Archive

Tag Archives: praeitis

faktai ir sypsenosŠią knygą gavau dovanų. Taip pat ir pats esu pirkęs A. Čekuolio knygą kaip dovaną. Žodžiu, knyga turi savo nišą, kurioje puikiai jaučiasi. Tačiau kol ji neatsidūrė mano lentynoje, tol apie joje esančius tekstus žinojau tik tiek, kiek visuomenė žino apie A. Čekuolį. Vardas kalbėjo už knygą. Tačiau tam, kad ją atsiversčiau reikėjo daugiau negu tik žinoti. Reikėjo ją turėti.

Galiausiai, ji pateko į mano rankas. Ir ką? Skaityti smagu ir gera. Tai – trumpi žurnalistiniai tekstai. Priešingai nei prieš tai apžvelgtos knygos, paruošti pagal tinkamą receptą, tinkamo žmogaus. Darna iš karto jaučiasi.

Tekstai apglėbia visą pluoštą temų – nuo Žalgirio mūšio iki moterų ir vyrų vietos visuomenėje, nuo užsienio šalių kultūrų iki bendros pasaulio perspektyvos. O šalia visos šios mišrainės – dar ir paties autoriaus prisiminimai iš tų laikų, kai dirbo gidu.

Skaityti tikrai įdomu. Dar įdomiau, žinant, kad aprašomi daiktai, reiškiniai ir įvykiai – tikri ir apčiuopiami, o ne tik vaizduotės vaisius. Tad skaitydamas ne tik patiri skaitymo malonumą, bet ir sužinai kažką naudingo apie tave supantį, supusį ir supsiantį pasaulį. O tai – tikrai vertinga, nes daugelis knygoje minimų dalykų aprašyti itin aiškiai ir suprantamai, ir kitur jų tokių nerasi. Tad tai ne tik patiekalas pasisotinti, bet ir žingeidumui patenkinti. Žodžiu, visai kaip skelbia knygos pavadinimas – faktai ir šypsenos.

Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba. Ir net prabangūs kostiumai turi siūles. O pro siūles visada kas nors šviečia. Tad susipažinus su autoriumi, antrojoje knygos pusėje ir man pradėjo šviesti. Ganėtinai keisti dalykai. O ypatingai temose, kur autorius kalba apie moteris.

„Biologija lemia, kad moterys, jausdamos neprasimušiančios vyrų dominuojamoje visuomenėje, pasirenka menkai mokamus darbus vaikų darželiuose, mokyklose ar prie ligonių lovų.“

Citata, žinoma, iš konteksto ir galėtų atrodyti – kas čia tokio, tačiau pro skyles šviečia. Ir kai autorius nusigręžia nuo savo politologinių temų ir imasi vyrų ir moterų, galima pastebėti, jog moterys nejučiomis stumiamos į antrąjį planą. Tai mažų mažiausiai keista, nes savo tekstuose A. Čekuolis dažniausiai stengiasi laikytis vidurio ir daugiau apžvelgti nei teigti, tačiau moterų klausimu, puslapis po puslapio, pradeda ryškėti tam tikras vienpusiškumas. Ir nors tekstas keičia tekstą, o skaitytojui lyg ir pačiam paliekama spręsti kurioje jis pusėje, nesunku pamatyti į kur linksta pats autorius.

„Sunkiausiai naujienas priima vyresni žmonės, moterys ir tie, kas ne tokie išprusę ir mažiau apsiskaitę.“

Po tokio sakinio, moters vietoje, knygą tikriausiai užversčiau ir nebeskaityčiau. Bet vėlgi, gali būti, kad tai – tik sakinys iš konteksto ir nieko čia tokio. Kitaip tariant, moksliniais tyrimais pagrįsta. Bet ar tikrai nieko tokio? O ypač, turint omeny, kad knygos pabaigoje aprašydamas savo nuotykius iš kelionių, kuriose dirbo gidu, autorius rašo apie kolektyvą, kurį sudarė „beveik vienos moterys, perkopusios keturiasdešimt ir gerokai daugiau, visos gražiai apvalios balsingos“. Ne vienoje vietoje jos įvardinamos kaip „bobikės“ arba „ponios bobikės“. Nežinau kaip kitiems, bet man visa tai – siūlės. Ir pro jas tikrai šviečia.

Kitas akcentas, kurį pastebėjau, yra tai, kad kalbėdamas apie įvairiausias šalis ir įvykius, autorius dažnai praleidžia Lietuvą, o tiksliau – retai ją teprisimena. O juk prie daugelio temų tikrai būtų galima pasakyti daugiau negu tik tokius sakinius:

„Būti drąsiu piliečiu daug svarbiau, negu atrodo. Visi Lietuvoje esame sugniuždyti okupacijos, kvailos ekonomikos, kuri buvo apversta aukštyn kojomis. Jaunoji karta ne ką geresnė – daugelis paveldėjo vergą širdyje. Kadangi nulenktos galvos sindromas beveik visuotinis, mes jo nepastebime – kaip oro.“

Reziumuojant, knyga įdomi ir, manau, naudinga, tačiau kitos autoriaus knygos pirkti nesinori. Dovanoti taip pat. Nors, jeigu gaučiau dovanų, perskaityčiau. Nes įdomu, ar šviesa sklinda tik pro šio kostiumo, pro šios knygos siūles, ar tai paties autoriaus siluetas skylėtas kaip sūris.

Vertinimas: 7.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 272 psl.
Leidykla: Alma littera
Metai: 2014 m.

(c) veikiantis

Prisiminimai, gyvenimo nuotrupos, nuotraukos iš tolimos ir nebūtinai dokumentiškai tikslios vaikystės ir paauglystės, t.y. iki to laiko, kai knygos autorius tarpo žinomas kaip literatas ir jo gyvenimas vis labiau darėsi viešas.

Skaitant, pajutau, jog visi šie užrašai – iš noro išsaugoti save ir savo atmintį. Iš noro, kad ji nesunyktų ir liktų bent jau čia, knygoje. O išsaugoti atmintį – tai beveik tas pats, kas išsaugoti praeitį.

Kai manęs klausia, koks tavo gyvenimo tikslas, taip ir atsakau – gyventi, būti gyvam.“

Knyga nostalgiška, nuoširdi ir labai graži. M.Martinaitis į praeitį žvelgia tarsi į pasaką, kurią jam kažkas sekė, sekė, kol galiausiai ji vieną dieną baigėsi. Kada ta diena – neaišku. Aišku tik tiek, kad nuo tada praeitis su kiekvienu žingsniu darėsi vis tolimesnė ir vis gražesnė, o iškylantys prisiminimai bei įspūdžiai, mainėsi ir virto įsitikinimu, jog tai ir yra tikrasis gyvenimas. Toks, kokio dabar nepatirsi, nepajusi ir neišgyvensi. M.Martinaitis šioje knygoje pasakoja apie kaimą, tėvus, papročius, daiktus, žmones, vietas. O taip pat ir daugelį kitų jam svarbių atminties skeveldrų – tai be galo vizualu – atrodo, ima jas su atodūsiu į rankas, apžiūri, prakalbina, prisijaukina, o tuomet guldo ant popieriaus ir palieka tarsi dovaną, kurios neįmanoma sumeluoti.

Kaip jau minėjau, tekstas labai gražus, artimas ir išgyventas. Ši knyga – tai nuostabi dovana sau, prikelianti praeitį ir kažkada išblėsusius prisiminimus naujam gyvenimui. Manau, jums turėtų patikti.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
222 psl.
Leidykla: Rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2010 m.
Kaina: ~28Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Juoko ir Užmaršties knygaKnygą įsigijau visiškai atsitiktinai, nieko prieš tai apie ją nebuvau girdėjęs ar skaitęs.

Pats autorius knygą apibūdina taip:

„Visa ši knyga – romanas, parašytas variacijų forma. <…> Tai Romanas apie Taminą ir tą akimirką, kai Tamina nueina nuo scenos, tai romanas Taminai. Ji – pagrindinis personažas ir pagrindinis klausytojas, o visos kitos istorijos yra tik jos istorijos variacijos ir atsispindi jos gyvenime kaip veidrodyje. Tai romanas apie juoką ir užmarštį, apie užmarštį ir Prahą, apie Prahą ir angelus.“

Šiuos žodžius, sugulusius tiek ant knygos nugarėlės, tiek pačioje knygoje, tinkamai galima suprasti tik perskaičius visus 200+ puslapių – tik tuomet jie atsiveria ir įgauna kažkokią apčiuopiamą prasmę.

Romano fone – Rusijos okupuota Čekijos respublika. Ir bene labiausiai akcentuojamas aspektas – ateities kova su praeitimi. Pastarasis motyvas tiesiogiai nuleidžiamas veikėjams, kurie patys, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, stengiasi ištrinti, nuslėpti ar kaip kitaip įtakoti savo praeitį.

„Ateitis – tik abejinga, nieko nedominanti tuštuma, o praeitis kupina gyvybės, todėl jos veidas erzina, kelia pasibjaurėjimą, žeidžia, todėl mes norime jį sunaikinti ir nutapyti iš naujo. Mes norime būti ateities šeimininkai tik todėl, kad galėtume pakeisti praeitį. Mes grumiamės norėdami patekti į laboratoriją, kur retušuojamos nuotraukos, perrašomos biografijos ir istorija.“

Romanas suskaidytas į atskiras, tarpusavyje tiesiogiai nesusijusias dalis. Visos jos turi stiprų erotinį pagrindą ir yra paremtos žmonių tarpusavio santykiais bei tų santykių variacijomis. Visos situacijos be galo paprastos, tačiau tuo pat metu neįtikėtinai įtaigios. Tekstas konkretus, aiškus, tuščiai nepolemizuojama ir nedaugžodžiaujama. Skaitant nekyla abejonė nė vienu parašytu žodžiu, nes už kiekvieno iš jų jaučiamas tvirtas pagrindas, užnugaris, priežastis, dėl kurios jie buvo parašyti. Pats tekstas turi kažkokios vidinės drausmės bei ramybės ir atrodo lyg būtų gyvas – pats to nepastebėdamas buvau priverstas viską išjausti ir išgyventi.

Knyga labai stipri psichologiniu požiūriu, nemaža joje ir filosofijos. Autorius diskutuoja įvairiomis temomis, kurių daugelis šiandien aktualesnės negu bet kada anksčiau (o knyga juk parašyta dar 1978 m.). Galiu drąsiai teigti, jog ši knyga įprasmina tikrąją literatūros esmę ir sutriuškina grafomanijos mitą (apie kurį knygoje taip pat nemažai kalbama).

Vienos dalys mane palietė daugiau, kitos mažiau, tačiau apibendrintai galiu teigti, jog knyga mane sužavėjo. Tai sava, kažkuo artima, nesumeluota knyga. Tai tikra knyga.

Siūlau ją perskaityti visiems, kurie to dar nepadarė – čia yra ir juoko, ir užmaršties, dingusių laiškų ir angelų, o tiems, kam patinka poezija telieka atviras šis klausimas:

“-Ar tu suvoki, ką matai? Esi studentas ir nieko neišmanai apie gyvenimą. O juk regi didingą vaizdą! Poeto nešimą. Ar įsivaizduoji, kokį apie tai būtų galima parašyti eilėraštį?”

Pažymys: 9.5/10.

Kita informacija:
Knygos pavadinimas originalo kalba:
“Le livre du rire et de l’oubli”
Puslapiai:
261
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2006 (originalas 1978 m.)
Kaina: ~10 Lt. (be nuolaidos brangiau). – pirkti internetu.

(c) veikiantis