Tomas Vaiseta – Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal

Kiekviena knyga – savotiška rizika. Viena – daugiau, kita – mažiau paskaičiuota. Niekada nežinai, ar knyga, kad ir kokia ji bebūtų, atitiks tavo skonį ir tuometinį nuotaikos dažnį. Lygiai taip ir su Tomu Vaiseta, kurio romaną į rankas paėmiau šiek tiek rizikuodamas. Tai – antroji autoriaus knyga. Pirmosios nesu skaitęs, todėl rizika – natūrali.

Bet visų pirma, apie tai, kaip šios knygos fizinis pavidalas skiriasi nuo to, kurį susidėliojau mintyse dar jos nepažinodamas:

• – Ji plonesnė, nei įsivaizdavau.
  – Jos viršelio tekstūra išsiskiria iš bendro srauto.

Taigi, dar prieš pradėdamas skaityti jaučiu, viskas baigsis gerai, nes švilpukas nespėjo paskelbti rungtynių pradžios, o realybė jau 2:0 pirmauja prieš išankstines nuostatas.

Pats tekstas kelią skinasi atsargiai. Apsiuostydamas ir apsižvalgydamas. Niekur neskuba. Sako, dar bus laiko susipažinti. Pamatyti ką mes, vienas ir kitas, skaitytojas ir kūrinys, sugebame. Ko mes verti kartu ir ko – atskirai.

Pradžioje net kyla įtarimas, kad tekstas negali būti greitas. Kad jis – nerangus. Kaip kalėdinė eglutė, apkarstyta galybe žaisliukų. Ir jei paskubės ar padarys kokį netikėtą manevrą, tą pačią akimirką, neišlaikęs pusiausvyros, pargrius ir suduš. Bet kol kas dar ankstoka daryti išvadas. Aišku tik tiek, kad tekstas – protingas. Daug protingesnis už mane. Na, arba bent jau tokiu dedasi.

„Vis spartinome žingsnį, taip demonstruodami nusivylimą regimais kūriniais, bet iš tikrųjų – vienas kitu, iš paskutinės salės, ko gero, būtume bėgte išbėgę, jeigu nebūtume atsitrenkę į sieną.“

Tekstas netrunka, vos keletas puslapių ir užhipnotizuoja. O  tada jau gali užmerkti akis ir leisti jo vandeniui plūsti į vidų, lietis tarp pirštų. Tema užduota ir niekas neblaško. Ir nerangus virsta į savimi pasitikintį.

Bet negalima pasimiršti per daug, negalima pasileisti nuo turėklų, nuo virvelės, nuo rankenos, nes tekstas vis primena, kad jis – vis dar protingesnis už mane ir tave. Todėl turi ne tik sekti juo, bet ir suprasti, ne tik ryti, bet ir kramtyti. O tai – tik į naudą. Nes, galų gale, skanu. Rafinuota ir (bet?) skanu.

Tai romanas apie karo nuojautą, apie kovą žmogaus viduje, kuri tuoj – jau visai tuoj – turėtų išsprogti ir išsiveržti į išorę. Į pasaulį. Į visuomenę, nebegalinčią savęs kitaip pralinksminti ar nustebinti. Karas – kaip pabudimas iš letargo. Kaip vienintelė – kad ir kaip kraupiai skambėtų – pramoga.

Meno kūriniai, įvairios nuorodos, aliuzijos, istoriniai pjūviai. Ir, aišku, palyginimai. Įvairūs ir įvairiausi. Iš esmės tekstas pastatytas ant palyginimų. Tai nėra nepertraukiamas srautas, tai – logiškai ir aiškiai sukonstruota sistema. Rankose ilgai vartomas suvenyras.

“Moteris tyliai įsliūkino į svetainę. Jei ne parketo girgždesys, labai panašus į dangų griežimą, būčiau jos nepastebėjęs. Ji rankose laikė nešiojamąjį kompiuterį ir savo laikysena vėl priminė pasiklydusią japonų turistę. Bet jos pozoje buvo per daug apsimestinumo, todėl atrodė kaip savo pačios šaržas.“

Tai – kelionė, kur svarbiausia ne tikslas, o pats procesas. Kelionė, kurią, norint suvokti iki galo, reikia patirti daugybę kartų.

Kitaip tariant – aukšto lygio literatūra. Graži, su dideliais vitražais, freskomis, kolonomis. Daugiaaukštis statinys, kuriame tu niekada negyvensi. Tik vaikščiosi po jį ir stebėsiesi tuo, kaip viskas čia yra. Pradžioje – kaip, vėliau – kad yra iš viso.

Ši knyga – rimtas pareiškimas literatūrai, įvairioms premijoms, vertinimo komisijoms, dešimtukams ir penketukams, tačiau paprastų malonumų mylėtojams jos greičiausiai nepavyks perlaužti ir išgyventi. Kaip sūdytos pistacijos, kurios kiautas neturi trūkių ir kuri atrodo neįveikiama. Nors ir gera ją laikyti rankose, nors ir skanu nuo druskos, kuri lieka ant pirštu, nors ir žadina vaizduotę skonio nuojauta (nes juk kažkas ten viduje yra!), bet norint ją išpildyti, kaip ir Orfėjui, skaitytojui teks nukeliauti pirmyn ir atgal, šiuo atveju – į virtuvę, pasiimti kokio nors rakando, padėsiančio viską išspręsti. Tik ar norėsis stotis nuo sofos? Palikti tingią ir klausimų nekeliančią užuovėją?

Taigi, tai ne pramoginė kelionė. Kita vertus, kodėl tokia turėtų būti? Skanaus!

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 232 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

Steve Mosby – 50/50 Žudikas

Ši knyga, prieš paimant ją į rankas, buvo tamsusis arkliukas. Tiesą pasakius, net nežinau, kodėl iš viso nusprendžiau ją paimti į rankas. Autorius – negirdėtas. Viršelis – panašus į žurnalo. Įvairūs užrašai priminė prekę, kurią prekybininkas tau žūtbūt nori įkišti. Įprastai, tokiu atveju, stengiuosi visų tų užrašų neskaityti, kad nesusigadinčiau būsimo skaitymo malonumo. O dabar apie tai pagalvojęs, ir pats nebežinau pagal ką tuomet renkuosi tokias knygas kaip ši. Matyt, dažnai prie to prisideda nuojauta. Likimo pirštas. Gal dar goodreads.com įvertinimas (paskutiniu metu jis padeda renkantis knygas panašiai kaip imdb.com įvertinimas – renkantis kino filmus).

Vis tik, nepaisant viso ko, o labiausiai – nežinomybės, ši knyga atsidūrė mano rankose. Paėmiau ją atsargiai ir su tam tikru įtarumu, nes puikiai žinojau, kuo tai gali baigtis. Tačiau šį kartą buvau linkęs surizikuoti.

„Ir visą tą laiką fone girdėjosi kitas, gerokai ramesnis garsas. Keistas nežmoniškas šnypštimas. Man prireikė laiko suvokti, iš kur tas garsas sklinda. Tai buvo žudikas.“

Knygos siužetas nėra kažkuo ypatingas ir apie jį atskirai kalbėti tikrai nebūtina. Serijinis žudikas, detektyvas ir t.t. Dviračio čia niekas neišradinėja ir todėl šioje knygoje, kaip ir kitose panašaus stiliaus, daug svarbiau kaip,  o ne kas. Ir tas “kaip“, šiuo atveju, užkabino gana greitai. O tuomet teliko vienas klausimas – ar išlaikys? Ar sugebės išsaugoti susidomėjimą? Ar nesunaikins jo? Nesudegins su tokia gera pradžia? Ar pavyks?

Pradėjus skaityti tikrai nebuvo ramu, tačiau dabar galiu džiugiai pasakyti, kad pavyko. Kad paneigusi visas prognozes knyga privertė nepaleisti jos iš rankų ir iki pabaigos išlaikė įtampą. O šios tikrai buvo daug ir todėl skaitymas nė kiek neprailgo. Sustoti nesinorėjo. Tik eiti toliau ir toliau, siekiant išgirsti finalinius akordus.

Be kartkartėmis iššokančių gramatinių klaidų, knyga šaudė taikliai. Tiksliai ir ramiai. Netgi, sakyčiau, užtikrintai. Buvau jos taikinys, bet man norėjosi pamatyti daugiau. Norėjosi pamatyti tai, kas stovėjo kitoje taikinio pusėje. Kas buvo man už nugaros.

Taigi, įtampa ir nežinia. O kai sniegas ir šaltis tarp knygos puslapių atitinka sniegą ir šaltį už lango, viskas kur kas įtaigiau.

„Dabar tu karys, – balsas galvoje priminė Čarliui, todėl jis buvo karys.“

Vertėtų atskirai paminėti ir knygos pabaigą, kuri tikrai verta pabaigos vardo ir aukščiausių balų. Jau senokai skaičiau knygą, kuri būtų tokia įdomi. Tai ne tik detektyvas, bet ir iššūkis iš psichologinės perspektyvos. Nuolatinis raginimas rinktis vieną iš dviejų kelių. Nuolatinis mėginimas atspėti, kuris iš jų teisingas. Įtampa, kad gali suklysti. O šalia šios – įtampa, kad gali būti teisus. Žodžiu, skaitymas, neleidžiantis likti abejingu.

Ir nors knygą perskaičiau jau prieš kurį laiką, vis dar pagalvoju apie jos pabaigą. Ji gera. Ji nepaleidžia tavęs. Joje daug ką paliekama nuspręsti pačiam skaitytojui. Tai tikrai vienas iš tų atvejų, kai pabaiga yra fejerverkai. Kai tu grožiesi jais nakties danguje. O paskui jie nutyla. Ir tu dar kurį laiką stovi žiūrėdamas aukštyn. Kažko tikėdamasis. Apie kažką galvodamas. Jausdamas, kad kažkas pasibaigė, bet kažkas ne. Tokia ir ši knyga. Rekomenduoju. Šaltiems žiemos vakarams.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 50/50 Killer
Puslapiai: 384 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2016 m. (originalas – 2007 m.)

(c) veikiantis

 

Patricia Duncker – Haliucinuojantis Foucault

Kadangi mane patikino, jog ši knyga skaitosi labai greitai ir yra labai įdomi, o man kaip tik to ir reikėjo, tai nusprendžiau pamėginti.

Jis – rašo disertaciją apie garsaus rašytojo Paulio Michelio kūrybą. Ji – disertaciją apie Schillerį. Jų pažintis atrodo prasideda iš nieko ir vos ne iš karto virsta tokiais žodžiais:

„Klausyk, – kalbėjo ji toliau, – aš gyvenu dviejų kambarių bute, tai persikraustyt pas mane tu negali. Bet aš norėčiau pergulėti su tavim. Kodėl tau neatėjus šįvakar?“

Intriguoja? Tačiau, jeigu nuspręsite knygą skaityti vien dėl šios citatos, siūlau šią idėją pamiršti, nes gausite visiškai kitokį rezultatą nei tikitės.

Taigi, jis rašo apie Paulio Michelio kūrybą, tačiau labai menkai žino apie jo gyvenimą. Net nežino to, kad Paulis Michelis gyvas ir leidžia savo dienas beprotnamyje. Jai tai atrodo nesuvokiamai įžūlu. Todėl galiausiai Jos įkalbėtas Jis nusprendžia palikti Angliją, važiuoti į Prancūziją ir surasti Paulį Michelį.

„Aš nebuvau surizikavęs gyvenime nė vieno karto. Ir tai ką dariau dabar, buvo pavojingiausias mano užmojis.“

Iš pažiūros skamba šabloniškai, tačiau tolimesni įvykiai puikiai įsipina į bendrą šių eilučių kontekstą. Prancūzijoje, beprotnamyje Jis suranda Paulį Michelį su kuriuo bendrauja, prie kurio prisiriša ir galiausiai supranta, kad tai – Jo gyvenimo meilė. Na, o tam, kad būtų aišku kokį vaidmenį toliau vaidina Ji, kodėl knyga vadinasi „Haliucinuojantis Foucault“ ir kaip viskas baigiasi, knygą reikės perskaityti patiems.

Pradžioje kiek užtrukau spręsdamas šios knygos kodą ir ne kartą teko pagauti save nuklystant mintimis kažkur toliau. Manau, kad tai dėl per ne lyg tiesmukos filosofijos ir per mažo konkretumo. Skaitytojui nepataikaujama – jis iš karto metamas į ten iš kur yra tik du keliai: sustoti arba skaityti toliau. Tačiau verčiant puslapį po puslapio, pradžioje buvęs kiek atgrasus ir migdantis, filosofinis kontekstas po truputį išgryninamas ir tampa itin patrauklus bei įtraukiantis. Galiausiai nagrinėjamos beprotybės, pamišimo, bet tuo pačiu racionalumo, proto aštrumo, intuicijos ir intelektualumo sąsajos. Jų siekiamybė, skęstanti vienišybėje. Analizuojamas ypatingas skaitytojo ir rašytojo ryšys, kurį būtų galima pavadinti visos knygos pamatu. Ir visa tai daroma prikaustant skaitytoją ir jo nepaleidžiant. Taigi, nors pradžia ir sunki, vėliau įvykiai įgauna pagreitį, kuris nuosekliai didinamas iki paskutinio knygos puslapio, kur kulminacija smogia stipriai ir be pasigailėjimo.

Knyga keista. Provokuojanti. Skrodžianti. Liečianti. Griežtų tradicinių pažiūrų piliečiams jos skaityti griežtai nerekomenduočiau – iš karto pasakau, kad Paulis Michelis buvo homoseksualus ir kai kurie epizodai mano jau minėtiems piliečiams gali sukelti ne pačias maloniausias emocijas.

Manau, sakyti, jog knyga patiks laisviems (požiūriu, mąstymu, gyvenimu) žmonėms būtų per daug drąsu, tačiau tai būtų vienas iš tiksliausių apibūdinimų.

Pradžioje maniau, kad šios knygos daugiau neskaitysiu, tačiau dabar nesu toks kategoriškas. Tai knyga, kuri tarsi vadovėlis sau – apie prigimtį, santykius, galų gale apie pagrindinį vardiklį – meilę.

Dar vienas knygos pliusas – ji nėra varginančiai ilga. Nesiskubinant galima ramiai perskaityti per porą vakarų. Jeigu reiktų vertinti laiko, reikalingo perskaityti šią knygą, ir gautos naudos santykį, manau jis būtų ypatingai aukštas.

Pažymys: 9/10 (devyni iš dešimties).

Kita informacija:
Puslapiai: 206
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2002 (originalas – 1996 m.)
Kaina:  internetas sako ~15 Lt., bet esu girdėjęs, jog žmonės ją pirko ir už 1.99 Lt.

(c) veikiantis