmonių, kuriems ji yra skirta.

Pirmoji iš jų – mažai apie Lietuvą ir jos literatūrą/kultūrą žinantys žmonės užsienio šalyse. Kažkaip naiviai atrodo, jog tokie žmonės tokią knygų nusipirktų. Pastarąją jie turėtų statyti į vieną eilę su kitomis seksualinį kraštovaizdį aptarinėjančiomis knygomis, kurių užsienio kalbomis yra parašyta begalė. Tiek literatūrine, tiek darbine kalba. Juk jiems jokio skirtumo kokios šalies autoriaus knygą pirkti, todėl čia daugiausiai lems reklama. Ar mes pajėgūs šioje srityje? – retorinis klausimas. Tarkime, jog per kažkokį atsitiktinumą šią knygą kažkas nusipirko. Vargu bau ar tas kažkas čia ras informacijos apie Lietuvą ir jos literatūrą bei kultūrą. Juk iš fragmentų sunku susidaryti bendrą vaizdą. O kai visi fragmentai piešia seksualinį kraštovaizdį, apie kokią kultūrą ir literatūrą mes čia šnekame? Kažkodėl netikiu, jog kažkas perskaitęs šia knygą ir nieko ar beveik nieko nežinantis apie Lietuvą, susidomėtų šalimi, kurioje gimė šie tekstai. Netikiu ir viskas. Bet visada galite imti ir įtikinti.

Dar ši knyga skirta užsienio leidėjams. Vėlgi labai abejoju ar užsienio leidėjai neturėdami žalio supratimo apie knygoje spausdinamus autorius bei jų kūrybą, ryšis pastarųjų ieškoti ir mėgins su jais susisiekti. Bet kas žino, kas žino..

Literatūros ir kultūros specialistams ši knyga turėtų praversti. Klausimas kiek tokių bus?

Emigrantams? Nebent nostalgijos vedamiems. Bet pastarieji turbūt maloniau atsiverstų kokio nors čia įtraukto autoriaus romaną negu jo pikantiškiausias nuotrupas. Kita vertus, kodėl jie turėtų skaityti angliškai, jeigu originalas yra parašytas lietuviškai?

Vienintelis šios knygos realesnis panaudojimas – tai dovanos ir suvenyrai. Padovanoti ją tikrai būtų smagu tiek draugams užsieniečiams, tiek ir draugams lietuviams. Bet tai jau būtų ne literatūros sklaida, o paprasčiausias pokštas.

Bet ką aš galiu žinoti. Tiesiog garsiai mąstau, nors nesu tos knygos nei vartęs, nei akyse regėjęs. Tad nežinau nei šios knygos koncepcijos, nei išpildymo, o iš atrinktų autorių esu skaitęs gal tik keturis ar penkis. Vienaip ar kitaip, knygos idėja – įdomi. O jeigu apie ją kalbama – pusė darbo jau padaryta. Tik ar nebūtų buvę geriau pirma šios knygos išleisti Lietuvos rinkai, o jau vėliau mėginti ieškoti laimės svetur? – vėlgi retorinis klausimas.

Susidomėjote ir užsukę į knygyną būtinai pavartysite? Na, tuomet jūs tokie patys kaip ir aš.

O čia jos viršelis:

 

 

 

 

 

 

 

(c) veikiantis

Ilgai galvojau kas tai per knyga ir kas tai per tekstai. Piktinausi, stebėjausi, skaičiau ir susikaupęs, ir atsipalaidavęs, ir stengdamasis suprasti, ir nesistengdamas, ir atsimerkęs, ir prisimerkęs, o tuomet ir vėl – piktinausi, stebėjausi.. Žymėjausi paraštėse tai, ką norėčiau prisiminti ir tai, ką norėčiau pamiršti, mėginau laužti, spręsti ir diskutuoti su šios knygos kodu, tačiau tik persivertęs į antrąją pusę supratau su kuo susidūriau. Tik tuomet man nušvito akyse ir kūną užpildė lengva palaima, tik tuomet supratau, jog visa tai – parodijų teatras. Pats paprasčiausias ir elementariausias parodijų teatras, kuriame nieko nereikia ieškoti ir nieko nereikia stengtis suprasti. Patyrus šį nušvitimą, pasidarė neapsakomai lengva. Pasidarė aišku kaip dieną ką Šerelytė veikia – išvydau ir J. Erlicko skverną ir S. Parulskio rankovę, ir pačią autorę, stovinčią veidrodžių kambaryje, supamą viso būrio tokių pačių kaip ji – besidžiaugiančių šiuo tvėrimu. Šiuo vartotojams skirtu vartojamuoju produktu. Kaip lengva tuomet pasidarė! Galėjau lengva ranka mesti į šoną visus pastebėjimus apie dirbtinumą, pozos vaikymąsi, pretenzingą kalbėjimą bei bliūkštančius burbulus. Galėjau mesti ir mečiau! Ir tokia pat lengva ranka tikiuosi daugiau šios knygos nebesutikti. O jeigu kas nors vis tik nori įsitikinti ja ir jos parodijuojamąja galia, kuri paveržia po savimi ne tik pačią knygą, bet ir pačią autorę, mielai kreipkitės – dovanoju.

Vertinimas: 3 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
160 psl.
Leidykla: “Alma littera“
Metai: 2006 m.
Kaina: ~7 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Po labai ilgo abstinencinio laikotarpio ir vėl pribrendo noras skaityti. Tiesiog čia ir dabar. Kadangi neskaitytų knygų jau prisikaupė daugiau negu būtų moralu minėti, tai pamėginsiu po truputį grįžti.

Taigi – „Vėjas mano akys“.

Policininkai pavežėjo mane ligi viešbučio, ir dėl viso pikto paklausė, ar norėčiau rašyti skundą, tačiau paklausė tokiu tonu, kad aš nenorėčiau.

Toks priėjimas ir prie šios knygos, kurią paėmus į rankas visa S. Parulskio povyza lyg ir klausia: „galbūt norėtum perskaityti šią knygą?“. Tačiau paklausia tokiu tonu, jog atsisakyti tiesiog negaliu. Ir tebūnie tai „atostogų romanas“.

Trumpas siužeto nupasakojimas atrodytų daugmaž taip: Odisėjas (pagr. herojus) atskrenda į Graikiją, oro uoste sėda į taksi ir važiuoja į viešbutį, tačiau pakeliui  taksistas numiršta, mašina nurieda nuo kelio ir prasideda detektyvas bei  nesibaigiantys klausimai. Sakyčiau, kažkuo primena D.Brown‘ą, nes kartais atrodo, jog besiaiškinant painią įvykių spiralę, kažkur už kampo slepiasi iliuminatai su savo legendomis ir padavimais. Tik, žinoma, lietuviška jų versija – padėvėta ir visiems atsibodusi.

Pats pasakojimas primena švelnų Č. Bukowskį – nuolat geriama, keikiamasi ir mėginama žaisti erotikos kortomis, tad neišrankus skaitytojas, labai greitai užkibs ant šio S. Parulskio kabliuko ir net nesuvokdamas apie ką skaito, jausis patenkintas. Juk tai – atostogų romanas ir iš esmės čia nesvarbu apie ką, svarbu kaip. Akimirkos žavesys. Ar ne tiesa?

Taigi, alkoholis ir erotika. Ir klausimas, kas S. Parulskiui išplovė smegenis? Bet gali būti, jog jis su mumis tiesiog žaidžia. Ir žaidžia taip, kad mes niekada nepasijusime nugalėtojais, o būsime priversti vien tik: „<…> vemti šachmatų figūromis.“. Turiu pripažinti, jog žaidimas nuostabus. Pripažinti ir išvysti besišypsantį S. Parulskio veidą, nuoširdžiai besijuokiantį iš mūsų beviltiškumo.

Ir jei iš pradžių dar priešinamės, tai su laiku, puslapis po puslapio, S.Parulskis vis tik nugali, sulaužo mus ir įskiepija veiksmo sekimą bei norą sužinoti kuo viskas baigsis. Negalima sakyti, jog knyga nelogiška ar neteisinga. Ne, knyga turi stiprų pagrindą, žodyną, stilių bei istoriją nuo kurios nenuklystama ir tai įrodo, jog autorius išmano ką daro. Ir dabar jis juokiasi. Juokiasi, juokiasi, juokiasi. Kaip visada – parulskiškai.

Teksto paprastumas kartais primena greitą maistą. Ir nesvarbu, patinka ar nepatinka, tiesiog norisi visą tai suvartoti. Ir kuo toliau, tuo daugiau. Norisi patenkinti alkio, net jeigu ir fiktyvaus, jausmą.

Jeigu  kas nors labai atkakliai tvirtina, kad ko nors bijo – su tokiu tipu reiktų elgtis atsargiai. Kaip ir su tais, kurie prisiekinėja, kad nieko nebijo. Kraštutinumai visuomet baigiasi nusikaltimais.

Detektyvai, intrigos, šiza ir nuogos moterys šokančios ant restorano virtuvės stalo. Kaip jau minėjau – atostogų romanas.

O kad būtų dar paveikiau, visur apstu nuorodų bei aliuzijų į graikų mitus. Tik kartais kyla klausimas ar nebuvo šiek tiek persistengta ir perspausta?  Juk didžioji dalis šio “atostogų romano“ auditorijos be atskirų paaiškinimų vis vien turbūt nesupras ką tais vardais norėta pasakyti. Bet ar tikrai norėta? Kartais atrodo, jog tai tiesiog pigus triukas timptelti už skverno dar vieną skaitytoją. Kaip jau minėjau – primena D. Brown‘ą, lengvai atskiestą ir pritaikytą lietuviškai vartosenai.

Pati istorija keista ir balansuojanti tarp „neaišku kur“ ir „neaišku kaip“. Atrodo, jog tai eilinis autoriaus žaidimas ir jis džiaugiasi šia galimybe atsikvėpti. Susidaro įspūdis, jog tai žingsnis atgal, tarsi poetas imtųsi kurti tekstus pop dainoms. Bet S. Parulskis nėra durnas, tad galbūt dabar belieka tikėtis dviejų žingsnių į priekį?

Knyga susiskaito per du vakarus. Ar daug mumyse jos lieka? Neaišku. Tačiau, ar toks jos tikslas? Juk skaitymas – tai malonumas. Ir tikrai bus tokių, kurie skaitydami šią knygą tą malonumą patirs. O po to ir toliau gyvens, savo šmaikščius ir nepakartojamus gyvenimus, laukdami ne kito atostogų romano, o tiesiog kitų atostogų.

Vertinimas: 6.7-7.2/10

Kita informacija:

Puslapiai: 237 psl.
Leidykla: “Baltos lankos”
Metai: 2010 m.
Kaina: ~27 Lt. – internetu nusipirkti galite čia.

(c) veikiantis