Archyvas

Žymių archyvai: senamiestis

Šią knygą pradėjau skaityti tarsi netyčia (viešėdamas svečiuose) ir nuo pirmųjų puslapių užsikabinau. Pagavo kažkas lengvo ir skanaus, ir jau nesinorėjo knygos taip paprastai paleisti, todėl buvau priverstas ją skolintis ir neštis namo.

Lizos butas – tai dar vienas žvilgsnis į devyniasdešimtuosius. Dar vienas vaikas, gimęs ir augęs ten iš kur devyniasdešimtuosius gali liudyti kaip jį suformavusį laiką. Tai žvilgsnis iš atminties, kurioje visos spalvos truputį ryškesnės, artimesnės ir todėl itin savos. Vaiva Rykštaitė čia stoja į vieną gretą su Povilu Šklėriumi ir Virginija Kulvinskaite. Atrodo, visų jų knygos iš to paties laiko ir to paties gyvenimo, tik skiriasi filtras pro kurį skverbiasi šviesa. Tačiau vieniša mama su vaiku ir istorija apie pelę virtuvėje, panašu, jau tampa tokio žanro ir tokių atsiminimų klasika.

„Šioje istorijos vietoje bočelis visada pareiškia nebegalintis klausytis erezijų ir tyčia kuo garsiau kliūdamas už daiktų eina į kiemą parūkyti. O daiktų senelių namuose daug, ir beveik visi senesni net už juos; ne taip kaip Lizos bute, kur mama nori visko kuo naujesnio ir madingesnio.“

Lizos butas mane patraukė ne tik tais devyniasdešimtaisiais, bet ir kitais susijusiais kontekstais. Vienas iš jų – Kaunas (kai tuo tarpu Šklėrius rašo apie Alytų, o Kulvinskaitė – apie Vilnių). Kai esi artimai susijęs su tam tikromis vietomis (arba žmonėmis, kurie kartais sukabina stipriau už bet kokius klijus), skaitant pabunda visai kiti jausmai ir atmintys (lyginant su pirmą kartą girdimais pavadinimais). Ir ne tik pabunda, bet įsigeria, susaisto, supančioja.

„Toliau diena klostėsi kaip ir visi mūsų šeimos sekmadieniai: pusryčių kirtome baliaus valgių likučius, iš televizoriaus atsivėrė „langas į gamtą“ – jaukus profesoriaus Kazlausko balsas ramino ir migdė, pasakodamas apie neišskiriamas papūgėlių poras, kurios kartą susiporavusios drauge lieka visą gyvenimą. Jei ne kelios kraujo dėmės ant kiliminės dangos, būčiau visai ir pamiršusi vakarykščius įvykius. O gal ir pamiršau.“

Kad Vaiva Rykštaitė moka rašyti – nepaneigiamas faktas. Tai – pirmoji šios autorės knyga, kurią skaitau, tačiau tekstą valdantį žmogų galima atpažinti vos iš kelių eilučių. O tuomet norisi tas eilutes pratęsti ir puslapis po puslapio jos nepastebimai virsta perskaityta knyga. Tuo tarpu ši – lengvai virškinama, įdomi, šarminga. Skaitau ir per daug negalvoju, jaučiuosi gerai.

„O gal viskas buvo ne taip, gal jie prieš tai kartu juokėsi senamiesčio skersgatviuose ir gėrė iš tos pačios gertuvės, – akmenys ne viską supranta, ant jų glaudžiasi galvos, girtos, pavargusios, nuo pečių krentančios.“

Perskaičius neapleidžia jausmas, kad autorė savo knygos temą galėjo pakabinti vienu sluoksniu giliau ir tokiu būdu ją jau būtų galima lyginti su Knausgardu. Tačiau ši knyga ne apie tai. Ir tai puikiai atsiskleidžia judant į pabaigą, kur greitas jaunatviškas tempas lėtėja ir į paviršių pradeda lįsti dabarties demonai, varvančiomis seilėmis kramtantys širdį veriančius prisiminimus ir verkiantys didelėmis blizgančiomis ašaromis. Knyga darosi vis liūdnesnė, tarpai tarp aprašomų akimirkų vis didesni, jaučiasi slogumas netenkant vaikystės, išeinant iš jos ir to net nepastebint (kol neatsisuki atgal).

Ši knyga apie atmintį ir nostalgiją, tamsiais vakarais skruostu riedančias ašaras, pirmąjį skonį, skausmą, juoką, baimę. Tai bandymas griebtis šiaudo jau žinant, kad jis neišgelbės. Ir jeigu šis liudijimas tikras, tuomet autorei vis dar skauda. O jeigu skaitytojui kyla toks klausimas, vadinasi, knyga gera, nes neleidžia jos taip paprastai imti ir užversti.

„Bet šitai buvo žiloje senovėje, gal net prieš kokius dvejus metus, dabar jau viskas pamiršta ir atleista, ir mudvi su Mode einame pas Kriftą į namus jos aplankyti, pasveikinti su būsimomis vestuvėmis, nors iš tikrųjų einame jos apžiūrėti, kad būtų mudviem apie ką tris vakarus iš eilės kalbėtis ir kitiems papasakoti.“

Knyga kaip sprogmuo (todėl skaitai ir vis pasitikrini – sprogs ar nesprogs rankose). Kaip stuburo paieškos. Truputį rožinė, truputį išsitaškiusi, truputį per daug pridengusi tai, ką pradžioje ketino apnuoginti. Lizos butas – tai tostas vaikystei. Su rašikliu tarsi taure rankoje. Kai visi klausimai anksčiau ar vėliau tampa retoriniais. 😊

Kita informacija:
Puslapiai:
 264 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Kažkada šią knygą „perskaičiau“ klausydamasis jos per radiją. Tai nutiko pakankamai seniai, tačiau iki dabar nešiojausi įspūdį, kurį būtent tuomet ir susikūriau. Vis tik norėjosi šią knygą paimti į rankas ir materialiuoju pavidalu bei dar kartą patirti jau kiek kitame kontekste, kiek kitame pavidale, norėjosi prisiminti tai, kas kažkada šiek tiek sukrėtė ir privertė patikėti šios knygos tamsa. Tad vos tik pamačiau ją knygyne, negalėjau neįsigyti.

„Šitame miesto kampelyje niekas negalėjo manęs nei sugauti, nei užspeisti – čia jie smarkiai apsišovė. Visiškai nepaisė šventos Sun-Tzu taisyklės: susikovė su manimi teritorijoje, kurią pažinojau šimtąsyk geriau už juos pačius. Jie neturėjo jokių šansų.“

Kaip visada, keli žodžiai apie tai, ką šioje knygoje sutiksite. Pagrindinis herojus – visų sričių genijus iš prigimties – tiek tiksliųjų, tiek humanitarinių mokslų. Nuo vaikystės augintas būti genijumi, jaustis genijumi, triumfuoti genijumi. Nuo mažumės manipuliuojantis geriau už kitus, suprantantis daugiau už kitus, galintis pajusti, perprasti ir atpažinti viską daug tiksliau, sąmoningiau bei preciziškiau. Taip, šiek tiek pamišęs, tačiau tai neturėtų būti netikėtumas Gavelio gerbėjams. Ši knyga, kaip ir daugelis kitų – skirta Vilniui. Kartais atrodo, ji skirta skaitytojui, tačiau tuo patikėti galėtų tik visiški naivuoliai, nes Gavelis alsuoja Vilniumi ir kiekvienas jo atodūsis skirtas būtent jam. Tačiau dėl to skaitytojai, na bent jau tokie kaip aš, tikrai neprieštarauja. Kaip ir dėl siužeto, neiškrentančio iš realaus bei nerealaus pasaulių sankirtos rėmų: pagrindinis herojus atradęs savyje rytų karo vadą bei išminčių Sun-Tzu įsikuria Vilniaus požemiuose ir naikina jo rauges, t.y. tuos kurie kenkia Lietuvai. Kenkimas apima tiek pirmaprades valdžios skonio paragavusiųjų ydas (tokias kaip godumas, grobstymas, vogimas), tiek iš jų kylančias psichologines mutacijas bei transformacijas, kurios pasireiškia noru niekinti ir naikinti, išspausti iš kiekvienos gyvybės jos gyvastį ir eiti toliau, žengti kūnais, kurie tėra tušti nieko nereiškiantys šešėliai. Žodžiu, pagrindinis herojus padedamas savo draugų, kurių ratą sudaro visuomenės atmatos, mėgina išvalyti Lietuvą nuo kenkėjų, kuriuos atranda tiek tarp valdžios atstovų, tiek tarp meno ar televizijos žvaigždžių.

„Tuomet jau buvau pakankamai ciniškas, kad galėčiau ramiausiai pameluoti netgi jai. Tiesiog tvirtai žinojau, kad jau galiu apmulkinti kiekvieną – galbūt net patį Viešpatį.“

Tekstas traukia. Čia nuolat minimos konkrečios vietos, restoranai, gatvės, tad nori nenori užplūsta jausmas, lyg viskas vyktų visai šalia, gal net tiesiai po tavo kojomis, požemio labirintuose. Kova prieš blogį, kova prieš patį save. Tekstas užburia. Tai – sakmė, legenda, istorijų dulkės, skaitymo malonumas, užplūstantis hipnotizuojančiu transu, šmėkliškai žaidžiančiu savotiškas gaudynes, kada mėgini jį vytis, tačiau jis tolsta vis tolyn ir tolyn su kiekvienu puslapiu. Tolsta vis tolyn ir tolyn, tačiau ne tiek, kad prarastum tikėjimą savo sėkme. Visuomet lyg ir matai jo šešėlį, nugarą, uodegą, bet pagauti taip ir nepavyksta, tad tiesiog seki apkvaitęs ir nesiorientuojantis paskui jį – puslapis po puslapio, žodis po žodžio, mintis po minties.

Kaip įprasta, daug erotikos, kuri vietomis turėtų šokiruoti gražius ir švelnius tekstus mėgstančius skaitytojus. Na, bet tokie vargu ar šią knygą iš viso atsivers. Skaitant šiek tiek užkliuvo pernelyg ryškus metafizikos vaidmuo. Kas keisčiausia, užkliuvo ne todėl, kad tekstas persunktas metafizika, o todėl, kad tai pabrėžiama, paryškinama ir primenama kas keli puslapiai būtent tuo pačiu žodžiu. Po n-tojo karto ta metafizika pradeda įgristi ir atrodyti dirbtinai, tad galbūt šioje vietoje šiek tiek persistengta.

Apibendrinant, ši knyga – tipiškas Ričardas Gavelis. Siūlau perskaityti visiems, turintiems polinkį netradicinei medicinai. Po tokios knygos ir tokių pasiūlymų, jau net pats nebežinau ar juokauju, ar ne.

Knyga trims vakarams. Knyga, galinti sužaloti jūsų vaikų psichiką. Knyga, norinti kažką pakeisti. Knyga, galinti pasiūlyti daugiau negu dvidešimt knygų įkyriais spalvotais viršeliais.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:
Puslapiai:
290 psl.
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2002 m.
Kaina: ~17 Lt (radau knygyne “Keista“, Pylimo g., Vilnius).

(c) veikiantis