Archyvas

Tag Archives: režimas

berniukas_su_smuiku_internetui

„Karininkas įsakė kareiviui gražinti smuiką ir norėdamas įsitikinti, kad tėvas sako teisybę, liepė man pagriežti. Stovėjau vidury kiemo ir, kareiviams tempiant, kraunant, niokojant mūsų turtą, griežiau, o iš akių man byrėjo ašaros.“

Nuo pačių pradžių jaučiasi, kad knyga nebus lengva ir pramoginė. Ji bus rimta, gyva, tikra. Jau vien iš žodžių, kuriais ji prasideda („Žvarbią 1942 metų žiemos naktį <…>“), galima nutuokti, kad tai bus neeilinė istorija. Jochanano Faino istorija. Žydo, kuris išgyveno Antrąjį pasaulinį karą. Žydo, kuris tuomet buvo tik berniukas, tačiau kurio akys per kelerius metus pamatė daugiau negu daugeliui pavyksta pamatyti per visą gyvenimą.

Šioje knygoje kalba faktai. Čia nepilstoma iš tuščio į kiaurą, o tiesiog pasakojama kadaise nutikusi istorija. Bet juk tai – ne istorija! – norisi sušukti. – Tai – gyvenimas. Jo liudijimas. Niekaip neišdžiūstantys atminties ežerai.

Getas, lietuvis, gelbstintis žydus, nuolatinė rizika, netikrumas dėl ateities, kova už gyvybę – viskas trapu ir lengvai sugriaunama. Skaitai ir jauti tą šaltį, tuos žmones ir negali patikėti nuostabiais (o kartais – itin žiauriais) atsitiktinumais, apšviečiančiais kai kurių žmonių gyvenimus. Atsitiktinumais, kurie šiurpias aplinkybes paverčia dar šiurpesnėm. Atsitiktinumais, gelbstinčiais lygiai taip pat kaip pražudančiais.

Nepaisant įvykių sodrumo, autorius savo istoriją pasakoja ramiai, pernelyg neskubėdamas, tačiau ir niekur nenuklysdamas. Jis dalinasi. Išpakuoja ir rodo dovanas, kurių kiti negavo ir nepatyrė. Dovanas, kurias ne visada galėtum pavadinti dovanomis.

Viskas suskaidyta į trumpus epizodus, kurie skaitosi greitai ir įdomiai. Ir pabaigus vieną iš karto norisi imtis kito. Nors sakyti „įdomiai“ ne visai apsiverčia liežuvis, nes įvykiai – kraupūs. Tikri. Tokie tikri, kad net sunku patikėti. Skaitydamas jauti, kad iš tikrųjų niekada nesuvoksi aprašomų situacijų rimtumo, nes šis paprasčiausiai nesuvokiamas, jeigu nesi ten buvęs ir viso to patyręs. Gali jomis patikėti (ar net įtikėti), bet tai ir tebus patikėjimas (ar įtikėjimas), kuris yra visai kas kita nei patyrimas.

O jeigu skaitydamas pernelyg pasineri į tekstą ir nuklysti nuo realybės, į ją tave grąžina tokie akcentai, kaip autentiškos aprašomų žmonių ir vietų nuotraukos arba tekste cituojami kadaise rašyti laiškai. Ir tada pasikartoji sau, kad čia viskas tikra. Kitaip ir negalėtų būti. Net jeigu to labai norėtum.

„Visi mes žinome, kaip turi elgtis idealus literatūrinis herojus. Jis privalo narsiai kautis savo teisingoje kovoje ir nepakliūti į nelaisvę; privalo atlaikyti bet kokį tardymą, bet kokius kankinimus ir neišduoti savo draugų; skęstant laivui privalo paskutinis lipti į gelbėjimosi valtį, o jeigu jis kapitonas – gal net nuskęsti kartu su laivu. Apie herojus prirašyta tiek ir tiek. Tačiau didvyrių ir herojų – vienetai, o visi kiti yra paprasti žmonės, trokštantys gyventi, kaip tie iš Jono slėptuvės.“

Tai – liudijimas. Ir jau ne tiek sau, kiek kitiems. Kad tai, kas įvyko, nebūtų pamiršta. Bet pagrindinis dėmesys čia vis tik kreipiamas ne į tą tamsiąją pusę (ji akivaizdi), bet į herojiškąją, gerąją – į išsigelbėjimą, į žmones, kurie prie to prisidėjo. Ši knyga – tai jų atminimo įamžinimas.

Skaitant ir vėl esi supurtomas režimo, ištikusio Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo, absurdiškumo. Jis grubus. Bukas. Bejausmis. Ir žodžiais to režimo neaprašysi. Beprasmiška ir beviltiška kova prieš jį buvo vienintelis, nors ir labai trapus, būdas išgyventi. Tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Tai grąžina mane mintimis į Julian Barnes knygą. Tarsi papildo ją, apnuogina dar vieną kruviną režimo kampą.

Tuo tarpu ši knyga – puiki, paliekanti ryškų pėdsaką. Ir tekstas čia dar nėra viskas. Tiesiog būtina paminėti, kad viduje pasilieka ne vien jis, bet ir knygą užvertus tave pasitinkantis žvilgsnis. Geras, ramus, tikras. Tai – knygos žvilgsnis. Tai daugybę išbandymų patyręs žvilgsnis. Tai berniuko, nuo knygos viršelio, žvilgsnis. Berniuko, kuris išgyveno ne vien tam, kad išgyventų, bet ir tam, kad viską paliudytų. Kad liktų žmogumi. Apie tai ir yra ši knyga – apie išlikimą, apie žmogiškumą, kad ir koks jis bebūtų. Perskaitykite. Būtinai tai padarykite.

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Na’ar ‘im kinor
Vertėja/Vertėjas: Ina Preiskel, Arvydas Sabonis
Puslapiai: 304 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2017 m. (originalas – 2006 m.)

(c) veikiantis

Reklama

laiko triuksmasNorisi tik pasidžiaugti, kad paskutiniu metu visos į mano rankas papuolančios knygos yra išleistos itin gražiai. Viršeliai nevienodi, vis kitokios tekstūros, išsiskiriantys iš visumos ir atitinkantys knygų turinius. Tai tikrai džiugina, nes vis dar esu iš tų, kuriems popierinės knygos daug malonesnės nei elektroninės. Julian Barnes knyga “Laiko triukšmas“ taip pat ne išimtis. Tiesa sakant, turbūt viršelis ir buvo pirmas dalykas patraukęs mane atsiversti šią knygą, o visa kita jau išsirutuliojo savaime.

Pradėjęs skaityti buvau kiek susipainiojęs, nesupratau kaip knyga veikia ir apie ką ji. Vis tikėjausi, kad netrukus driokstelės sprogimas ir viskas bus nušluota nuo žemės paviršiaus, o skaudi ir tyra esmė atsivers prieš mano akis. O tada jau suprasiu. Jau būtinai suprasiu apie ką visa tai. Bet kuo giliau bridau į tekstą, tuo labiau pradėjau regėti, kad taip nenutiks, tuo kruopščiau ėmiau įsiskaityti į tai, kas parašyta, ir galiausiai suvokiau, jokio matomo ir suplanuoto sprogimo nebus, nes prieš mane – neįvykęs sprogimas. Ir todėl daug kartų baugesnis bei pavojingesnis, nes, nepriklausomai nuo išorės valios, galintis detonuoti bet kurią akimirką.

„Bet galbūt jie suprato, kas jis yra iš tiesų: žmogus, kaip šimtai kitų mieste, kas naktį laukiantis suėmimo.“

Tai knyga apie žinomą kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių. Rašydamas autorius rėmėsi paties Dmitrijaus užrašais, refleksijomis, o taip pat kitų to meto žmonių bei šeimos narių liudijimais, pasakojimas, vėliau parašytomis biografijomis. Tai – reali knyga apie realų žmogų ir dėl to viskas tik dar kraupiau. Nes joje telpa ne tik kompozitorius, bet ir Tarybų Rusija, Stalinas, režimas, valdžia, jos keliamos baimės, išdavystės ir žmogus, kuris visada tik maža didelio mechanizmo dalis ir niekada savarankiškai veikiantis individas.

Tačiau tuo pačiu, tai knyga apie muziką, persunktą įtampos, laukimo, nežinomybės ir žodžių, kuriuos į tavo lūpas įdėjo kiti. Žodžių, kurių nebepavyks išsiginti, nors jie ir ne tavo, nors jų ir nesakei, nors niekada jų negalvojai. Žodžių, kurie tave sukūrė tau apie tai nieko nežinant.

„Nors būti bailiu nėra lengva. Būti didvyriu kur kas lengviau negu būti bailiu. Didvyriu tampi akimirksniu – kai išsitrauki šautuvą, numeti bombą, paspaudi sprogdiklį, šauni į tironą, o paskui į save. O bailio karjera trunka visą gyvenimą. Negali atsipalaiduoti. Turi numatyti, kada vėl teks teisintis pačiam prieš save, drebėti, gūžtis, vėl patirti kerzinių batų skonį ir savo paties apgailėtiną menkystę.“

Knyga veikia, verčia išsigąsti, bet tuo pačiu nuramina, nes prisimeni, kad tai – tik knyga. Skaitydamas esi įsitempęs, nes tiki tekstu, nes neturi priežasčių juo netikėti. Jis atskleidžia šešėlį, kurį pajutęs pradedi pažinti, bet niekada nenorėtum, kad šis užslinktų virš tave gaubiančios šviesos. Nes tai neišbrendamas šešėlis. Tamsa be išeities.

„Baimė, kad jį nužudys, dingo – tai buvo tiesa ir tarytum privalumas. Jis žinojo, kad jam bus leista gyventi ir jis gaus geriausią medicininį aptarnavimą. Bet tam tikra prasme buvo blogiau. Nes gyvendamas visada gali nusigyventi. Mirusiems tai negresia.“

Knyga puiki. Jos svoris ir nuosėdos dar ilgai lieka perskaičius. Ji išverčia režimo rūbą. Parodo po apgaulingai tviskančia ir žaižaruojančia puse besislepiančius audinio sluoksnius ir tikrąjį pamušalą, kuriame knibžda tamsa, įtampa, baimė. Knyga nežaidžia su tavimi, ji tikromis kulkomis šaudo į dangų. Gąsdina. Grasina. Bet svarbiausia, groja. Ir groja taip, kad muzika girdisi net tuomet, kai nėra vilties, jog ji prasimuš pro visus tave ribojančius sluoksnius. Bet ji prasimuša, prasisunkia pro tas skyles švininiame danguje, pradeda kristi retais lašais, kol pasiekia tave, kol pajunti jos gaivą, kol ji įsigauna į vidų ir pasilieka, atrodytų, su visam.

Tai daugiau nei biografija. Tai jausmas. Tai vidinė kova. Tai ironija, virstanti nebesuprantamu žaisliuku, ir tai pralaimėjimas, nes niekaip neapsiverčia liežuvis pasakyti, kad pergalė.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
The Noise of Time
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 208 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2017 m. (originalas – 2016 m.)

(c) veikiantis

Šią knygą nusipirkau, nes turėjau dovanų kuponą ir buvo likę dar keletas neišnaudotų litų. Taigi pabandžiau surasti ką nors įdomesnio knygyno skyrelyje, kuriame nukainotos knygos yra dar labiau nukainotos (dvigubas efektas! 🙂 ). Suma sumarum, šis romanas man kainavo 2,80 Lt.

Romano vieta – tai Rusijos okupuota Lenkija, kurioje vyrauja skurdas, nepriteklius ir kt. sovietų okupuotų šalių ypatybės puikiai pažįstamos lietuviams.

Pagrindinis romano herojus – garsus Lenkijos rašytojas, kuris paskutiniu metu nieko neberašo (arba rašo tik savo malonumui, kitaip tariant – į stalčių).

Veiksmas prasideda ryte. Tą dieną oficialu vizitu į Lenkiją atvyksta Rusijos sekretorius, o tai reiškia priverstinę šventę visoje šalyje. Pradžia ganėtinai lėta ir atrodo nieko ypatingo nežadanti, tačiau visai netrukus pas pagr. herojų užsuka du seni jo draugai:

„- Norime tau šį tą pasiūlyti. Kolegų vardu. <…>
– Ir ką gi man pasiūlysite?
– Šiandien aštuntą valandą vakaro susideginti prie partijos Centro komiteto.“

Štai čia įvyksta lūžis ir prasideda visas siužeto įdomumas. Romano laikas – tai 12 valandų nuo šio pasiūlymo iki pačio įvykio. Dvylika valandų abejonės ir apsisprendimo. Pagr. herojus lyg ir sutinka, tačiau yra visiškai neprognozuojamas todėl neįmanoma nuspėti kaip viskas baigsis. Visas romanas – tai nuolatinis balansas, bandymas išsilaikyti ant lyno, apsisprendimo ribos. Tai kelionės per miestą, įvairūs barai, seniai matyti draugai, netikėti performansai ir kiti nuostabą keliantys nutikimai. Ir kiekviename žingsnyje – įtampa dėl galutinio sprendimo, amžina abejonė. Visa knyga – dvasinės pusiausvyros viražai. Kiekviename žingsnyje sveriami „už“ ir „prieš“.

„Dabartinis mūsų skurdas skaidrus kaip stiklas ir nematomas kaip oras. Mūsų skurdas – tai kilometrinės eilės, nuolatinis stumdymasis alkūnėmis, tai piktas valdininkas, be priežasties vėluojantis traukinys, fatalinių jėgų išjungtas vanduo, t.y. vandens stoka, ir netikėtai uždaroma parduotuvė, tai įsiutęs kaimynas, melagingas laikraštis ir ilgas valandas trunkanti kalba per televiziją vietoj sporto varžybų transliacijos <…>“

Pats tekstas, savo ruožtu, ganėtinai painus ir trūkčiojantis. Kartais atrodo, kad loginiai kirčiai ar emociniai pakilimai galėtų būti labiau pabrėžti, aiškiau sudėlioti akcentai, atskleistas teksto tvirtumas, parodytas jo pagrindas. Galbūt tai vertimo problema, o galbūt kažkas kito. Nežinau, tačiau vienaip ar kitaip knygą skaityti noris vien dėl to, kad sužinotum kaip ji baigiasi. Būtent šis ypatingai stiprus siužeto užkabinimas ir yra pagrindinė knygos ašis, dėl kurios jos nesinori paleisti iš rankų. Net dabar, galvojant apie visą tai, man kyla noras dar kartą viską perskaityti ir pastebėti tai, ką pirmą kartą skaitydamas praleidau. O pastebėti tikra būtų ką, nes tekstas margas ir turintis savyje daug nuorodų bei aliuzijų. Tuo tarpu pati pabaiga.. na, bet ją perskaitysite patys 🙂

Knyga tikrai geresnė nei vidutinė ir tie 270 psl. ramiai bei įdomiai susiskaitė per kelis vakarus. Taip pat norintieji čia suras nemažai įdomių minčių bei pamąstymų, kurie kitose knygose išnyksta bendrame teksto sraute, o štai čia – gražiai iškyla į paviršių. Arba atvirkščiai – nuostabiai nusėda dugne.

„Taip, po gerų pietų paskaitinėsiu laikraščio skiautę <…> Peržvelgsiu nekrologus <…> O paskui žiūrėsim.“

Rekomenduoju tiems, kurių nepurto nuo sovietinio gyvenimo aprašymų ir nuotaikingų pafilosofavimų apie tai.

Vertinimas: 8,5/11

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Mala apokalipsa”
Puslapiai:
270 psl.
Leidykla: “Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla”
Metai: 2001 m. (originalas – 1979 m.)
Kaina: ~3 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis