Archyvas

Žymių archyvai: Saulius Tomas Kondrotas

Tai knyga apie kurią savo nuomonę galima pakeisti po kiekvieno iš jos teksto. Todėl ir visi užrašai, kuriuos žymėjausi skaitydamas, užvertus knygą atrodo tarsi pelenai po truputį išpustomi vėjo. Kai kur vis dar rusena buvusi šiluma, o tiksliau – akimirkos nuotaika, o kitur – viskas jau išblėsę ir apie tekstą, kaip ir apie pačią knygą, reikia kalbėti iš naujo.

Vienaip ar kitaip, ši knyga visų pirma yra kvapas. Ir tas kvapas – rudens. Šlapių spalvotų lapų po kojomis, prieš jiems pavirstant vienu dideliu papjė mašė. Knyga ryški, apčiuopiama, įsigerianti į tave. Ir ne veltui „Kolekcionierius“, nes tai – kolekcija. Autoriaus novelių, apsakymų, apysakų. Skirtingi tekstai sugula vienas šalia kito ir knyga virsta savotiška paslapčių dėžute (tarsi iš savo paties viršelio). Kartais atrodo, kad tai kolekcija, kurią kaupei vaikystėje, o po to ilgam pamiršai. Ir dabar, netikėtai atradęs ją palėpėje, jauti tą nostalgiją, užkonservuotą kiekviename iš tekstų. Nostalgiją pirmajam įspūdžiui, nostalgiją sau tokiam, kuris tą įspūdį patiria.

Tačiau traukiant vieną tekstą po kito, kartais aplanko jausmas, kad neverta grįžti atgal, nes to, kas buvo, to pirmojo įspūdžio, jau niekada nepakartosi. O visi mėginimai tai padaryti tik nutrins po sluoksnį rožinių dažų nuo tavo galvoje įspaustų atsiminimų. Iš kitos pusės, įspūdžio nepakartosi, bet bent akimirkai prikelsi save tokį, kuriuo kažkada buvai.

„Paskui žmona paklausė, ar jis pamena, kaip jie susipažino. Kornelijus prisiminė miglotai. Ji užduodavo šį klausimą beveik kasdien. Kornelijui jis atrodė visiškai beprasmiškas.“

Knyga kaip amerikietiški kalneliai. Kai kurie tekstai apsvaigina iš džiaugsmo ir atradimo malonumo, o kai kurie – taip ir palieka dulkėmis bei pelenais. Ir todėl vertinti ją kaip visumą sunku. Ji per daug marga, aprėpia per daug didelį diapazoną. Kitais žodžiais tariant, tokia ir turėtų būti tobula kolekcija, praverčianti visais gyvenimo atvejais.

Kas šiai knygai padėtų – tai metai, žymintys, kada kuris tekstas buvo parašytas. Kita vertus, daugelis čia sudėtų tekstų yra nepavaldūs laikui ir šiandien veikia lygiai taip kaip prieš 30 (?), 40 (?), o gal ir daugiau (?) metų. Tačiau net ir šiems tekstams nurodyti metai, atrodo, suteiktų dar daugiau sprogstamosios jėgos.

„Vieta, kur aš gyvenu, – tarsi milžiniškas virpantis lošimo automatas: spyruoklės, stūmokliai, duobės, spąstai, vartai, skambučiai, gongai, nepaliaujamas monetų tarškėjimas visą dieną. Aš – tik rutuliukas, iššaunamas rytą į tą areną, baksnojamas, svaidomas po rampas, galvotrūkčiais skriejantis žemyn, skuodžiantis šen ir ten, įsukamas iki svaigulio, akimirkai sustabdomas kvapui atgauti ir tik vakare nuridenamas prie išėjimo. Jokio savo gyvenimo: jokios naudos, tikslo, kontrolės, svajonių, jokio malonumo. Jokios prasmės. Jokių draugų ar priešų. Vienas. Galima sakyti, miręs. Sustojęs laikrodis.“

Užvertus knygą tampa aišku, kad kolekcionieriui rūpi jo kolekcija, tačiau kam rūpi pats kolekcionierius? Vietomis atrodė, kad tik sau pačiam ir tai buvo liūdnas viražas po pilku žiemos dangumi. Liūdnas ir šiek tiek klaidinantis, nes tokią knygą reikia pasilikti savo lentynoje ilgam. Skaityti tekstus atsitiktine tvarka, žvelgiant tik į konkretų tekstą ir į nieką daugiau. Jums tikrai neturėtų rūpėti tokią knygą perskaityti vienu ar penkiais prisėdimais iš eilės. Ji skirta ne tam. Su ja niekur nereikia skubėti ar lenktyniauti. Reikia įkvėpti, iškvėpti ir į kolekcionieriaus dėžutės dugną žvelgti tol, kol tavo paties kiek suglumusi ir nustebusi atspindį pakeis kažkas svaigaus. Nušvitimas. Emocija. Jaunystės kvapas. Perskaičius tokią knygą supranti, kad perskaitęs vieną knygą iš tiesų perskaitei jų daugybę. Ir tas jausmas – neapsakomai geras.

„Yra kažkas mumyse, kas verčia mus trauktis ir gūžtis tarsi vagį nakties tamsoje ar žmogų, kuris, apsvaigęs nuo vyno, skaudžiai įžeidė savo valdovą, o kitą rytą su nerimu laukia, kuo viskas pasibaigs, koks bus tolesnis jo likimas. Kas ten glūdi mūsų kūno ar mūsų sielos gelmėje? Iš kur tatai?“

Kita informacija:
Puslapiai:
 368 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2020 m.
Knygą įsigyti galite čia.

(c) veikiantis

Kondrotas_zalcio_zvilgsnisKnygutė nėra stora ir didelė. Kišeninė. Ant viršelio mąslus autoriaus žvilgsnis, kuriam atsispirti nėra sunku, nes viskas dvelkia pelėsiais ir dar viena neišsipildžiusia knyga. Tačiau tokias mintis tenka pamiršti jau po pirmųjų sakinių.

Pradžioje, tekstas kaip vanduo, šiek tiek šaltas ir iš pirmo žvilgsnio neprijaukinamas, tačiau pradėjus maudytis, labai greitai paprasčiausiai nebesinori grįžti atgal į krantą. Vienas po kito verčiasi puslapiai, kuriuose literatūra kokios seniai nesi skaitęs. Jeigu iš viso esi. Rišlesnė, gilesnė, išjausta, o ne suvaidinta. Žodžiai nesuguldyti taip, kaip pakliuvo, o prižiūrėti ir taikliai parinkti. Tekstas gyvas, artimas, labai realus. Žaidžiama tiek estetiniu vaizdu, tiek turiniu. Žaidžiama įtaigiai. Taip, kad nekiltų abejonių.

Siužetas įdomus ne mažiau už tekstą. Skaitydamas sugebi ne tik viską įsivaizduoti, bet ir pajausti. O tai pakankamai reta. Siužetas sudarytas mozaikos principu, kai skirtinguose skyriuose kalba skirtingi veikėjai. Visuomet pirmu asmeniu, visuomet įtaigiu ir visuomet skirtingu balsu. Nekyla nė menkiausios abejonės, kad autorius žaidžia tavimi, tačiau tu, vietoje to, kad prieštarautum, patiki viskuo, kas yra sakoma ir džiaugiesi tuo, kaip skirtingos mozaikos dalys gražiai dera viena prie kitos bei jungiasi į bendrą vaizdą, kuris nėra padrikas ar nuspėjamas.

Ir nors ne visi aprašomi dalykai estetiški, pats tekstas neabejotinai toks. Pasikartosiu, tačiau už jo slepiasi ne vien vaizdai, bet ir jausmai. Pavyzdžiui, susijaudinimas, išgąstis, gėda, drąsa, nerimas ir daugelis kitų. Ir tie jausmai tokie apčiuopiami, tokie gajūs, jog jie pagauna tave ir priverčia juos patirti. Be jokių išlygų. Tiesiog čia ir dabar.

Sunku ką ir bekalbėti apie tokią knygą, kuri atrodo tokia artima, kad net šiek tiek keista, jog ji parašyta lietuvių autoriaus. Kita vertus, tik lietuvių autorius ir sugebėtų parašyti tokią artimą knygą, nes tik lietuvių autorius sugebėtų taip meistriškai suvaldyti lietuvių kalbą ir perteikti ją ne tik tekstu, bet ir kūnu. Puikiai jaučiasi, kad ši knyga buvo rašyta ne tik eilutėse, bet ir tarp eilučių. Protingai, nuosekliai, niekur neskubant, kiekvieną siūlą kruopščiai surišant su kitu, kol nelieka nė vieno nukirpto galo, kol viskas taip, jog daugiau nieko nebesinori. Tik skaityti ir dar kartą skaityti.

Tokią knygą perskaityti privalu kiekvienam. Tai tikrai neužtruks, o tuo, ką patirsite, negalėsite nepasidalinti ir su kitais. Štai, kaip ji veikia. Štai kaip veikia jis. Žalčio žvilgsnis.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
256 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 1996 m. (pirmas leidimas – 1981 m.)
Kaina: vos keletas litų padėvėtų knygų namuose. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis