Archyvas

Žymių archyvai: pramanas

Imtis tokio storio knygos buvo tikras iššūkis. Kitaip ir negalėtų būti, kai vietoje šios knygos būtų buvę galima perskaityti tris gerokai plonesnes. Tačiau knygos viršelis kažkuo žavėjo ir traukė. Ir tam tikrais akcentais siejosi su šios knygos viršeliu, tuo pačiu masindamas palyginti ir jų turinį, kuris Stuart Turton knygoje buvo tiesiog fantastiškas.

Vis tik ši knyga nuo anos skiriasi. Kažkokių aliuzijų gal ir būtų galima rasti, tačiau skirtumų gerokai daugiau negu panašumų.

Pradėjęs skaityti jau visai netrukus pajutau malonų teksto skonį po liežuviu. Slystantį, lengvą, balansuojantį tarp pramano ir realybės, verčiantį iš karto apsispręsti iš kurios pusės ir kokiu žvilgsniu žiūrėsiu bei vertinsiu šią knygą. Čia mažiau slėpynių ir daugiau jausmų, mažiau apgavysčių ir daugiau laukimo. Tai tekstas, kurį valgai po gabalėlį, o pilvas vis tuščias, norisi dar neužversti, dar pratęsti malonumą, net jeigu jis sunkiai apčiuopiamas, toks moteriškas, rudeniškas, minkštas. Skaitant nesinori klausti ar vertinti. Net jeigu riba tarp pramano ir realybės pasirodė buvusi iliuzija ir su kiekvienu puslapiu pramanas apkabina vis stipriau, o tu vis labiau tolsti nuo apčiuopiamo gyvenimo.

„Kai pamažėl atslenka naktis ir purpurą pamaino juoduma, Adelina pažvelgia aukštyn į tamsą ir ima įtarti, kad tamsa irgi spokso į ją, tasai dievas – ar demonas – su savo žiauriu žvilgsniu, pašaipia šypsena, tokiu perkreiptu veidu, kokio ji niekad nepiešė.

Ji žiūri, ištempusi kaklą, ir, regis, žvaigždėse ima įžiūrėti veido linijas, skruostikaulius ir kaktą, iliuzija vis ryškėja, kol galiausiai ji bemaž tikisi, jog nakties dangalas suraibuliuos ir išsikraipys, kaip kad šešėliai girioj, ir perplyšus erdvei tarp žvaigždžių išnirs tos smaragdinės akys.“

Ir nors iš įpratimo atrodo, kad knyga suksis apie vieną siužetinę liniją, autorė netikėtai pasirenka kitą kelią ir lygiagrečiai nupiešia dar vieną knygos gyvenimą. Pradžioje atrodo, kad jis bus savarankiškas, nors vėliau pradeda aiškėti, kad jis čia tam, jog paremtų pirmąjį, pagrįstų jį, suteiktų daugiau spalvų.

Ir tai – tam tikra rizika, nes neaišku ar pavyks. Ar antrasis siužetas išsklaidys dūmų uždangą, ar ją sutirštins. Aišku viena, pabaiga turi būti skambi. Ji turi atsverti viską, kas buvo prieš tai. Pabaiga privalo būti. Tik ji gali išgelbėti autorę, kuri rizikuoja. Tačiau žvelgiant iš skaitytojo pozicijos, judėti pabaigos (tarsi pagrindinio tikslo) link visiškai nenuobodu. Priešingai – skaitymas įtraukia, atsiranda pagreitis ir inercija, tarsi būtum traukinyje, tačiau šis nėra toks spartus, kad nespėtum pasižvalgyti pro vagono langus ir nebūtų laiko pasimėgauti tuo, kas verda šalimais.

„Šįvakar jis įteikė jai dovaną, nors ji abejoja, kad pats tai žino. Laikas neturi veido, neturi pavidalo, nieko, su kuo galėtum kovoti. Tačiau pašaipiu savo vypsniu ir erzinančiais žodžiais patamsis įdavė vieną jai išties reikalingą dalyką – priešą.“

Tuo tarpu knygos pabaiga pateisina laukimą (bent jau mano!). Džiugu, kad nenueita lengviausiu keliu ir pasirinktas išrišimas nėra absurdiškas ar pigus. Viskas logiška ir dera. Nors tokioje knygoje išpildyti tokią pabaigą tikrai nebuvo lengva. Pabaigą, kuri atrodytų natūraliai, kurios potėpiai pereitų palaipsniui ir nusitęstų į begalybę. Tačiau autorei pavyko. O kai pavyksta autorei, skaitytojai gauna dvigubai.

Tai knyga apie kantrybę ir meilę. Apie vidinę dermę. Apie tai, kaip gausybė fragmentų puikiai dera tarpusavyje. Knyga patiks dramų mėgėjams, tačiau lygiai taip pat ir tiems, kurie mėgsta tamsius viršelius. Perskaičius, malonus jausmas burnoje dar kurį laiką nesisklaido. Ir jokio persivalgymo šleikštulio, jokio smaugiančio alkio. Tai knyga, kuri išeina už savo ribų kartu išsinešdama ir skaitytoją. Visai kaip Adė Laru.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Invisible Life of Addie LaRue
Vertėja/Vertėjas: Lina Tumienė
Puslapiai: 640 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Skaitant tokią knygą pradžioje kyla jausmas, kad skaitau, bet nežinau ką ir kodėl, tačiau skaitau, nes smagu, nes viduje slepiasi intriga – atmosfera, nuojauta, galiausiai viršelis, viskas įtraukia ir sukuria keistą erdvę, kurioje fikcija maišosi su realybe, esi kažkur, kur niekada nebuvai ir gali būti – niekada nebebūsi. Todėl saugai tą savo buvimą, džiaugiesi knygelės plonumu ir jauti, kad tekstas, kuris itin koncentruotas, kala į tave vinis, klaidina ir vedžioja už nosies. Apie ką visa tai? – norisi klausti, bet nuryji tą klausimą ir skaitai toliau, ir kažkas su kiekvienu puslapiu vis labiau paaiškėja, o kažkas – vis labiau pasislepia.

„Iš kur tas jos prancūziškas vardas, ar jis jos, ar svetimas, iš kur ji atėjo ir kur išėjo – apie tai mums niekas nieko tikro nepasakys, nes Izabelė buvo iš tų moterų, apie kurias žinota tik tiek, kad niekas nieko apie ją nežinojo. Kaip tik todėl bet kokia istorija apie ją buvo įtikima, tačiau būtent visiška ją gaubianti tyla nedavė miestiečiams atleisti vadžių savo pernelyg skurdžiai vaizduotei regzti apie ją nešvankius pramanus, žadinti potroškius, tad kiekvienąsyk, kam nors pradėjus ką nors riesti ir minėti jos vardą, tuoj įsivyraudavusi tyla ir miestiečiai, susizgribę neįstengiantys sumakaluoti kokios nors melagystės, nudurdavo akis į žemę.“

Tai knyga, kuri yra šis tas daugiau. Tarsi paslaptinga dėžutė, keliaujanti iš vieno puslapio į kitą, iš vieno veikėjo rankų kitam, apie kurią daug kalbama, tačiau ji niekaip neatidaroma idant išsaugotų savo paslaptį. Nes ją išsaugojus, ji gyvens amžinai, taps didesnė už tiesą ir pradės valdyti pati save. Tada jau net turėdamas ją savo rankose nebegalėsi jos paprasčiausiai atidaryti ir atskleisti – tokiu būdu tik prarasi tai, ko visi trokšta.

Luzitanija įtraukia savo vaizdais, veikėjais, balansavimu tarp realybės ir pramano, tarp fantazijos ir tikrovės, tarp proto ir pamišimo, tarp sąmoningos ir atsitiktinės kvailystės. Galiausiai viskas suplakama ir tampa sunku atskirti, kas yra kur, tačiau to atskyrimo ir nebereikia, nes visa tampa vieniu, kurio atskiros dalys tau nebeįdomios ir tik visuma nugali, pavergia, įkalina, suteikdama laisvės iliuziją.

„Šiaip jau niekam šis karas nereikalingas, juolab serbams. Vieną dieną įsiplieks audringa diskusija apie jo akstinus ir priežastis, bus ieškoma kulkos, išlėkusios anksčiau už žodį, ir žodžio, ištarto anksčiau, nei suzvimbė kulka. Bus aiškinama, kaip pašaipa priešpriešinta grasinimams, o grasinimai bus aiškinami kaip pašaipos pasekmė. Bus analizuojama Principo jaunystė ir idealai, šie bus lyginami su užduotį jam pavedusiųjų senyvu amžiumi ir goduliu.“

Tai savotiški Europos pakraščiai – XX a. pradžios Serbija ir šis kontekstas kūriniui prideda svorio, kurio kitur retai galėtum surasti. Antrą kartą skaitant “Luzitaniją“, net neabejoju, ji įsispaustų dar giliau, tačiau ši taisyklė tinkama visoms daugiasluoksnėms knygoms. Jos skirtos perskaityti, nusistovėti, o tada vėl perskaityti, tik jau orientuojantis požemiuose, jau įžvelgiant ne tik šešėlius bei kontūrus, bet ir detales bei kryptį, sklendžiančią kažkur virš tavęs.

Luzitanija neskubina daryti išvadų, ji tiesiog siūlo nerti gilyn, nors vanduo tamsus ir prieš nerdamas nežinai, ką jame rasi. Aišku viena, išnėręs dar kurį laiką turėsi apsiprasti ir susivokti, ar tai vis dar tas pats pasaulis, kokį palikai, ar jame kažkas jau šiek tiek (gal net nematomai) pasikeitė. Apie tai ir yra ši knyga – apie tamsą ir šviesą, apie posūkius ir kryptis, apie istorijos krumpliaračius, kurių tarpdančiuose gyvena mažutėliai žmonės. Realūs tiek pat kiek išgalvoti. Dirbtiniai tiek pat kiek tikri. Iškamšos mūsų sieloms 🙂

P.S. O po to, žinoma, kratysi internetą ir skaitysi, ką jis tau siūlo apie tikrąją “Luzitaniją“. Ir tada jau negalėsi neatsiversti šitos knygos dar kartą 🙂

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Luzitanija
Vertėja/Vertėjas: Laima Masytė
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis