Archyvas

Žymių archyvai: romanas

O štai ši knyga yra sinonimas klasikai. Daugelis yra girdėję šią istoriją ar bent jau Anos Kareninos vardą. Pastarasis minimas labai įvairiom progom ir įvairiausiuose kontekstuose. Kadangi apie klasiką daug nepridiskutuosi, tai aš taip pat čia per daug neišsiplėsiu.

Galiu pastebėti tik tiek, kad pradėjus skaityti viskas padvelkia teatro scena. Čia matyt suveikia stereotipai ir kiti svertai, kurie nulemia, jog veikėjai bei vietos iš karto apsiriboja statiška erdve, kurios horizontas tėra plazdanti uždanga.

„Matai kas, – tarė Stepanas Arkadjičius, – tu esi labai darnus žmogus. Tai tavo dorybė ir drauge tavo yda. Tavo paties charakteris darnus, ir tu nori, kad darnus būtų visas gyvenimas, o šitaip nebūna.“

O šitaip nebūna.. Todėl šioje knygoje tiek emocinės painiavos, išgyvenimų ir patirčių, jog šiomis dienomis pagal tai būtų galima pastatyti tūkstantserijinę melodramą. Nežinau, netikrinau, bet gali būti, kad tokia jau yra pastatyta. Tad jausmai, jausmai, jausmai.

Beje, Vikipedijoj, radau labai įdomų komentarą apie šį romaną: “Nors dauguma Rusijos kritikų pasisakė apie novelės publikaciją kaip apie nieko vertą „lengvabūdišką aukštuomenės romaną“, Fiodoras Dostojevskis jau tada pripažino šį darbą „nepriekaištingu meno kūriniu“. Jo nuomonę parėmė ir Vladimiras Nabokovas, kuris ypač žavėjosi „nepriekaištinga Tolstojaus stiliaus magija“ <…>“. Šis komentaras mane iš karto privertė nusišypsoti ir sukėlė labai įdomių dviprasmiškų minčių įvairiems apmąstymams 🙂 Palieku jums patiems taip pat apie tai pamąstyti 🙂

Na, o grįžtant prie romano, kadangi skaičiau pakankamai naują leidimą, dėl to įtariu teko paaukoti vertimo kokybę, nes kartais tekstas tampa toks painus, jog sakinio nebeįmanoma iššifruoti, o kartais jaučiamas tiesiog vertimo brokas, kurio galėtų ir nebūti. Tad jeigu skaityti, tai siūlau senąjį variantą, kuris kiek žinau, buvo verstas ir išverstas ganėtinai rimtai.

Ir nors šio romano yra du tomai, kurie bendrai sudaro virš 900 psl., skaityti tikrai nenusibosta. Žinoma, pats skaitymas tikrai užtrunka, todėl reiktų nusiteikti ne vieną ir greičiausiai ne dvi savaites praleisti prie šio grandiozinio kūrinio.

Tad visumoje, skaityti verta – tiek bendram išsilavinimui, tiek dėl pačio skaitymo/istorijos malonumo. Skanaus. Manau, nesigailėsite.

Vertinimas:

Kita informacija:

Puslapiai: 496 + 432 psl.
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2008 m. (originalas – 1952 m.)
Kaina: ~40 Lt. Pirkti internetu čia ir čia.

(c) veikiantis

Knygą nusipirkau perskaitęs Aistės apžvalgą. Tikėjausi kažko įdomaus ir neįprasto ir galiu teigti, jog mano lūkesčiai buvo pateisinti.

Taigi dar kartelį trumpai apie pačią knygą. Pagrindinis veikėjas (Peteris) nuo vaikystės pasižymi išskirtine fantazija, idėjomis bei kūrybiškumu, tačiau pats neturi jokių ambicijų tapti rašytoju. Ieškodamas pragyvenimo šaltinio, Peteris nusprendžia savo idėjas parduoti tiems, kurie nori rašyti, tačiau neturi ką pasakyti. Po truputį jo klientų tinklas plečiasi, kol galiausiai pasklinda gandas, jog daugelio knygų idėjos yra vieno žmogaus darbas. Tuomet Peterio gyvybei iškyla rimtas pavojus ir dėl šios priežasties jis bėga, pasislepia bei pradeda rašyti savo memuarus.

„Kai bus parašyti mano memuarai, veikiausiai pasidarys kiek sunkiau mane nugalabyti. Vien gandas apie greitą jų pasirodymą didžiausiam narsuoliui galėtų atimti drąsą. Aš pasistengsiu, kad toks gandas būtų paskleistas.“

Šią knygą galima išskirti į dvi dalis: Peterio gyvenimą iki memuarų rašymo ir parašius memuarus. Tiesa, pastaroji dalis pakankamai trumpa, o kodėl – išsiaiškinkite patys 🙂

Tekstas paprastas, nuoširdus, nepretenzingas. Dėl to ir pats skaitymas čia tartum poilsis – iš skaitytojo nereikalaujama daug mąstyti ar galvoti, o tiesiog įsivaizduoti ir patikėti. Tai labai vizuali knyga ir skaitydamas ne kartą pagalvojau, jog pagal šią knygą sukurtas filmas tikrai turėtų būtų įdomus ir patraukiantis.

Tačiau, kad ir kokia įdomi bei pagauli būtų ši knyga, jos pabaiga keistoka. Siužeto linija į pabaigą darosi nuspėjama ir šiek tiek neišlaiko visoje knygoje užsiduoto tono. Atrodo visą laiką knyga buvo protingesnė už skaitytoją, o pabaigoje skaitytojas tampa protingesnis už knygą. Tai trikdo ir truputį išmuša iš vėžių, nes bent jau aš iš pabaigos tikėjausi kažko daugiau. Tačiau, nepaisant šio mažo nesklandumo, pats siužetas ir jo išpildymas tikrai verti dėmesio, nes skaitydamas net nepajunti kaip esi užkabinamas ir įtraukiamas į nesibaigiantį nuotykių labirintą.

Visgi, jei pagal šią knygą būtų kuriamas filmas, pastarojo pabaigą, manau, reiktų tinkamai modifikuoti. O jeigu kažkam atrodo, kad pabaigos modifikacija filme yra knygos siužeto sudarkymas, tai siūlau paskaityti ir pažiūrėti Fight Club‘ą, kuris mano manymu yra vienas iš geriausių kada nors sukurtų filmų. Pastarojo filmo pabaiga vienu esminiu aspektu visiškai skiriasi nuo knygos pabaigos, o Chuck Palahniuk (Fight Club knygos autorius) pažiūrėjęs filmą pripažino, jog pastarojo pabaiga geresnė nei knygos. Taigi tokių modifikacijų bijoti ir kratytis tikrai nereikėtų.

Didelis šios knygos pliusas yra dar ir tai, jog ji skaitosi labai lengvai ir nesiskubinant visą knygą galima perskaityti per porą vakarų ar popiečių. Manau tai pats tas norintiems tiesiog atsikvėpti ir pasimėgauti įdomia istorija. Knyga nėra sunki, žeidžianti ar šokiruojanti – tai tiesiog pagauli ir pažinimo džiaugsmą skatinanti knyga.

Skanaus 🙂

Vertinimas: 8-9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Sirkusdirektorens Datter
Puslapiai:
200
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2007 (originalas – 2001 m.)
Kaina: ~12 Lt. – pirkti internetu.

(c) veikiantis

“...po akimirkos tas šešėlis virto smūgiu per sprandą, ir akys prisipildė ryškiai gelsvos, melsvos, tuojau pat juostančios tuštumos, kurią įprasta vadinti tamsa.“

Iš esmės Parulskis man patinka. Man patinka ta jo kalinio fotografija keliaujanti nuo vienos knygos ant kitos. Tas jo pamėkliškas žvilgsnis, kuris atrodo tuoj tuoj virs smūgiu per sprandą su visomis aukščiau cituojamomis pasekmėmis.

Daug kur buvo angažuota, kad štai, štai Sigitas Parulskis rašo/parašė kitokią knygą. Kitokią negu ankstesnieji jo esė rinkiniai. Ir dar daugiau – Sigitas Parulskis rašo/parašė ne bet kokią kitokią knygą. Rašo/parašė romaną. Ir tas romanas tikrai kitoks negu „Trys sekundės dangaus“. Galiausiai tas kitoks ir kitaip jau įgriso. Manau, jog visuose tuose pranešimuose vienintelis nenuginčijamai svarbus dalykas yra tas, kad Sigitas Parulskis vis dar rašo/parašo.

Na, tai kokia iš tikrųjų ta knyga, įvilkta į, mano nuomone, ypatingai atgrasų viršelį?

Pirma mintis, kuri man šauna į galvą – knyga sudėtinga. Antra mintis sako, kad gal ne tiek sudėtinga, kiek protinga. Apibendrindamas galiu pasakyti, jog ši knyga skirta pirmiausiai tiems, kurie sugeba patirti malonumą tiesiog skaitydami gerą tekstą. Tiesiog skaitydami ir nelaukdami, kur tas tekstas juos nuves.

Siužetą, kuris mažomis didelės mozaikos dalimis išmėtytas po visą knygą, trumpai galima apibūdinti taip – tai istorija apie keturias vienos giminės kartas ir vieną ilgą jas visas siejantį laikotarpį, besitęsiantį iki šių dienų. Kitaip tariant – tai ilga murmanti siena su galybe joje įspaustų vardų, įvykių, sąsajų ir viso to, kas lieka už kadro. Tai tarsi fotografijų albumas, įamžinęs įvairių žmonių nutylėtus ir išrėktus, atvirus ir uždarus, pamirštus ir prisimenamus gyvenimus.

Baigęs skaityti šią knygą jaučiausi truputį išdurtas. Gal ne tiek išdurtas, kiek išsidūręs. O išsidūriau būtent todėl, kad naiviai tikėjau, jog visa išganantis atsakymas manęs laukia paskutiniame knygos puslapyje. Atsakymas manęs ten tikrai laukė, tačiau lygiai tiek pat, kiek ir visuose ankstesniuose puslapiuose.

Tai knyga, kuri po truputį veda prie atsakymo ir pačioje pabaigoje leidžia suprasti, jog būtent tas vedimas, tas didžiulis ir gremėzdiškas apžvalgos ratas, besisukantis virš pamirštų miestų, laikmečių, žmonių ir galiausiai virš tavęs paties, jog būtent tai ir yra atsakymas.

Skaitant pirmą kartą, patarčiau neskaityti atmestinai, nes tai tarytum didelė mozaika, kurią dėliojant patartina prisiminti kas vyko prieš 40 puslapių, nes 40 puslapių po to lyg tarp kitko bus paminėtas koks nors iš pažiūros nereikšmingas faktas, kuris iš tikro bus raktas, susiejantis iš pažiūros visiškai skirtingus žmones ar tam tikrus jų gyvenimo etapus.

Vėliau, žinoma, šią knygą galima skaityti ir dalimis, nuo vidurio ar pabaigos, kas mėnesį ar metus, po keletą sakinių ar keletą skyrių – visa tai tenkina, nes tekstas, kaip jau minėjau, nesikandžioja ir tikrai vertas skaitymo.

Knyga man patiko. Tikriausiai buvau tam užprogramuotas. Abejoju ar knyga patiks visiems, tačiau savo skaitytoją ji tikrai suras. Esu tikras, jog dar ne kartą ją atsiversiu.

Knyga palyginus brangi. Gavau 10 Lt. nuolaidą vien todėl, kad pirkau knygų mugėj. Kitaip turbūt būtų tekę laukti kol nuslūgs populiarumo banga ir kainos kris. Nors abejoju ar būčiau iškentęs.

Nes iš esmės Parulskis man patinka.

Pažymys: 9/10 (devyni iš dešimties).

Kita informacija:
Puslapiai: 373
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2008
Kaina:  32 – 36 Lt. – pirkti internetu.

(c) veikiantis