Archyvas

Žymių archyvai: pragaras

Tiksliai nepamenu, tačiau atrodo, kad tai pirmoji mano skaityta knyga apie Aušvicą. Anksčiau jau teko skaityti tiek apie žydų tautos genocidą (pvz. „Tamsa ir Partneriai“), tiek apie išlikimą koncentracijos stovykloje (pvz. „Dievų miškas“, kuriame Balys Sruoga rašo apie Štuthofą), tačiau pats tamsos epicentras antrojo pasaulinio karo metais buvo Aušvice, kur buvo sunaikinta daugiau nei milijonas žmonių (daugiausiai žydų tautybės). Ši knyga būtent apie tą vietą ir turbūt nieko keista, kad paremta ji realaus žmogaus (Ditos Kraus) gyvenimo istorija.

Iš karto galima nuspėti (o vėliau tai tik pasitvirtina), kad tai nėra pramoginė ar laisvalaikio literatūra. Knyga žiauri, skaudanti, pragariška, atverianti neužgyjančią (ir niekada neužgysiančią) Aušvico žaizdą, kuri vis dar pulsuoja žmonijos sąmonėje. Kad ir kokia būtų pasirinkta siužeto linija, kalbant tokia tema, ji vis vien sutekės ten pat – į žiaurumą, nužmogėjimą ir nužmoginimą. Tokiose aplinkybėse nedidelės smulkmenos staiga ima ir įgyja milžinišką reikšmę. Ir ta reikšmė tarsi sprogęs šrapnelis susminga į visus tavo jausmų audinius. Skaitant ne kartą teko tiesiog sustoti, kai nedidelės detalės, kurios įprastai nesujaudintų, čia, pakeitus dekoracijas, tiesiog užimdavo žadą. Tie smulkūs veiksmai, trumpi žodžiai ar paprasčiausia netikėta šypsena ir yra didžiausias šios knygos auksas.

„Taip ir girdi ją sakant: „Žinoma, mergytei pasidarė baisu…“. Pasakys tuo apgailestaujančiu ir apsimestinai supratingu tonu, nuo kurio Ditai kraujas užverda. O blogiausia – kad visada atsiras kokia palankioji, kuri pasakys: „Vargšelė. Suprantama. Išsigando. Juk dar vaikas.“

Vaikas? Na jau ne! Kad būtum vaikas, reikia turėti vaikystę.“

Šį knyga atskleidžia vieną iš taškų, kuris Aušvico košmare buvo savotiška ramybės ir stabilumo oazė. Čia kalbama apie slapta ten veikusią mokyklą ir pačią mažiausią biblioteką pasaulyje, kurią tesudarė aštuonios knygos. Jas skaityti reiškė žongliruoti mirtimi. Pagrindinei veikėjai, tuomet vos keturiolikos metų sulaukusiai mergaitei, teko užduotis rūpintis šia biblioteka, kitaip tariant, nuolat vaikščioti peilio ašmenimis.

Iš vienos pusės, pagrindinė veikėja yra bibliotekininkė, tačiau iš kitos – pagrindinis vaidmuo tenka knygai, kuri palaikė viltį ir buvo šiaudas, kurio nusitvėrę žmonės stengėsi nenugrimzti gilyn, netapti gyvuliais, nenužmogėti – toks ilgainiui teliko visų tikslas ir siekis, kol pragaras galiausiai nutrynė netgi tai.

„Helga pasilieka, tačiau jos akys primerktos, ji snūduriuoja. Labai išsekusi, nes, savo nelaimei, buvo paskirta į grupę, turinčią be tikslo tampyti akmenis, kuriais neva grindžiama pagrindinė stovyklos gatvė. Tai bergždžias darbas. Iš ryto žemė tokia apledėjusi, kad akmenų tiesiog neįmanoma įsprausti. Paskui, nutirpus ledo sluoksniui, žemė pasidaro tokia klampi, kad akmenys tarytum skradžiai prasmenga purve, kol visai dingsta iš akių. Kitą dieną atvelka dar akmenų – ir viskas iš pradžių.

Šiame juodame purve prasmenga viskas.“

Tai knyga apie viltį neviltyje. Kaip ji auga, plečiasi, spurda tarp pirštų, kol galiausiai sukūrus kažkokį ryšį, tikėjimą, istoriją, santykį ir taip savotiškai užmigdžius ir užliūliavus save, viskas yra nušluojama ir virsta pelenais. Tai lūžis po lūžio, tuštuma, kaulai, karas, Aušvicas, neteisybė, kurios neįmanoma paaiškinti.

Apie Aušvicą galima skaityti galybes liudijimų, tačiau tokie kūriniai kaip šis negali nepaveikti. Jį perskaitęs pasijunti tarsi ištrūkęs į laisvę, prisimeni, kas buvo pasakyta ir eini ieškoti daugiau, o kai internete susirandi stovyklos nuotraukas viskas vėl tarsi atgyja.

Ne ką mažiau įspūdinga yra ir tai, kad tikroji Dita Kraus, kurios gyvenimo istorija ir paremta ši knyga, vis dar gyva. Šiemet jai sukako 91 metai ir ji toliau aktyviai dalinasi savo išgyvenimais bei liudija, ką patyrė.

Tai nėra lengva knyga, bet ją būtina perskaityti, kad atsivertų apsiblaususios akys. Kad pamatytumėte, jog gyvenimas būna (ir yra) visoks. Netgi toks, kokio jūs niekada nesugalvotumėte. Kartais tai būna net ne gyvenimas, o košmaras iš kurio daugelis taip ir nenubudo.

Apie tokią knygą ir patį kontekstą galima kalbėti visą amžinybę, tačiau geriausia ją perskaityti, o tada jau kiekvienas atras savo priėjimą prie šios temos, kuri tiesiog negali būti pamiršta. Ji gyva. Yra ir visada bus.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Librarian of Auschwitz
Vertėja/Vertėjas: Marija Potašenko
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

zalieji-pergamentai_z1

Žaliuosius pergamentus pradėjau skaityti beveik futbolo stadione – jis buvo kitapus tvoros iš už kurios labiau nei spyriai ar teisėjo švilpukas aidėjo kelių futbolo fanų, sėdinčių tribūnose, komentarai visiems aikštelėje vykstantiems įvykiams. Nors vadinti tai komentarais neapsiverčia liežuvis. Tai tebuvo pigūs keiksmai ir pašaipos. Rėkimas, kriokimas, baubimas. Kitaip tariant, klasika.

Tuo tarpu žalioji veja ir jos pasyvus, tačiau neišvengiamas dalyvavimas futbolo spektaklyje iš karto susišaukė su Žaliaisiais pergamentais. Pasyvus, tačiau neišvengiamas. Taip galima apibūdinti ir šiuos dienoraščius. Ir nebūtinai tik šiuos. Nes dienoraščiai tokie jau yra – jiems nesvarbu nugulti į popierių, jie visada su mumis, pasyviai, tačiau neišvengiamai liudija mūsų buvimą. Jie gyvena mumyse, miršta, prisikelia. Tarsi gamta – ciklas po ciklo kartojanti tą patį ritualą. Tokia nuotaika puikiai tinka ir šiai knygai, kuri yra jau ne pirmas Sigito Gedos dienoraščių leidimas – jų buvę ir daugiau, o Adolėlio kalendorius esu apžvelgęs dar gūdžiais 2011 m. Negana to, pastarieji vis dar guli mano lentynoje ir aš juos vis dar laikas nuo laiko atsiverčiu.

Ši knyga – tai praeitis. Kitaip tariant, šaknys ant kurių pastatyta visa mūsų pasaulėžiūra, o tai reiškia – ir visas pasaulis. Sigitas Geda prisišliejęs prie tų šaknų jaučiasi tvirtas ir saugus. Jomis jis gyvas tiek, kad galiausiai pats tomis šaknimis ir pavirsta. Jos jį laiko, neleidžia atitrūkti, gydo, maitina, iššaukia regėjimus. Iš čia ir keliama atmintis, purenama, verčiama teksto arklu. O į paviršių iškylančiuose žemės pursluose randasi visko – akmenų, mėšlo, šiukšlių, vertingų menkniekių, bulvių. Ir tas viskas sudaro mūsų gyvenimą. Tomis bulvėmis pasisotiname, tuos akmenis dedamės į maišą, tempiame paskui save, metame į upę. Stebime kaip jie skęsta, kaip grįžta atgal į požemius.

“Jonas Jablonskis 1925 metais

Klausiamas, kaip atskirti, kas gerai, kas blogai, skėsčioja rankom:
– Bene aš žinau? Ar aš turiu viską žinoti? Visi į mane kreipiasi, visi mane klausia. Ateina karininkai – klausia apie šautuvus ir armotas, inžinieriai – apie mašinas ir tiltus, ateina veterinarai – papasakok jiems apie kiaulės vidurius… Tu, girdi, esi visų galų senis, turi viską žinoti. O šitas senis jau besmegenis.“

S. Gedos dienoraščiai iš esmės liudija jau ne šią, o buvusią epochą. Ir gal net ne vieną, o kelis žingsnius į praeitį, kuri pasiekiama tik iš žmonių pasakojimų, pokalbių, nuotrupų. Jis pjauna giliai. Ir nors ne visada tiksliai, tačiau nesiblaško, peilis jo rankoje nedreba. Tas peilis – tai kalbos, atminties pajautimas. Šaltas ir gaivus šaltinio vanduo prausiantis tavo veidą. Skaitai, nes negali neskaityti. Net žinodamas, kad visa tai – srautas, kurio didžioji dalis neišliks aktyvioje atmintyje. Tačiau tu tiki, kad išliks kažkur požeminiuose jos sluoksniuose, kažkur nematomoje perspektyvoje. Išliks ir maitins tavo pasaulį savo šaknimis. Tai nuosėdos, kurios kaupiasi. Smegenų mankšta čiulbant rytmečio paukščiams į pilką dangaus paklodę.

Šie dienoraščiai iš to laiko, kai S. Geda baigia versti Dantės “Pragarą“ ir pradeda “Skaistyklą“. Todėl Dantės čia itin daug. Netgi galima sakyti, kad jis ir yra viso ko pagrindas – žemė, kuri vis prisimenama ir prie kurios vis sugrįžtama. Ta pati žemė nuo kurios kiekvieną kartą atsispiriama idant pakiltum aukštyn. Ar bent jau aukščiau.

Iš šių dienoraščių akivaizdu, kad S. Geda gyveno tuo, ką darė, ką kūrė, su kuo bendravo. Jam tai buvo svarbu. Jeigu Dantė, tai Dantė kiaurai. Jeigu žmogus, tai su savo istorija ir praeitimi. Su visomis paraštėmis ir siūlais, kurie traukiami iš bendro audinio. Kurie po kiek laiko vėl į tą audinį susimezga.

Ši knyga – tai tiek esamo, tiek buvusio gyvenimo restauracija ir S. Geda čia puikiai atlieka savo darbą atidengdamas vieną sluoksnį po kito. Tarsi futbolininkų bateliai atveriantys žaliuosius pergamentus kitapus tvoros. Parašytus žemės ir prakaito kalba. Dažnai pasislepiančius ar paslepiamus po šiukšlėmis – po tribūnose sėdinčiųjų šūksniais, keiksmais ir komentarais. Eikime kiaurai juos, nesileiskime nukreipiami nuo esmės, nuo pagrindo, nuo šaknų.

Skanaus!

O štai oficialus knygos pristatymas skamba taip:

Naujausia Sigito Gedos dienoraščių knyga „Žalieji pergamentai“, kurioje sudėti tekstai, rašyti 2006 metais. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, dailininkė Deimantė Rybakovienė. Tai trečiasis poeto dienoraščių tomas išleistas po autoriaus mirties.

„Žalieji pergamentai“ – tai ne atskira S. Gedos eseistikos knyga, o tęsinys šio pobūdžio raštų, jau sugulusių į knygas „Žydintys lubinai piliakalnių fone“ (apdovanota G. Petkevičaitės-Bitės premija), „Adolėlio kalendoriai“, „Vasarė ajero šneka“, „Žydinčių bulvių sapnai“, „Pražilę varnėnai“.

Kita informacija:
Puslapiai: 360 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Knausgard_manokova1_vrs.indd

„Miestas, kuris nepatraukia savo mirusiųjų iš akių, kur galima matyti juos gulinčius gatvėse ir skersgatviuose, parkuose ir automobilių stovėjimo aikštelėse, – tai ne miestas, o pragaras. Kad toks pragaras realistiškiau ir iš esmės teisingiau atspindėtų mūsų gyvenimo sąlygas, neturi jokios reikšmės. Žinome, kad taip yra, bet nenorime to matyti. Iš to ir kyla kolektyvinis išstūmimo iš sąmonės aktas, pasireiškiantis mirusiųjų išgabenimu.“

Tekstas lėtas, ramus, šaltas, norisi sakyti – norvegiškas. Pilnas detalių, tačiau jos neerzina ir net nelabai krenta į akis. Jos čia tik fonas, kuris gaubia pasakotojo kūną ir žodžius, atspindinčius tai, kas vyksta aplink.

Ši knyga – pirmoji iš šešių knygų serijos, pavadinta „Mirtis šeimoje“, tačiau viskas prasideda kur kas anksčiau nei ta mirtis apsilanko, dar vaikystėje, į kurią čia žvelgia suaugusiojo akys. Patyrusios, atšiaurios, gebančios įvertinti ir atskirti reikšmingus ir svarbius dalykus nuo tų, kurie tiesiog praplaukia pro šalį. Iš čia ir ta ramybė, tas jausmas, kad viskas aišku. Bet net jeigu aišku, vis vien nenuspėjama.

„Manyčiau, daugiausia tai nulėmė vaikai, kurių susilaukėme, nes visą erdvę užima gyvenimas su jais čia ir dabar. Jie išstumia net pačią artimiausią praeitį: paklausk, ką veikiau prieš tris dienas, ir neprisiminsiu. Paklausk, kokia buvo Vanja prieš dvejus metus, Heidė prieš du mėnesius, Jonas prieš dvi savaites, ir neprisiminsiu. Mažoje kasdienybėje visko vyksta tiek daug, bet veiksmas nuolatos sukasi apie tą patį, ir tai daugiau nei kas kita pakeitė mano laiko sampratą. Anksčiau laiką suvokiau kaip už manęs liekantį ruožą, su ateitimi kaip tolima perspektyva, spindinčia blausiai, bet nenuobodžiai, o šiuo metu laikas jau visiškai kitaip įsilieja į gyvenimo audinį, jaučiu jį čia ir dabar.“

Nurašinėju eilutę po eilutės ir negaliu sustoti. Tekstas tankus tarsi ūsai ir barzda ant knygos viršelio. Tankus ir tamsus, dengiantis sūnaus ir tėvo santykius – ašį aplink kurią ir sukasi knygos gyvybės matmuo. Vietomis atrodo, kad jeigu Povilas Šklėrius būtų gyvenęs Norvegijoje ir pirmąjį romaną parašęs keturiasdešimties, tai būtų būtent toks romanas. Kita vertus, jis dar turi laiko. Galbūt ir parašys. O kol kas prieš akis Karlas Uvė, kuris patirties skustuku sluoksnį po sluoksnio lupa ir atidenginėja žmogaus esmę, santykių nervą. Nepalieka abejingų. Yra kruopštus, atidus, o kastuvas jo rankose visada kasama pusmetriu giliau nei pakaktų. Todėl greitai susitaikau su mintimi, kad tos iškastos duobės tikrai nepraeisiu. Negana to, tikrai į ją atsigulsiu. Nes kaip kitaip pažinsiu tą šaltį, ta žemę, tuos gyvybės grumstus tarp savo pirštų.

Skaitydamas ir pats prisimenu savo vaikystę. Ir kas keisčiausia – ne tuos dažniausiai atmintyje pasikartojančius epizodus, o tuos, kuriuos įprastai praleidžiu ar nesąmoningai aplenkiu. Lieku nustebęs, nustebintas, skaitantis toliau ir nematantis jokio reikalo sustoti.

Tai romanas apie tėvo mirtį. Tačiau ne tokią artimą, kad ši iš karto sugniuždytų. Tai – mirtis per atstumą. Ir tas atstumo plyšys čia užpildomas įvairiausiais apmąstymais, buitimi, persipynusiomis praeities ir dabarties kategorijomis.

Čia viskas tikra, paprasta, buitiška. Ir tuo pačiu – kiekvienas daiktas slepia po savimi jausmą, prisiminimą, tam tikrą istoriją, sunkų kastuvą, kuris neaišku kaip atsidūręs skaitytojo rankose pradeda judėti, kasti žemę, sluoksnis po sluoksnio atverdamas vis kitus, vis gilesnius ir jautresnius klodus. Tai – archeologija. Ilgesys. Tvarkymo ir tvarkymosi ritualas, po kuriuo slepiasi ne namų, o galvoje sujauktų minčių iššukavimas. Tai – chaosas, verčiamas apčiuopiama ir konstruktyvia tvarka. Iškalbamas garsiai vien tam, kad būtų suprastas ir suvaldytas. Savotiška terapija. Raminimosi seansas. Knyga kaip kušetė ant kurios tavo siela nušvinta.

O šią sielą užvertęs iš karto pradedu laukti kitų serijos knygų. Jos, kaip ir ši, būtinos ir reikalingos vien jau tam, kad autorius per savąją atmintį prisikastų iki mūsų, o tuo pačiu – suteiktų mums progą prisikasti jau ne prie jo, bet prie savęs pačių. Tuo ši knyga ir stipri. Stipri, nes sustiprina.

Todėl nebeskubėkite ir pasinerkite į Karlo Uvės kovą, į istoriją, į gyvenimą, į voratinklį, kurio nė už ką nesinori palikti. Rekomenduoju.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis