Archyvas

Žymių archyvai: pyktis

Knyga erzina. Ji kaip tas urzgiantis šuo, kuris lyg ir atrodo nepavojingas, tačiau vis vien nenorėtum atsukti jam nugaros.

“Raudonąjį apelsiną“ pradėjau skaityti kaip detektyvą, tačiau gerokai pasistūmėjęs turėjau pasitikslinti. Ant viršelio radau prierašą, kad tai – trileris. O iš tiesų, kažkas per vidurį, kai įtampa lygiagrečiai kuriama tiek tekste, tiek skaitytojo galvoje. Ta įtampa verčia pergyventi, lįsti į tekstą, stumia tave kažką daryti, judintis iš vietos ir tuo pačiu – judinti kitus. Toks šaltukas reiškia, kad knyga tikrai turės draugų, bet lygiai taip pat – ir priešų.

„Vos prieš dvidešimt keturias valandas aš pasižadėjau išgerti tik vieną taurę ir eiti namo. Akimirką pajuntu gilią neviltį. Nesugebu apsiriboti tik viena taure, neįstengiu grįžti namo pas šeimą, kaip derėtų. Ilgokai spoksau į tuštumą vidurius graužiant sąžinei, bet paskui jos nusipurtau. Išgeriu arbatą ir, išsekinta jausmų bei nuovargio, guluosi į lovą. Savaitė buvo ilga.“

Gana ilgą laiką skaičiau nesuprasdamas, kur šios knygos esmė ir apie ką ji, t.y. kur link viskas krypsta ir ko nusitvėrus laikytis kaip pagrindinės linijos. Ar tai priklausomybės, kurias reikia išspręsti? Į nebūtį riedantys santykiai? Susierzinimas, kuriuo girdomas skaitytojas, net kai atrodo, kad burna jau seniai sklidina? Galiausiai paaiškėja, kad viskas čia vienodai svarbu. Ir nebūtinai ta prasme, kuria tikėjaisi. Istorija tarsi modelis ar muliažas, kurie kuriami su konkrečiu tikslu ir tu ilgą laiką spėlioji koks jis. Taikaisi į visus ir viską, kol pats pasijunti esantis taikiniu. O tada sudirgsti, pajunti skausmą, geležinius gniaužtus ir pastebi nuolat besižvalgantis per savo alegorinį petį.

„Šaltis kojose išnyko, tačiau kažkokia vėsa vis dar laiko suspaudusi vidurius – tarsi nuojauta, kad chaosas aplink mane tik didės. Suimu į glėbį pagalvę, trokšdama, kad visa tai išnyktų, ir galiausiai vėl panyru į miegą, sapnuoju Matildą dar gyviau nei prieš tai.“

Skaitymas tarsi emocijų karuselė, nes pradžioje tave priverčia pasirinkti tam tikrą pusę, o vėliau autorė, atrodo, mėgaujasi su tavimi žaisdama ir stebėdama kaip ilgai tos pusės nepakeisi, kaip ilgai neišsižadėsi savęs. Atrodo, kad knygos tikslas – parodyti, jog viskas reliatyvu ir nė viena riba negali būti nubrėžta amžiams. Viskas kinta, prisitaiko, klesti. Kiekviena gyvybė turi savų būdų išgyventi ir išsigelbėti.

„Eidama pro tamsų pastatą, galvoju apie savo kadaise atliktą praktiką – apie savąjį darboholiką mentorių, kuris sėsdavo prie stalo vėliausiai nuo septynių ir paskutinis vakare išeidavo iš kontoros. Turėjau dar ir kitą, kurį dažnai rasdavome po stalu, užmigusį iš vakaro, visuomet palaikantį vėlyvą naktinėjimą ir šlaistymąsi po klubus. Prieš penkiolika metų buvau per naivi, kad suvokčiau jų panašumą, matydama tik milžinišką jų prigimčių skirtumą. Dabar suprantu, kad abu jie stengėsi išvengti savo namų, kaip ir aš šįryt.“

Ši knyga – ne lengvų nervų savininkams. Skaitydami pamiršite, kad viskas modeliuojama būtent jums ir patikėsite tekstu. Bus sunku į viską pažvelgti iš šono, todėl norėsis ne mąstyti, o veikti. Skaitydami jausitės lyg verdančiame vandenyje, kur aplink pulsuos pyktis, pagieža, aistra. Žodžiu, klampi masė, kurią norėsis nusibraukti, tačiau nebus nei rankšluosčio, nei vandens, o mėginant viską nusivalyti, tik dar labiau išsitepsite. Tai tarsi žaidimas, kuriame smagu palaikyti silpniausią vien tam, kad mestum iššūkį favoritui. O autorė mes iššūkį jums ir kol knygos neužversite, būsite ant ribos. Na, o riba, kaip žinia, niekada neleidžia užsnūsti.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Blood Orange
Vertėja/Vertėjas: Dalia Paslauskienė
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Tai viena iš tų knygų, kurias skaitant kyla susierzinimas ir pyktis. Dėl to kaip viskas klostosi. Dėl to, kad ir pats jautiesi besisukantis tarp veikėjų, tačiau niekaip negalintis jiems padaryti kokios nors įtakos. Tarsi būtum dvasia skrajojanti aplink ir viskas baigtųsi begaliniu žinojimu, tačiau be jokios galimybės įsikišti. Ir tai erzina, nes įsikišti norėtum. Bet tavo balsas tuščias ir niekas jo negirdi. Tas vidinis nepatogumas ryžtingai veda į priekį, kol supranti, kad tai – pagaulios knygos ženklas. Nes tai reiškia, kad esi knygoje. Kad ji įtikino ir įtraukė. Kad priimi ją tarsi tiesą. Dar daugiau – tarsi tiesą, kurioje ir pats tam tikra prasme dalyvauji.

„Durys išbrinkusios, o kai jos pagaliau atsidaro, įlekiu vidun ir vos nekliūvu už slenksčio. Viduje tamsu, nė nematau prieš akis ištiestos rankos. Dvokia pelėsiais, tvyro apleistos, negyvenamos patalpos žvarba. Ranka ieškau šviesos jungiklio ir vos vėl neužkliūnu už didelio daikto, galbūt kėdės. Veidu užkabinu šilkinį tinklą, jis limpa prie lūpų it cukraus vata, o pagaliau radusi jungiklį ir įjungusi šviesą pamatau, kad visur pilna voratinklių.“

Ir nors tekstas vietomis stokoja gylio ir yra kiek dvimatis, tai neslopina noro skaityti. Nes skaityti lengva, įdomu ir dėl aukščiau aprašytų priežasčių knyga tirpsta. Variklis čia yra ne tekstas, bet siužetas. Ne turinys, bet tikslas. Būtent į tikslą ir skubi, norėdamas pagaliau sužinoti, kur išsivynios šis labirintas, kur sutekės visos santykių gijos.

„Paprastai kai pasiimu Maksą iš mokyklos, jis atbėga keliuku ir pasitinka mane prie vartų, kad man nereikėtų megzti beprasmių pokalbių su kitomis mamomis – pokalbių, kurie neišvengiamai baigiasi užuojauta ir kvietimais vakarienės, siūlomais iš pareigos, o mano atmetamais iš apatijos.“

“Avarijos“ siužetas iš karto patraukia dėmesį, nes yra netikėtas. Viskas prasideda, kai vienas vyras iššoka prieš automobilį ir nusižudo, o automobilio vairuotojas pradeda bendrauti su nelaimėlio šeima. Ir ši pradžia skaitytoją įtraukia į tikrą kebeknę, kuri kuo toliau, tuo labiau tirštėja ir verčia knygą praryti vienu kąsniu, kuriame telpa viskas – ramybė ir pamišimas, euforija ir katastrofa, atsitiktinumas ir kruopštus planas.

Ši knyga nepaliks abejingų. Ją skaitydamas jausiesi lyg įmestas į veiksmo vidurį, lyg pro dūžtantį priekinį stiklą būtum išsviestas ir kūlversčiais lėktum iš besiverčiančio automobilio. Daug potyrių ir jų bangos neleidžia atsikvėpti. O knygą užvertęs dar kurį laiką galvoji, kaip gerai, kad ji baigėsi. Džiaugiesi, kad suveikė ir jautiesi lyg po gero supurtymo. O viduje vis dar kirba noras praverti kokias nors duris ir išrėkti visiems ten likusiems savo tiesą. Atsibuskite, norisi šaukti, pažiūrėkite kas vyksta! O ne kuriuos būtų gerai dar ir stipriai pakratyti. Tokia tad knyga. Tokia tad avarija 🙂

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Wreckage
Vertėja/Vertėjas: Daumantas Gadeikis
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

kate-kurios-reikejo-virselisPradėdamas skaityti naują autorių, nežinau, kas ir kaip, kur ir su kuo, kam ir kodėl, todėl kiekvieną kartą laukia intriga. O ypač, jeigu autorė – debiutuojanti lietuvė. Sakau, debiutuojanti, nors tai – jau antroji Sandros Bernotaitės knyga. Pirmoji buvo išleista 2010 metais laimėjus PK (pirmųjų knygų serijos) konkursą skelbtą Rašytojų sąjungos leidyklos. Tos knygos skaityti neteko, o apie pastarąją sužinojau per tinklalapį grafomanija.com, kuriame autorė rašo apie rašymą ir kitus su tuo susijusius dalykus. Kas neskaitė, tikrai rekomenduoju. Jeigu „prilips“, turėsite nemažai įdomaus skaitymo. Jeigu ne, tai ne.

„Katė, kurios reikėjo“ išleista pačios autorės įkurtos leidyklos „Jovaro tiltai“. Taigi, savilaida. Tačiau šiais laikais, tai visiškai nieko nereiškia. Tad neturėdamas jokių išankstinių nuostatų, vien tik baltą sąžinės lapą, imu ir skaitau.

Knygos siužetas sukasi aplink bibliotekininkę, kuri palaidoja mamą ir nori nenori turi pradėti gyventi iš naujo. Tai pilka pelė, kurios gyvenimas – tikra painiava ir nuo šios ji negali pabėgti, ją reikia spręsti. Tačiau tai nėra lengva, kai aplink pilna gniuždančių, dusinančiu ir skaudinančių trikdžių.

Perskaitęs vos kelis puslapius pajuntu, kad tai – lietuviška knyga. Ir tai visai nesusiję su autorės tautybe ar tuo, kad ji rašo lietuviškai. Tai – sunkiai pagrindžiamas jausmas. Galbūt pasireiškiantis tuo (bet tai tik samprotavimai), kad labai lengva įsivaizduoti visą tai vykstant šalia, kažkur už sienos, panosėje. Lengva įsivaizduoti, pajusti. Tą tekstą. Nuogą, paskerstą ir paklotą po kojomis. Nežinau kodėl, bet tik taip ir norisi jį apibūdinti – lietuviškas.

Viskas persunkta neviltimi ir bejėgyste. Tai siutina ir todėl norisi skaityti, su kiekvienu puslapiu tikintis, kad viskas pasikeis, kad pumpuras sprogs, o užtvanka pralūš. Tačiau kiekvienas skyrius spaudžia smegenis vis labiau. Nejučia įsitempi ir nuoširdžiai pradedi nekęsti to, kas vyksta. Užuojauta jau nebeveikia kaip tramdomieji ir greitai norisi šaukti ant veikėjos, tikrąja šių žodžių prasme. Norisi išspręsti ją čia ir dabar. Tačiau autorė turi kitų tikslų ir lėtai pjauna odą. Lėtai, lėtai. Kad skaudėtų. Kad suprastum ką gi tai reiškia. Tikriausiai todėl, visą knygos skaitymą man geriausiai apibūdina ši citata:

„Žinai, man visą laiką, kol su tavim dirbau, rankos niežėjo. Va imt ir papurtyt tave gerai, kad atsipeikėtum! Mūsų su tavim negalima vienoj patalpoj uždaryti, aš tave pasmaugčiau!“

Tiksliau ir nepasakysi. Visą laiką skaitant niežėjo rankos. Imt ir papurtyti tą knygą, tą Virgą, tą tekstą, kad atsipeikėtų! Ar tai reiškia, kad tekstas veikia? Tikrai taip. Ar norisi, kad tekstas veiktų būtent taip? Nežinau, bet patirtis įdomi.

„Nemanyk, kad tai meilė, sako katė. Nemanyk, kad gali mane turėti. Ne tu mane – aš tave turiu. Ne aš tau – tu man tarnausi. Ne tu mane – aš tave prižiūrėsiu ir saugosiu.“

Knygą skaityti įdomu, nes norisi sužinoti, kuo viskas baigiasi ir ar iš viso baigiasi. Kur veda tas nevilties kelias. Autorei nieko neprikiši dėl veikėjų, siužeto ar bendros knygos konstrukcijos. Visi galai, kaip sakoma, sueina ir nelieka kabliukų. Tekstas taip pat gražus, radau daug įdomių, nedažnai vartojamų ir kiek primirštų žodžių, kurie čia puikiai atgimsta. Bet… Kažkodėl gerklėje stovi tas “bet“ ir niekur nenori trauktis.

Galima sakyti, kad autorė įgyvendino trečiajame knygos viršelyje atskleistą savo sumanymą:

Nelengva pasakoti balsu moters, niekuo ypatingai neišsiskiriančios, negražios, tylinčios. Kaip įdomiai rašyti apie tokią veikėją, kurios gatvėje niekas nepastebi, kuri mokyklos ar darbovietės fotografijose slepiasi už kitų nugarų ir atmintyje išblunka pirmoji, nes ir jos vardo niekas nepamena?

Ji neturi svajonių, yra silpna, susigūžusi, baikšti, pasyvi. Ji nieko nenori, nesiekia, neveikia, o tik reaguoja į aplinkybes, pasiduoda kitų žmonių valiai. Priėmusi aukos vaidmenį, traukia skriaudėjus. Galėtų būti graži, tačiau jaučiasi išsigimėlė – tokia kitiems ir atrodo. Deja, panašių – „paprastų“ – moterų aš gyvenime sutinku daugiau nei stiprių, heroiškų išgyventojų.

Betgi teisingai sakoma: paprastų nebūna. Visi esame kuo nors ypatingi, tik ne visada patys žinome ar jaučiame, ne visuomet savo unikalumu pasitikime. Niekuo neypatinga veikėja berašant mano akyse ėmė keistis, gražėti, jos balsas ėmė stiprėti, galiausiai ji ėmėsi veiksmo. Tik tuomet paaiškėjo ir pagrindinis klausimas, kurį norėčiau iškelti tiek sau, tiek skaitytojui.

Kas mus palaiko, kodėl nepasiduodame ir toliau gyvename, ištveriame? Kur iš tiesų slypi žmogaus stiprybė?

Įgyvendino netgi su kaupu. Ir vis tik. Perskaičius sunku pamiršti tą pyktį. Kita vertus, galbūt tai tik aš, vienas iš galimų skaitymo ir suvokimo būdų. Nenorintis taikytis su tekstu ir vaizdiniais, iškylančiais prieš akis.

Apibendrinant, visa knyga – tai paieškos. Teisingo atsakymo. Tik beskaitant, pamiršau koks buvo klausimas. Gali būti, kad ir veikėja pamiršo. Gali būti, kad klausimas net nebuvo ištartas. Gali būti… kiekvienam teks nuspręsti savarankiškai.

Nors dabar jau beveik suprantu. Ši knyga – tai katė, kurios reikėjo. Tik ne visiems. Ir ne visada.

 

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
352 psl.
Leidykla: Jovaro tiltai
Metai: 2013 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis