Archyvas

Tag Archives: seksas

slimani-zmogedros-sodeIš pradžių net nesiruošiau skaityti šios autorės knygų, tačiau joms vis šmėžuojant mano regos lauke, nusprendžiau, kad reikia pabandyti. Reklama buvo per daug paveiki, kad atsispirčiau jos gundymams. Kita vertus, kokia ten reklama, gal tik mano paties nuolat refresh‘inamos leidyklų svetainės 🙂

„Norėti – jau pasiduoti. Užtvanka pralaužta. Kuriam galui tvardytis? Gyvenimas nuo to nepagražės. Dabar ji samprotauja kaip opiomanė, kaip lošėja kortomis. Ji tokia patenkinta nustūmusi pagundą keletą dienų, kad net pamiršo jos pavojų. Adelė atsistoja, pakelia lipnią velkę, ir durys atsidaro.“

Tekstas itin kinematografiškas ir labai greitas. Nors gal greitas ne tekstas, o aš pats, kažkur skubantis, tačiau nenorintis paleisti knygos, geidžiantis vienu metu būti dviejose (trijose? keturiose?) vietose. Ieškantis atodūsių, kurių autorė nepasiūlo, viskas tik sukasi, žaižaruoja, blykčioja tarsi karuselė, akina savo pamišusiais plastikiniais žirgais.

Kokie dar atodūsiai? Gyvenimas jiems per  greitas, – galėtų atsakyti balsai iš knygos ir savo pasauliuose jie būtų visiškai teisūs.

Knygoje daug aistros, bet ji visai ne romantiška, greičiau – mechaniška, gerai apskaičiuota, ryjanti Adelės smegenis tarsi nepagydomas vėžys. Todėl nespėji prisirišti prie ją liečiančių vyrų, nespėji išsaugoti jų vienkartiškumo. Viskas laikina, išskyrus pačią Adelę, kuri, sugriebusi ranką, tempia tave paskui save, skuba norėdama kuo greičiau pernerti savo nerimo vandenį. Bet jis didelis ir platus, todėl reikia ištvermės ir jėgų, kad neatsiliktum nuo jos. Nuo pralaimėjimo. Nuo negalėjo atsikvėpti. Nuo žingsnių, kurie nestoja ir tu vis dažniau pradedi klausti, ar dar toli ir ar ilgai visa tai tęsis. Bet ji nieko nesako, tyli, skrodžia vieną vandens sluoksnį po kito ir finalo nuojautos veriasi tik tavo mintyse, bet ne knygos puslapiuose.

Čia daug erotikos, sekso, intymumo, tačiau skaitant susidaro įspūdis, kad viskas tarsi per stiklą. Kad tekstas tavęs neįsileidžia ir tarp jūsų visada lieka nedidelis plyšys. Tačiau šio pakanka, kad tu jaustumeisi iki galo neišsipildęs ir pultum verstis per galvą, stengdamasis tą plyšį peršokti ar bent jau kuo nors užkišti. Bet viskas bergždžia, plyšis neįveikiamas.

Galima sakyti, autorė jį palieka specialiai. Kad negalėtum pasiekti ir pajusti Paryžiaus, užverto Adelės kūne. Draskančio ją iš vidaus. Jis nepasiekiamas tarsi nebeveikiančio kiosko vitrinoje suguldyti laikraščiai. Tu žiūri į juos, norėdamas paimti į rankas, užuosti tą šimtmečių kvapą jų laikinuose pavidaluose, bet stiklas tave stabdo ir lieki teliudyti jų buvimo, nors iš tikrųjų savęs, savo išplaukusio atvaizdo vitrinos stikle.

„Adelė nei didžiuojasi savo pergalėmis, nei jų gėdijasi. Ji neveda ataskaitų, neįsimena vardų, o juo labiau situacijų. Ji labai greitai tai užmiršta, ir juo geriau. Kaip ji galėtų prisiminti šitiek odų, šitiek kvapų? Kaip ji galėtų išsaugoti atmintyje kiekvieno ją užgulusio vyro svorį, jo šlaunų plotį, varpos dydį? Ji nieko tiksliai neprisimena, bet vyrai – vienintelės jos egzistencijos gairės. Kiekvieną metų laiką, kiekvieną gimtadienį, kiekvieną jos gyvenimo įvykį atliepia meilužis su neryškiu veidu. Jos amnezijoje plūduriuoja raminantis pojūtis tūkstantį kartų egzistavus per kitų geismą.“

Romanui persivertus į antrąją pusę, susigyveni su tuo plyšiu. Jauti, kaip keičiasi nuotaikos, kaip žmonėse besislepiantis šaltis virsta šiluma rankose ir atvirkščiai – šiluma rankose virsta šalčiu viduje. Galiausiai viskas susiveda į neviltį ir negalėjimą pabėgti iš savojo kūno. Šis ir yra tas neįveikiamas vitrinos stiklas. Apie tai ir knyga. Apie kūną tarsi kalėjimą. Apie liūdesį tai suvokiant ir pavojingą džiaugsmą trumpam užsimiršus. Apie ligą, priklausomybę, ir baimę virstančią drąsa (drąsą virstančią baime?).

O kuo labiau artėjo paskutinis puslapis, tuo giliau grimzdo dugnas laikęs knygos pamatus. Ir skaitytojas, tarsi stovėdamas lifte, buvo leidžiamas vis žemiau ir žemiau. Į pirmąjį aukštą. Į parkingą. Į požemius. Vis giliau ir giliau. Ten, kur tamsa apgobia ne tik rankas, bet ir akis. Ten, kur tamsos tiek daug, kad pripranti prie jos ir nebesiblaškai. Ten, kur, peržengęs savo baimes, nurimsti. Ten, kur viskas tik prasideda. Menkiausi garsai. Duslūs prisilietimai. Trūkčiojantis kvėpavimas. Linkstanti žolė. Žmogėdros. Sode.

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Dans le jardin de l’ogre
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 208 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Reklama

Dailiausia_moteris_mieste

Visų pirma, apie knygos išvaizdą – ji puiki. Gražus, akį traukiantis viršelis ir laminuotė (kad negalėtum pavartyti knygyne), suteikianti neskaitytai knygai dar daugiau paslapties. Taip ir norisi tą celofaną nulupti ir išpakuoti Dailiausią moterį mieste kaip dovaną, pamatyti kas slepiasi jos viduje. Bet tuo pačiu norisi jos neliesti ir palikti tokią, kokia yra, amžiams. Tarsi paveikslėlį lentynoje į kurį gražu pažiūrėti ir kuriuo smagu pasidžiaugti jo net neliečiant (šiuo atveju, net neskaitant). Žodžiu, skaitytojas, paėmęs knygą į savo rankas, atsiduria tarp dviejų ugnių, o lupdamas įpakavimą supranta – kelio atgal nebėra.

Kalbant apie tekstą, jis pagauna ir nusineša tave it srauni upė. Buitiški dialogai, neįpareigojančios situacijos. Srovė srauni, todėl niekas ir neverčia žvalgytis gelmės, paprasčiausiai rodo tau nuotraukas, kuriose atspaustas gyvenimas. Iš tam tikro kampo. Tam tikra plokštuma. O kad būtų paprasčiau viską suvirškinti, tas vaizdas susmulkinamas, sumalamas ir paverčiamas žodžiais, kuriuos daug lengviau ir saugiau įsileisti į vidų negu apčiuopiamas patirtis.

Neturintiesiems reikiamų dantų, viskas pertrinta ir sumalta, tuo tarpu turintiesiems belieka šypsotis ir neatskleisti savo paslapčių. Belieka šnabždėtis tarpusavyje, kad, klausyk, gal ir man taip buvo nutikę. Tačiau visa tai – melas, nes jeigu ir nutiko, tai tikrai ne taip, gal tik vos vos panašiai. Tačiau tas panašumas greičiausiai toks tolimas ir neryškus, kad vargu ar palyginsi. Nes tie, kurių patirtys iš tiesų tokios pat, vargu ar atsivers tokią (ar bet kokią kitą) knygą ir vargu ar atras laiko skaitymui. Jie išsislapstę paribiuose ir pakampėse. Spūdina gatvėse nunėrę galvas kažkur tarp eilučių, bet tikrai ne jose.

Knygos mėsa – tai fizinė stimuliacija. Seksas, nuolatinis girtumas, girtėjimas ir girtavimas pateikiami be jokios egzotikos, paverčiami paprasčiausia mechanika. Iš tos mechanikos ir sukonstruota knyga. Iš nedidelių apsakymų, laviruojančių ant tik numanomos ribos tarp realaus ir įsivaizduojamo pasaulių.

Ir nors daugelis istorijų gali šokiruoti savo nuogumu, įsiskaičius, įmanu pajusti, kad autorius norėjo parodyti daugiau negu matosi iš pirmo žvilgsnio. Ne tik paviršių, bet ir esmę, plytinčią kažkur giluminiuose sluoksniuose. Ji retsykiais švysteli prieš akis, o tada neria gelmėn, ir jeigu suspėsi įsitverti, pamatysi daugiau negu žėrintys vandens purslai. O jeigu pasistengsi ir laikysiesi įsikibęs pakankamai ilgai, galiausiai išvysi save. Nuogą, stovintį priešais veidrodį ir garsiai išpažįstantį sau savo baimes.

„visas viešbutis buvo pilnutėlis tokių kaip mes žmonių – žmonių, kurie maukė vyną, dulkinosi ir neturėjo nė menkiausio supratimo, kas jų laukia toliau. retkarčiais kuris nors iš jų iššokdavo pro langą.“

Tokia ir knyga. Pilna sekso, alkoholio ir mėginimų susivokti, kas lieka iš gyvenimo atėmus šiuos du kintamuosius. Deromantizavus juos.

Ši knyga patiks tikrai ne visiems, nes ne visi ištvers, ne visi norės laikytis įsikibę apnuoginto nervo, nuo kurio nuolat justi dirglumas ir skaudesys. Ir tikrai ne visi norės atsidurti knygos pasaulyje. Net jeigu per atstumą. Net jeigu ir stebėtojų vaidmenyse.

Taigi, būkite atsargūs. Nes čia nėra jokio stebuklo, tik juodas, apniukęs dangus. Primityviausi poreikiai ir iš paskutiniųjų sutelktos pastangos prastumti dar vieną dieną. Pradžioje tai privers apsvaigti arba bent įsigeisti apsvaigimo, o tuomet prasidės pagirios ir viskas priklausys nuo to, kaip mokama su jomis susitvarkyti. Nes lygiai taip pavyks susitvarkyti ir su knyga. Su jos metamu šešėliu. Su joje tarpstančiais gyvenimo likučiais.

Vertinimas: 8,2 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
The Most Beautiful Woman in Town & Other Stories
Vertėja/Vertėjas: Gediminas Pulokas
Puslapiai: 352 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Šiandien bevartant internetinę spaudą priėjau prie ganėtinai įdomaus interviu. Jį galite rasti čia. Pagrindinė jo esmė yra ta, jog

Vilniaus knygų mugėje Tarptautinių kultūros programų centras (TPKC, http://www.koperator.lt) ir booksfromlithuania.lt pristatė į anglų kalbą išverstų lietuvių autorių tekstų rinktinę, pavadintą „Sex, Lithuanian Style: Prose and Poetry“ (Seksas lietuviškai: proza ir poezija).

Pirmoji mano reakcija – sprendimas įdomus. Tuomet pradėjau galvoti ir kelti klausimus. Bet prieš tai dar viena ištrauka iš interviu:

Padarėme tai, ko nepagirtų joks kritikas ir jokia literatūros mokytoja: išrankiojome „pikantiškas“ vietas iš literatūros kūrinių. Į knygą sudėjome skirtingų kartų autorių ir nevienodos literatūrinės vertės tekstus (daugiausia ištraukas iš stambesnių kūrinių), siekdami parodyti ne tik skirtumus, bet ir sekso temų interpretavimo panašumus. Būtent panašumai, sutapimai skirtingų autorių tekstuose yra tai, kas leidžia daryti išvadas apie dabartinės Lietuvos „seksualinį kraštovaizdį“ (ir ne tik).

Kaip rašoma šios knygos pristatyme, ši knyga yra skirta:

– mažai apie Lietuvą ir jos literatūrą/kultūrą žinantiems žmonėms užsienio šalyse;
– Lietuvos skaitytojams, kuriems ji galėtų atrodyti „pikantiška” ir tinkama dovanoti – kaip suvenyras – užsienio svečiams ir draugams;
– emigrantams, kurie jau gerai moka anglų kalbą, todėl galės sau iš naujo „atrasti“ lietuvių literatūrą lygindami, kaip ji „skamba“ angliškai;
– literatūros ir kultūros specialistams, besidomintiems seksualumo reprezentacija, taip pat vertimo į anglų k. problemomis;
– užsienio leidėjams, kurie galėtų „užkibti“, susidomėti vienu ar kitu autoriumi ar autore bei galimybe leisti lietuvių literatūros vertimus užsienyje.

Ir čia man pasidarė truputį juokinga. Bet apie viską nuo pradžių.

Skelbiama, jog knyga išleista vien tik anglų kalba, tad pagrindinis ir pirmasis klausimas, kuris man šovė į galvą – kodėl ne lietuviškai? Visų pirma, manau, jog pagrindinis šios knygos skaitytojų ratas būtų būtent lietuviai, t.y. rašytojų giminės, pažįstami, gerbėjai ir kritikai. Štai jie šią knygą tikrai skaitytų, o kai kurie gal net ir nusipirktų. Deja, bet knyga išleista tik anglų kalba. Tad, ši publika, net ir puikiai mokanti anglų kalbą, susiaurėja turbūt iki kokio dvidešimtadalio. Jeigu ne dar mažesnės dalies. Ir čia kyla klausimas – kas šią knygą skaitys, jeigu ne mes patys? Bet anonsas skelbia penkias grupes žmonių, kuriems ji yra skirta.

Pirmoji iš jų – mažai apie Lietuvą ir jos literatūrą/kultūrą žinantys žmonės užsienio šalyse. Kažkaip naiviai atrodo, jog tokie žmonės tokią knygų nusipirktų. Pastarąją jie turėtų statyti į vieną eilę su kitomis seksualinį kraštovaizdį aptarinėjančiomis knygomis, kurių užsienio kalbomis yra parašyta begalė. Tiek literatūrine, tiek darbine kalba. Juk jiems jokio skirtumo kokios šalies autoriaus knygą pirkti, todėl čia daugiausiai lems reklama. Ar mes pajėgūs šioje srityje? – retorinis klausimas. Tarkime, jog per kažkokį atsitiktinumą šią knygą kažkas nusipirko. Vargu bau ar tas kažkas čia ras informacijos apie Lietuvą ir jos literatūrą bei kultūrą. Juk iš fragmentų sunku susidaryti bendrą vaizdą. O kai visi fragmentai piešia seksualinį kraštovaizdį, apie kokią kultūrą ir literatūrą mes čia šnekame? Kažkodėl netikiu, jog kažkas perskaitęs šia knygą ir nieko ar beveik nieko nežinantis apie Lietuvą, susidomėtų šalimi, kurioje gimė šie tekstai. Netikiu ir viskas. Bet visada galite imti ir įtikinti.

Dar ši knyga skirta užsienio leidėjams. Vėlgi labai abejoju ar užsienio leidėjai neturėdami žalio supratimo apie knygoje spausdinamus autorius bei jų kūrybą, ryšis pastarųjų ieškoti ir mėgins su jais susisiekti. Bet kas žino, kas žino..

Literatūros ir kultūros specialistams ši knyga turėtų praversti. Klausimas kiek tokių bus?

Emigrantams? Nebent nostalgijos vedamiems. Bet pastarieji turbūt maloniau atsiverstų kokio nors čia įtraukto autoriaus romaną negu jo pikantiškiausias nuotrupas. Kita vertus, kodėl jie turėtų skaityti angliškai, jeigu originalas yra parašytas lietuviškai?

Vienintelis šios knygos realesnis panaudojimas – tai dovanos ir suvenyrai. Padovanoti ją tikrai būtų smagu tiek draugams užsieniečiams, tiek ir draugams lietuviams. Bet tai jau būtų ne literatūros sklaida, o paprasčiausias pokštas.

Bet ką aš galiu žinoti. Tiesiog garsiai mąstau, nors nesu tos knygos nei vartęs, nei akyse regėjęs. Tad nežinau nei šios knygos koncepcijos, nei išpildymo, o iš atrinktų autorių esu skaitęs gal tik keturis ar penkis. Vienaip ar kitaip, knygos idėja – įdomi. O jeigu apie ją kalbama – pusė darbo jau padaryta. Tik ar nebūtų buvę geriau pirma šios knygos išleisti Lietuvos rinkai, o jau vėliau mėginti ieškoti laimės svetur? – vėlgi retorinis klausimas.

Susidomėjote ir užsukę į knygyną būtinai pavartysite? Na, tuomet jūs tokie patys kaip ir aš.

O čia jos viršelis:

 

 

 

 

 

 

 

(c) veikiantis