Archyvas

Žymių archyvai: pusiausvyra

frobenijus_kongo-uzrasai_vr__1580980345Knyga neįprasta, visai kitų vibracijų negu paskutinės mano skaitytos knygos, todėl kol į ją įsitraukiu, turi praeiti šiek tiek laiko. O tada vis vien nesijaučiu laisvai, greičiau tarsi būčiau patekęs į poligoną, kur turiu įveikti iššūkių trasą. Ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Knyga primena minkles. Arba mazgą, užsipainiojusi kažkur tarp Šiaurės ir Pietų, tarp Norvegijos ir Kongo. Tas mazgas nebuvo suregztas specialiai, jis atsirado pats, tarsi iš niekur, iš kišenės dugno.

Tas mazgas – tai žmogus, rašantis šią istoriją. Negana to, jis rašo apie tai kaip jam sekasi rašyti šią istoriją. O pats autorius sėdi dar vienu laipteliu aukščiau ir užrašinėja žmogų, kuris turi užrašyti tai kaip užrašo šią istoriją. Žodžiu, vietoje vieno mazgo iš karto atsiranda visas gniutulas, kurį išnarplioti nebus lengva, nes nors pradžioje ir atrodo, kad virvė guli laisvai, skaitant toliau ir toliau, ta virvė vis labiau įsitempia. Šiaurė ir Pietūs nepasidalina jos, kiekvienas traukia knygos pasaulį į save. O tuomet viską teisingai išnarplioti laikant rankose stipriai įtemptą virvę tampa praktiškai neįmanoma.

„Jie sako, kad jį apsvaiginau ir pasmaugiau. Aiškina, kad neskiriu melo nuo tiesos. Kad aš sergu, ir kad man naudingiau būtų prisipažinti. Tu melagis. Jie kartoja tai vėl ir vėl. Nenoriu apie tai galvoti, tačiau tada vidinis balsas ima kuždėti: „galbūt jie teisūs, galbūt tu nežinai, kas esi.“ Ir tada galvą užvaldo didelė šalta pragariška pabaisa. Ir ką darytum tuomet?“

Kongo kalėjimas, kariai šmirinėjantys džiunglėse, nuteistuosius bandanti išlaisvinti žurnalistika ir žurnalistai virtę kino filmų scenarijų rašytojais, skambučiai naktimis, nuotaikų karuselė ir su kiekviena diena vis labiau susiliejančios spalvos. Kitais žodžiais tariant, knyga tarsi savasties paieškos, kai žinai, kad ne kas kitas, o tik pats ją kažkur giliai ir paslėpei. Viskas primena bandymą žaisti šaradas kuo įmanoma ilgiau, nes teisingas atsakymas iš karto reikštų, kad tu – nebereikalingas.

Tuo tarpu kitoje stalo pusėje – namai, vėsa ir politika, nugulusi į laikraščių puslapius, bet ne į gatves. Ir dar artimieji, kurių balsai per daug tolimi. Rankomis ir kojomis šio atstumo neįveiksi, tai ne žmogaus galiose. Ir iš viso, ar tai atstumas, ar kažkas daugiau? Gal tik nežinia?

Knygos pabaiga pateisina turinį. Paskutiniuosius sakinius perskaičiau aukšta nata, tarsi klausyčiausi orkestro iš filharmonijos balkono. Ir kuo toliau, tuo labiau tas orkestras dera ir tuo labiau nedera tai, kas vyksta orkestrantų viduose. Chaosui reikia tvarkos. Jie vienas kitą atsveria, vienas kitu naudojasi, vienas kitą palaiko idant gimtų pusiausvyra ir galėtum žengti dar vieną žingsnį į priekį.

 

Vertinimas: 8,1 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Kongonotatene
Vertėja/Vertėjas: Alvyda Gaivenienė
Puslapiai: 312 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Haruff_Musu sielos naktyje_virselis.indd

Knyga rami, lėta, nuosekli, pernelyg nesiblaško pati ir tuo pačiu neblaško skaitytojo. Viskas čia suskaičiuota, aišku ir niekas tikrai nesiruošia tavęs šokiruoti. Bet skaitant tokią knygą, tau to visai ir nereikia.

Tai knyga apie pokalbius. Apie skirtingas kartas. Apie ramybę ir laiką, kai nebėra tuščio skubėjimo ar nepamatuotų lūkesčių. Apie santykius, kuriuose nė viena pusė nenori kitos aplenkti ar kaip nors kitaip parklupdyti ir pasinaudoti. Vyras ir moteris, žvelgiantys į savo gyvenimo saulėlydžius, dar mažas berniukas, šuo ir keletas kitų, kurie protarpiais atsiranda kadre. Ir viskas. Visi čia atranda save, mokosi, bando sustyguoti savo griūvančius, jau sugriuvusius arba iš po lapų krūvos į saulę dar tik besistiebiančius gyvenimus.

Skaitymas greitas, tačiau ramus, dviem rudens vakarams, kai aplink negirdėti nė garso. Kai pati knyga yra garsas – verčiami puslapiai, juos šiugždantys milžinų pirštai.

Knyga nevargina, netgi priešingai – leidžia atsivėpti ir pailsėti, yra tarsi trumpas atokvėpis ir jame tarpstantis nedidelis amžinybės blyksnis.

„Tuomet kambarį apgaubė tamsa, retinama tik blausių atšvaitų iš gatvės. Jiedu šnekučiavosi apie paprasčiausius dalykus, po truputėlį pažindindamiesi, aptarė smulkius kasdienius miestelio įvykius, senosios ponios Rutos, kaimynės, gyvenančios tarp jųdviejų namų, sveikatą, išsivarčiusias Beržų gatvės šaligatvio plyteles. Paskui nutilo.“

Tokią knygą sunku skaityti, kai aplink triukšmas ar kitokie trikdžiai, nes ji to triukšmo nepermuš, nenuslopins, o tik ramiai pasitrauks į šalį. Ir jokių jai pretenzijų dėl to, nes ji – kaip tyla, kaip užmerktos akys. Trumpa bendrystės akimirka, kai aplink, atrodo, nebelieka jokios bendrystės. Tarsi mažas oro burbulas lakiame molyje. Tai pusiausvyros ir vidinio įsiklausymo paieškos, apie kurias įprastai kalbame naktį, pašnibždomis, kai niekas nemato ir negirdi. Kalbame taip lyg kalbėtume su savo atvaizdu lango stikle už kurio – tik nakties tamsa ir krintančių rudens lapų kvapas.

Tačiau ruduo nebūtų ruduo, jeigu vieną dieną nenusimestų visų savo spalvų, nepaskleistų visų savo lapų ant pažliugusio grindinio, neapsinuogintų prieš atšiaurius vėjus. Tokia ir ši knyga. Melancholiškai spalvota, kerinti savo kvapais, užburianti savo lapų lietumi, o tuomet – nuoga, pažeidžiama, skaudanti.

Tarsi prisiminimas, kuris neduoda tau ramybės. Norėtum jį paleisti, bet negali. Galėtum paleisti, bet nenori. Tad užsikaiskite arbatos, įsisukite į savuosius kokonus ir pasinerkite. Kvėpavimo nereikės sulaikyti ilgam – tik akimirkai. Bet to pakaks, kad ta akimirka jus išvaduotų nuo kasdienybės autostradų dūzgesio. To ir linkiu – neskausmingo adatos dūrio, nuo kurio vis vien būsite priversti krūptelėti.

 

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Our Souls at Nigth
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 144 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis