Archyvas

Žymių archyvai: Rachel Caine

Knygos pradžia įdomi ir patraukia dėmesį, o siužetas pradeda vyniotis ne tradiciškai, o tarsi iš kitos pusės, lyg turėtų kažkokią numanomą priešistorę. Plačią ir gilią. Vertą atskiros knygos. Todėl skaitant šią, nevalingai pradedi ją traktuoti kaip tęsinį, bet tuo pačiu supranti, kad atskiros priešistorės nebuvo ir tai gerokai sujaukia tavo lūkesčius, o visas skaitymas virsta savotišku laukimu – kad dedamosios apsigręš ir nuguls į joms priklausančias vietas. Tokia tad stipri yra tradicija ir tokie sunkiai palenkiami įpročiai. Gera literatūra būtent tai ir daro – stebina tave, išstumia iš nuspėjamų aplinkybių ir stengiasi išmokyti kažko naujo. “Mirusiųjų ežeras“ irgi pradeda kitaip, tačiau jo liūliavimas vis tęsiasi ir tęsiasi, kol galiausiai suabejoji, ar kažkas netrukus pagriebs tave ir nutemps į dugną, ar taip ir liksi plūduriuoti paviršiuje.

„Vyriškio ranka sustingsta, sirupu aptekęs kąsnis pakimba ore, bet po kelių sekundžių pabrėžtinai lėtai baigia kelionę ir atsiduria burnoje. Keidas sukramto blyno gabalėlį, nuryja jį, išgeria didelį mauką kavos, padeda šakutę ir su visa kėde atsistūmęs nuo stalo nukreipia žvilgsnį man į akis.

Atrodo nuoširdus. Ir kiek suirzęs.“

Tas numanomas pažadas ir įvairios būsenų variacijos tęsiasi bene du trečdalius knygos. Jauti, kad šalia kažkas yra, bet laiko ir galimybių tai pagrindinei nematomai gijai pasirodyti paviršiuje mažėja su kiekvienu puslapiu. Skaitymas virsta savotišku laukimu, oro tarpu, kuris užpildomas ne mėsa, o tuščia viltimi.

„Jis, regis, apmąsto mano pasiūlymą ir galiausiai atsisėda krėsle, bet ant paties kraštelio, lyg pasirengęs bet kuriuo momentu šokti iš vietos ir nešdintis. Arbatą siurbčioja veikiau iš mandagumo nei ja gardžiuodamasis.“

O tuomet knyga ima ir išsivynioja per porą akimirksnių. Ilgai tempta guma keliais greitais mostais susukama ant piršto ir suminkius į kamuoliuką nuspriegiama į tamsą.

Kraujas, metalo kvapas, drėgmė, tamsa – to tarsi turėtų pakakti, tačiau lūkesčių balionas lieka pustuštis. Viskas labai vienplaniška. Tarsi po kojomis nebūtų dugno, kurį galėtum praverti. Vietoje paslėptų durų tik kieta žemė ir nieko daugiau. Tai knyga be gelmės, be klaidinančių judesių. Taip, ji pagauna tavo dėmesį, tačiau pabaigoje nesirengia stebinti ir atsiduoda vien veiksmui. Jis nėra nei blogas, nei geras, tačiau visame kame labai savitikslis. Tuo tarpu užbaigiama pažadant, kad visko galėtų būti ir daugiau, t.y. paliekama galimybė sugrįžti tęsiniu. Ir labai gaila, tačiau šis garsiai (ir pretenzingai?) nuskambantis pažadas tavęs jau nebedomina.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Stillhouse Lake
Vertėja/Vertėjas: Bronislovas Bružas
Puslapiai: 352 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis