Archyvas

Tag Archives: Seimas

Apie J. Erlicko knygą čia dar neteko rašyti. Tačiau rašyti apie šį autorių – vienas malonumas. Paauglystėje buvau vienas didžiausių J. Erlicko gerbėjų ir skaitydamas jo knygas negalėdavau nustoti juoktis balsu. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Kažkas užburiančio. Žiūrėdavau visas laidas, kuriose šis personažas pasirodydavo, eidavau į jo apsireiškimus teatre, klausydavausi jo dainų. Ir juokiausi. Juokiausi kiekvieną kartą iš nuostabos, kuri apimdavo pažvelgus į J. Erlicko piešiamą graudžiai juokingą realizmą. Manau, esminę J. Erlicko kūrybos dalį taip būtų galima ir pavadinti – juokas pro ašaras. Šioje knygoje ašarų tiek daug, kad tiesiog negali jomis netikėti.

Vienaip ar kitaip, kad paimčiau šią knygą į rankas, turėjo praeiti nemažai laiko. O ir ėmiau ją ne visą iš karto, greičiau bangomis – potvyniais ir atoslūgiais. Nusipirkau kai tik ši buvo išleista, t.y. 2009, tačiau rimčiau skaityti prisėdau gal tik prieš kelis mėnesius. Ir taip, kas rytą po kelis puslapius, buvau žadinamas ir stebinamas.

Perskaitęs šią knygą galiu pasakyti, jog J. Erlickas vis dar turi savo gaivalą, vis dar yra neabejotinas savo pasirinktos krypties vienetinis ir nepakeičiamas egzempliorius. Toks jausmas, kad jis susikalė sau smėlio dėžę, nustatė joje galiosiančias taisykles ir pakvietė visus prisijungti pažaisti. Tačiau kol kas taip ir neatsirado nė vienas, kuris galėtų bent jau šiek tiek rimčiau mesti jam iššūkį ir garbingai pasipriešinti. Nepaisant to, J. Erlickas neliūdi – jis varžosi su savimi. Ir jam tai puikiai pavyksta – išlikti paprastu, įtaigiu ir stulbinančiu savo įžvalgomis bei atradimais. Sugretinimais ir netikėtais posūkiais. Žodžių žaismu ir prasmių variacijomis. Tačiau svarbiausia yra tai, jog kad ir kiek autorius kartoja tuos pačius dalykus (bene visos pagrindinės J. Erlicko knygos yra apie tą patį) – jis nenusibosta.

Gyvenimas, politika, meilė bei nesibaigianti ironija. J. Erlickas priverčia skaitytoją juoktis iš savęs. Dar ir dar kartą. Ir viskas taip gaivu, lengva ir paprasta, kad lieki nuščiuvęs ir nustebęs. Kad neabejoji, jog esi toks, kokį autorius tave ir nori matyti.

Knygoje suguldyti tekstai – tikra mišrainė. Tarp galybės naujų tekstų, galima rasti ir jau skaitytų ankstesnėse J. Erlicko knygose ar puikiai girdėtų ir prisimenamų iš jo dainų. Didžioji dalis – proza, tačiau pramaišiui yra įdėta ir po vieną kitą eilėraštį. Žodžiu, visko ir visiems. Tačiau skaitant visiškai neatrodo, jog kažkas yra ne savo vietoje ar kad vyrauja chaosas. Toli gražu. Viskas  harmoninga ir suderinta tarsi puikiausiame simfoniniame orkestre. Skaitai ir matai – viskas laiku ir vietoje. O tai – retas talentas. Todėl nereikėtų nusigąsti dėl to, jog knyga net 821 psl. storio. Tai visai nereiškia, jog ją skaityti anksčiau ar vėliau nusibos. Tai reiškia, kad jos užteks ilgam.

Jeigu reiktų cituoti, būtų galima cituoti visą knygą. Jeigu reiktų rekomenduoti, būtų galima rekomenduoti ją visiems. Tai universali knyga. Ir jeigu ji nepapirks savo tekstais, tuomet tikrai nuginkluos mokėjimu pasijuokti iš savęs. Taigi, skanaus!

GERĖJIMO ŽENKLAI

Antai moteris savo kūną pardavinėja.
– Keturiasdešimt litų.
– O kiek sveriat?
– Aštuoniasdešimt.
Paskaičiavęs linkteliu: man tinka.
Viso labo 50 centų už gyvo svorio kg.
O juk pasūdžius užteks iki rudens.

O aš jau laukiu knygų mugės, kurioje galėsiu įsigyti ir naująją J. Erlicko knygą (“Ateinu su šaukštu”), kuri, tikiu, bus lygiai tokia pati nepakartojama ir paveiki. Juk talento, kaip žinia, nepamesi.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
821 psl.
Leidykla: Tyto Alba
Metai: 2009 m.
Kaina: ~30 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

IMG_4937Ir vėl Gavelis. Ir vėl Vilnius. Ir vėl demonai. Atrodo, jog prieš atsiversdamas bet kurią Ričardo Gavelio knygą jau gali būti tikras kas tavęs laukia – sunaikinimo bei susinaikinimo mechanizmai. Kas kartą vis išradingesni, rafinuotesni ir kas kartą vis labiau gluminantys.

„Galbūt reikėjo nutapyti kruvinu peiliu suraikytas smegenis ir taip išreikšti savo minčių esmę. Deja, suraikytų smegenų vaizdas neišreikštų jokios esmės. Reikia tapyti stogų atbrailas, katinus ar pavargusius tiltus, tačiau taip, kad jie teigtų visišką pasaulio prapultį.”

Ir Gavelis tapo. Tapo stogų atbrailas, katinus ir pavargusius tiltus, o kai to pasirodo per maža – jis kruvinu peiliu nutapo suraikytas smegenis ir taip konstatuoja pasaulio prapultį.

„Paskutinioji žemės žmonių karta“ – tai septynios istorijos, septyni pasauliai, avatarai, ikonos, žmonės. Ir nors visi septyni tapomi atskirai, galiausiai jie atsiduria bendrame paveiksle. Jie – tai kunigas, sakantis pamokslus per televiziją, AIDS sergantis dailininkas, norintis apkrėsti visus išrinktuosius, taip pat visuose Gavelio romanuose sutinkamas mistinis genijus Tomas Kelertas bei kiti, vienas už kitą margesni personažai. Visus veikėjus vienija tai, kad kiekvienas turi savo misiją (gal netgi šventą pareigą), garantuojančią jiems amžiną laimę. Tuo pačiu, visi tėra tik skirtingi vieno ir to pačio prakeikto Vilniaus atspindžiai, kuris čia, kaip ir visuose Gavelio romanuose, yra tamsos ir prapulties simbolis.

Tekstas provokuojantis, tamsus ir dažnai keliantis šiurpą. Bet tokia išraiškos forma, susipažinusiems su autoriaus kūryba, jau nebeturėtų stebinti.

„Ir pamažu artėja galas, kuris ateina tavęs išjungi tarsi elektros lemputės.“

Toks jausmas apima skaitant kiekvieną dalį, o kiekviena dalis, savo ruožtu, veda prie bendros romano pabaigos, kurios vienintelis tikslas, atrodo, būtent ir yra išjungti tave kaip elektros lemputę. Kaip tą, kuriam pasibaigė galiojimo laikas.

Istorija čia nėra tokia svarbi, daug svarbesnė migla bei tikėjimas, jog niekas tavęs nebegali išgelbėti. Didžioji dalis veiksmo vyksta būtent vidiniuose veikėjų pasauliuose, t.y. jų psichologiniuose labirintuose, klaidžiojant per žingsnį nuo visiško pamišimo.

„Poezija <…> moko mąstyti neįprastai ir metafiziškai, ji nepaiso jokių taisyklių, netgi pačių pirminių – kalbos taisyklių.“

Šis romanas, kaip skelbia knygos nugarėlė, – juodoji Gavelio poezija. Sutinku su tuo besąlygiškai ir neskubu lengva ranka rekomenduoti šios knygos. Taip, perskaityti ją verta. Tačiau tai nebus lengvas ir nerūpestingas pasiskaitymas prieš miegą, tai nebus atpalaiduojanti ir palaimą suteikianti istorija. Tai nebus tai, ko jūs tikitės, nebent jūs tikitės pasaulio prapulties ir esate Tomas Kelertas. Vienišas Ričardo Gavelio karys.

Vertinimas: 8.5/10

Kita informacija:
Puslapiai:
223
Leidykla: “Vaga”
Metai: 1995 m.
Kaina: išsimainiau.

(c) veikiantis

 

vilniaus pokerisSeniai norėjau perskaityti šią knygą, todėl, kai vieną dieną, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, ji atsidūrė mano rankose, privalėjau išnaudoti savąją progą.

Iš karto prisipažinsiu, jog apie šią knygą labai sunku rašyti, o dar sunkiau apibūdinti ją keliais žodžiais, tačiau iš esmės – tai knyga apie Vilnių ir jame gyvenančius demonus, apie persipynusias gyvenimo ir mirties linijas, apie sapnus ir vizijas. Viena ir ta pati istorija čia pateikiama iš keturių pasakotojų pozicijų, kurių kiekvienas pratęsia prieš tai buvusią siužeto liniją, ją papildydamas, praplėsdamas, tačiau kartu kompromituodamas bei vietomis visiškai priešingai nupiešdamas atitinkamus epizodus bei įvykius – savąją tiesą pateikdamas kaip vienintelę ir neginčijamą. Iš pažiūros skaitytojui lyg ir leidžiama pasirinkti kuo tikėti, o kuo ne, tačiau tai tik iliuzija, nes nuo skaitytojo čia niekas nepriklauso; nes visa tai – tik žaidimas, kurį žaidžiant nėra vienos tiesos ar vieno melo, kurį žaidžiant viskas yra tiesa ir melas tuo pat metu. Ir todėl – realybė čia neegzistuoja.

„Žinau, kad niekas nestatys man paminklų, aš bevardis karys. Bet kaunuosi kiekvieną mirksnį, net dabar, <…>“.

Taip galima apibūdinti kiekvieną iš pernelyg tikrų, tačiau tuo pat metų šiek tiek antgamtiškų veikėjų – tai bevardžiai kariai, kovojantys prieš nematomą ir neapčiuopiamą priešą. Kiekvienas savo kovoje renkasi sau priimtinus kovos būdus, ginklus ir tikslą, dėl kurio privalo padėti galvą. Tarp jų daug bendro, tačiau bendriausias dėmuo yra Vilnius, o tiksliau, Vilniaus šešėlis – grėsmingas, nesuvokiamas ir nepakeičiamas, turintis neribotą galią, tačiau ribotą žaidimų aikštelę, kurioje elgiasi savo nuožiūra ir tik pagal sau vienam suvokiamas taisykles.

„VV mėgo sakyti: kiekvienas turėtume nešiotis savus numirėlius kišenėje kaip kortas, kad reikalui esant galėtume sužaisti lemtingąjį pokerį.“

Ši knyga tarsi skalpelis, o Gavelis tarsi chirurgas – pjauna tiksliai ir iš esmės – nežaidžia su skaitytoju, greičiau jau priverčia skaitytoją žaisti su savimi, savo mintimis, baimėmis bei demonais. Tekstas patraukia savo daugialypiškumu, erudicija ir kažkokia nežemiška migla, kuri jau knygos pradžioje užmauna skaitytojui ant galvos maišą, pririša jį prie rogučių ir pastumia nuo kalno. Ir visa knyga tokia – pilna įvaizdžių, apraiškų bei troškimų kurie tiesiog įsikerta ir palieka savo ženklą. Čia turiu perspėti, jog knyga tokia įtikinanti, kad po to vaikštant Vilniaus gatvėmis nejučia pradedi įtarinėti balandžius, kurie rodosi yra kažkieno siųsti šnipai, kruopščiai ir akylai stebintys kiekvieną tavo judesį bei tik ir laukiantys pirmosios tavo klaidos.

Man ši knyga labai patiko, tačiau manau bus ir tokių, kuriuos išgąsdins vietomis gaivališkai prasiveržiantis nežabotas agresyvumas ar nepamatuoti polėkiai. Taigi itin jautriems skaitytojams šios knygos nerekomenduoju, tuo tarpu visus kitus perspėju, jog knyga skaitosi pakankamai lėtai, todėl prieš pradedat, reikia nusiteikti, kad prie jos teks praleisti ne vieną, ne du, ir greičiausiai net ne tris vakarus.

Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų – verta.

„O šit jie susieina visi trys. Tiesus it akmens stulpas Vytautas Vargalys, žėrinti slogiu grožiu Lolita Banytė-Žilienė ir pašiaušęs ežiuką, nesišaipąs Martynas Poška. Prasideda mažasis Vilniaus pokeris.“

p.s. baigus skaityti kyla klausimas – o kaip galėtų atrodyti “Vilniaus pokeris” šiandieniniame kontekste? Aš asmeniškai manau, jog tereiktų pakeisti keletą vardų, pavadinimų, vieną kitą nereikšmingą epizodą ir viskas atitiktų, sugultų į savas fantasmagorines vietas. Atrodo, jog Vilnius vis dar tas pats, vis dar neįminta požemių mįslė, slepianti kažką tokio, nuo ko priklauso visų mūsų gyvenimai.

Vertinimas: 10/10

Kita informacija:

Puslapiai: 398
Leidykla:
“Vaga”
Metai:
1990 (1-asis leidimas – 1989 m.)
Kaina:
man nekainavo nieko; knygynuose šios knygos tikrai nerasite, tačiau internete yra nemažai skelbimų, kuriuose ji parduodama/išmainoma.

(c) veikiantis